trečiadienis

i think i'm like tennessee williams
i wait for the click, i wait but it doesn't kick in


ištisus mėnesius neužrašiau nė žodžio. visi laiškai - tik mintyse, niekam nieko nebeišsiunčiu. anksčiau vis sakydavau, kad būtent čia yra mano namai - šis keistas, fragmentinis dienoraštis, kuriam apsivilkusi metaforų rūbus galiu viską papasakot. nežinau, ar išeis, bet šiąnakt papasakosiu.

pastaruoju metu vis dažniau pasiilgstu žiemos. net pačiai keista, nes visad skundžiuosi, kai šalta ir tamsu. bet per šitą lietų vis grįžtu prie pavienių nuotraukų iš gruodžio, vasario mėnesių, kai kartais snigdavo, kai per visą kiemą nusitęsdavo mano liepų šešėliai, o aš sėdėdavau prie lango prisimerkusi nuo vakaro saulės ir laukdavau mėnulio. šiandien kažkuriam eilėrašty mačiau eilutę -- žiema graži, kol neišsipildo. ir tikrai nežinau, ko ilgėčiaus, jei per naktį įvyktų.

užvakar sapnavau damien rice, ir kad po jo koncerto su damien kone susitrenkėm kaktomis sutemusioj senamiesčio gatvėj. sakė, kad eina namo, nors nė nežinau, koks miestas tai buvo. neužsagstytas paltas, vėjas kedeno atsainiai aplink kaklą apvyniotą šaliką; irgi žiema. pamatė mano liūdnas akis, pasakė - mums truputį pakeliui. taip ir ėjom, paslėpę rankas kišenėse. žibintų šviesa buvo blausiai geltona, oras sausas ir geliantis. norėčiau prisiminti daugiau iš to pokalbio; dabar liko tik tiek, kad kalbėjo jis tyliai ir kartais labai ilgai tylėdavo. pakeliui mums buvo daugiau nei truputį; žinojau, kad turiu pasigauti traukinį, ir lygiai taip pat žinojau, kad nepasigausiu. tai buvo vienas tų sapnų, kai žmonės, kurių iš tiesų nepažįsti, išgelbėja tavo sielą. nubudusi ilgai nesikėliau, gulėjau veik nejudėdama, už lango per šlapią asfaltą slydo automobiliai, čežėjo jų padangos, lijo. vos pagalvojau -- o kas nesapnuose išgelbės? -- ir kažką pasakei (parašei).

išgelbėjai.

niekad nesakiau, bet balandį ištvėriau vien dėl to, kad tada pažadėjau tau laukti. laukti, kol bus geriau, kol būsiu (būsim) kitur, kur atstumai susitrauks iki rankos sieksnio ar - blogiausiu atveju - kelių autobuso stotelių. visas tas dienas nesinorėjo nieko kito, tik prisikrauti pilnas kišenes akmenų ir išplaukti į jūrą, šokti lengvą fokstrotą žemyn nuo visų tiltų (šiame mieste jų beveik nėra), suktis valso žingsniu nenumaldomai cypiant traukinio stabdžiams. nešokau, neišplaukiau. balandis praėjo, naktys susitraukė ir dabar beveik nebesutemsta. kartais pagalvoju, kad gal nė neprisimeni to pažado, nes juk visad atsiranda visokių svarbesnių dalykų. o aš vis dar tebelaukiu. kol bus geriau.

šiandien varčiau senas bleizgio, navako knygas ir pasidarė labai ilgu. nežinau, kodėl ir kaip nuo visko šitaip nutolau - nuo žodžių, nuo kalbos, nuo visko, kas eilėraščiuose nepasakyta, bet taip iki skausmo aišku. nosį kuteno salsvas puslapių kvapas, atidžiai tyrinėjau kiekvieną eilutę, prie kurios sustojo pieštukas. prisiminiau, kaip sausį skridau atgal su bleizgio taisyklingumu ir kaip ta knyga tarp šonkaulių susmeigė visus savo ginklus: esu naktis / kuri tave paslepia ir nuo tavo akių  iki mano / yra amžinybė neišbrendamos / pusnys. po to sėdėjau ant palangės su vilnonėmis kojinėmis ir praviru langu. užsidegiau žvakes, kad būtų šilčiau, mintyse vis aidėjo iš dviejų skirtingų bleizgio eilėraščių:

