apaugti upėmis

 ir štai aš esu.

viską suslėpiau, pasikeičiau adresus, rankomis surinkau kampuose susikaupusius dulkių kamuolius, kuriuos per visus tylėjimo metus kantriai į savo tinklus sugaudė voras. dabar švaru it ką tik nuodugniai susitvarkius kambarį. gal todėl ir vaikštau ant pirštų galiukų nuo lango prie stalo prie lovos, lyg būtų baisu ką nors čia pajudinti. kvėpuoju į stiklą ir jis lėtai aprasoja. vadinasi, dar yra ką iškvėpti.

šiąnakt sapne šokau trijuose solo ansamblio koncertuose, atidaviau kažkam savo purpurinį akvarelinį pieštuką ir verkdama sprendžiau septyniolikos puslapių matematikos namų darbus. vėliau lyg šmėstelėjo pieva iš vaikystės, kaime prie upės, bet labai sunku prisiminti. skaitau murakamį. komandoro nužudyme jis vis grįžta prie jūros dugno motyvo, todėl vakar piešiau po vandeniu plūduriuojančias lėkštes. kasdien vis giliau į pirštų, laikančių teptukus, odą įsigeria mėlyna akvarelė, visos tos gražios spalvos - paris blue, indigo, prussian blue. jau beveik pateisinu eilėraščio eilutes, kurias nesąmoningai mintyse pakartoju rytais vos pramerkus akis:

 

ir štai aš keliuosi

štai aš keliuosi štai aš

melsvas švytėjimas pirštuose

melsvas švytėjimas pirštuose

keista gyventi mieste be upės. aišku, imu save kaltinti, kodėl prie jos neidavau dažniau, kai ji būdavo. paklausyti, kaip traška srovės nešamos ledo lytys. pažiūrėt, kaip nematomi pirštai šukuoja povandenines žoles pavasarį. dabar tenka užsimerkus įsivaizduoti tekantį vandenį. gal todėl ir reikia - dabar labiau negu niekad - apaugti upėmis.

ir kaip ten anksčiau sakydavau -- tiek to buvimo.