šiandien (ir vakar; galbūt ir rytoj) labai nesiseka susisiekti su savimi. lyg būčiau kažkur išėjus ir pati sau nepasakius nei kur, nei kodėl.
laukdama, kol sugrįš(iu), mąstau apie puotą, kur prie ilgo stalo žmonės sėdėtų kartu su liūtais ir panteromis. visiems pavalgius ateitų burtininkas ir iš skrybėlės ištrauktų ne triušį, bet tūkstantį zylių.
džiaustau skalbinius ir galvoju apie knygas. tiksliau apie tai, kaip dedant jas į lentyną man visada siaubingai rūpi, kas prie ko atsiduria. virginia woolf visada prie sylvios plath dienoraščių. nick cave prie john berryman, patti smith būtinai prie rimbaud. italo calvino prie alessandro baricco. stankevičius visada tarp kajoko ir stankaus. lyg naktimis, niekam nematant, tos pavardės ir autorių nuotraukos slapčia atsiklijuotų nuo knygų nugarėlių ir imtų kalbėtis, rodyti vieni kitiems savo eilėraščius ir mano pieštuku pribraukytas pastraipas.
when i am grown up i shall carry a notebook - a fat book with many pages, methodically lettered. i shall enter my phrases. under b shall come "butterfly powder." if, in my novel, i describe the sun on the window-sill, i shall look under b and find butterfly powder.
paskutiniu metu mintimis vis grįžtu pas virginia woolf, į jos užliūliuojančių bangų puslapius. ak virginia, kaip kartais norėčiau tave apkabinti už visus tuos žodžius, kuriuos įsipinu sau į plaukus vietoj paukščio plunksnų --
month by month things are losing their hardness; even my body now lets the light through; my spine is soft like wax near the flame of the candle. i dream; i dream.
apkabinti ir išimti vieną akmenį iš tavo permirkusio palto kišenės, įsimesti jį sau šalia praėjusį rudenį rasto pirmo kaštono ir visą amžių nešiotis.
ir štai aš esu.
viską suslėpiau, pasikeičiau adresus, rankomis surinkau kampuose susikaupusius dulkių kamuolius, kuriuos per visus tylėjimo metus kantriai į savo tinklus sugaudė voras. dabar švaru it ką tik nuodugniai susitvarkius kambarį. gal todėl ir vaikštau ant pirštų galiukų nuo lango prie stalo prie lovos, lyg būtų baisu ką nors čia pajudinti. kvėpuoju į stiklą ir jis lėtai aprasoja. vadinasi, dar yra ką iškvėpti.
šiąnakt sapne šokau trijuose solo ansamblio koncertuose, atidaviau kažkam savo purpurinį akvarelinį pieštuką ir verkdama sprendžiau septyniolikos puslapių matematikos namų darbus. vėliau lyg šmėstelėjo pieva iš vaikystės, kaime prie upės, bet labai sunku prisiminti. skaitau murakamį. komandoro nužudyme jis vis grįžta prie jūros dugno motyvo, todėl vakar piešiau po vandeniu plūduriuojančias lėkštes. kasdien vis giliau į pirštų, laikančių teptukus, odą įsigeria mėlyna akvarelė, visos tos gražios spalvos - paris blue, indigo, prussian blue. jau beveik pateisinu eilėraščio eilutes, kurias nesąmoningai mintyse pakartoju rytais vos pramerkus akis:
ir štai aš keliuosi
štai aš keliuosi štai aš
melsvas švytėjimas pirštuose
melsvas švytėjimas pirštuose
keista gyventi mieste be upės. aišku, imu save kaltinti, kodėl prie jos neidavau dažniau, kai ji būdavo. paklausyti, kaip traška srovės nešamos ledo lytys. pažiūrėt, kaip nematomi pirštai šukuoja povandenines žoles pavasarį. dabar tenka užsimerkus įsivaizduoti tekantį vandenį. gal todėl ir reikia - dabar labiau negu niekad - apaugti upėmis.
ir kaip ten anksčiau sakydavau -- tiek to buvimo.