kaip gyveni? žinau kai mirsim
negalėsiu tau skambint bet ir dabar 
negaliu būt šalia --- --- tavęs pasiilgau labiau
labiau nei man reikia gyvent

ir

gal ruduo bus skaudesnis už kūną virtusį rudeniu

ir jau nebebus baisu taip ilgai ištylėt
taip ilgai tau nepasakyti

labai ryškiai prisimenu paskutinį vaizdą pro autobuso langą prieš pat išvažiuojant: du žvirbliai tupėjo balos vidury, saulės spinduliai šokčiojo vandens paviršium. tada nė nepagalvojau, bet ar iš tiesų tąnakt lijo? o gal kas nors tyčia pripylė vandens, kad ištisus metus visa tai prisiminčiau. po to juokaudama sau sakydavau, kad per vieną dieną sugadinai man visas d. rice'o dainas; niekaip negalėjau jo klausytis gerą pusmetį. keista, paskutinėmis dienomis viskas į jį sugrįžta.

ir dar daug visokių pavienių dalykų: kur bepasisukčiau, šiandien viskas keistai kvepėjo karameline arbata. rytoj prabudus turbūt lygiai taip pat nesinorės keltis. norėčiau, kad bent sapnuose visko vyktų mažiau. kad sulėtėtų laikrodžių rodyklės. nežinau, ar per šį miesto triukšmą čia girdėsis žiogai, kai bus beveik ruduo. yra laukai pilni aguonų. kartais bijau, kad pamiršiu sustoti prieš raudoną šviesoforo šviesą, ir kas tada..? pasiilgau vilniaus. kaip gera buvo gruodį bernardinų sode susitaikyt su nick cave muzika. paskui užsirašiau, kad ta popietė rodės ilgesnė už trejus metus. nežinau, kaip gyvensim po šios vasaros (norėjosi parašyt „vasarojaus“, bet reikšmė visai kita, nors žodis žymiai gražesnis). ar paskaus galvas nuo vienas kito pečių, ar nuo velniško vienišumo.

ir galbūt kada nors tikrai parašysiu visus tuos laiškus apie tai, ko niekad niekad iki šiol nesakiau, bet visad žinojau.

šeštadienis

Theory of the Crows




But I need you to disprove
My theory of the crows




Už visus rytmečius, kai vos tik pramerkus akis iki skausmo pažįstamas balsas mintyse dainuoja I'm selling my time to the man who sells style / that time should me mine to waste on you.
It's been too long / It's over.

trečiadienis

01:16
tyliai atsidarau langą. lyja

23:47
viskas tądien negailestingai vėlavo, bet kai pagaliau leidžia išlipti iš lėktuvo į plaukus lengvai leidžiasi snaigės. užverčiu galvą, per akinančias lempų šviesas beveik nematyti nakties. vos juntamas vėjas išskaido iškvėptus debesis. viena snaigė sutirpsta ant lūpų

10:43
vilnius, mano vilnius. obelis, kurios šakos vidury gruodžio aplipusios vaisiais. pilkus debesis ilgais pirštais ganantis žibintininkas. visos upės teka

00:26
vėliau važiuodama iki skausmo pažįstamomis gatvėmis suprantu, kad iš tikrųjų tai daug daugiau nei grįžti namo. tai grįžimas į visus kažkada sugalvotus norus besisukant ant stebuklo plytelės, tai paukščių pilna lesykla, išsiilgta tyla naktį, ant gaublio per pusmetį susikaupusios dulkės, tai

19:18
tavo akys

02:51
teka upeliai dedant patti smith knygą atgal ant komodos krašto.
At first we both slept in the small space as Robert got the larger space situated. The first night I finally slept alone, everything started out fine. Robert let me have the record player and I listened to Piaf and wrote, but I found I could not sleep. No matter what happened, we were used to sleeping in one another's arms. About three in the morning I gathered my muslin sheet around me and lightly tapped on Robert's door. He opened it immediately.
"Patti," he said, "what took you so long?"