sekmadienis

Aukštyn širdis // Swans @ VoxHall, Aarhus

Audrotas antradienio vakaras ir vangiai besipildanti, mažytė, tamsi VoxHall salė. Vis neapleidžia jausmas, kad koks trečdalis publikos čia užėjo vien tam, kad pasislėptų nuo lietaus. Vis didėja nuojauta, kad pirmas pusvalandis destruktyvios Gulbių giesmės tą trečdalį negailestingai išgins atgal į perlytas gatves.

Likus savaitei iki koncerto kone kasdien naršiau interneto klodus skaitydama Swans koncertų apžvalgas, atsiliepimus ir šiaip visokius straipsnius. Tekstai, visi iki vieno, grojo tuo pačiu registru: intensyvumas, destrukcija, psichodelika, velniškai ilgos kompozicijos ir nepakeliamai galingas garsas. Nuo 1982-ųjų, Swans penkiolika metų sukosi brutalių pasirodymų karuselėje, fiziškai alindami publiką ne vien klausai pavojingu gaudesiu, bet ir specialiai atjungtomis salės vėdinimo sistemomis. Išsiskirstę 1997-aisiais, ir po gero dešimtmečio vėl sugrįžę ant scenos, Gulbės kiek ramesnės, tačiau tik elgesio atžvilgiu. Nors Michael Gira nebelipa ant pirštų tiems, kas pasideda rankas ant scenos krašto, ir nebetampo už plaukų headbanginančių fanų, muzikantas nė kiek nesigėdija nutraukti kūrinį kad galėtų aprėkti garsistą už prastai atliktą darbą ar išvaryti iš salės bet kurį, sumaniusį koncerto metu iš kišenės išsitraukti telefoną. Piktu žvilgsniu Gira reguliariai apdovanoja ne vien publiką, bet ir grupės narius. Cituojant patį muzikantą:I never let anybody just "do their thing." I do let them improvise and I will comment and guide them on something I think is appropriate. Sometimes they will do something that completely surprises me and is great right away, but generally I'm guiding things.“ Kiekvienas apie Swans perskaitytas sakinys tiesiog rėkte rėkė, kad tai bus neeilinė patirtis, ilgam įsirėšianti į atmintį. Neslėpsiu, buvo velniškai smalsu. Ir lūkesčiai buvo dideli dideli.

Vakarą pradėjo Okkyung Lee - korėjietė, gyvenanti ir kurianti Niujorke, privertusi violončelę kalbėti iki šiol negirdėtais balsais. Pusvalandis intensyviomis improvizacijomis apipintų kompozicijų (jų buvo gal vos trys), kurias muzikantė sugrojo, rodos, vienu įkvėpimu. Buvo įdomu, tik kirba klausimas, ar tikrai reikėjo to apšildymo? O gal čia tik mano kaltė, kad negalėjau tverti noru stačia galva nert į laukines Gulbių plunksnas. Soundcheckas tarp pasirodymų buvo itin minimalus. Michael Gira pats atėjo ir patikrino savo gitarą, tad galima numanyti, kad garsistui šįvakar niekas nuo scenos pirštu negrasys. Likus kelioms minutėms iki devintos, VoxHall buvo beveik sausakimša, tačiau iki pačių paskutinių akimirkų niekas nesiveržė stovėti pirmoje eilėje. Aš tuo tarpu stoviniavau per kokius tris metrus nuo scenos, vis dirsčiodama į garso kolonėles, kurios su saldžia ironija visą vakarą grojo Nina Simone įrašus. Juk nebus nepakeliamai garsu, vis raminau save, bet po kiekvieno tokio raminimo akys nuslysdavo prie Thor Harris gongo, vamzdžių ir milžiniškų lėkščių, ir rankos per sekundę atšaldavo. Pagaliau džiazuojanti Nina pritilo ir pirmasis prie savo instrumentų stojo Thor. Lord, have mercy on my ears, spėjau sau šyptelėdama pagalvoti.

Visuose straipsniuose išvien sklandė legenda apie šio turo intro, kuomet Thor be jokio gailesčio ištisas dešimt minučių daužo gongą. Pirmas mitas sugriautas: taip, tai tikrai truko dešimt minučių, tačiau nė iš tolo nepriminė laukinio instrumento talžymo iki beprotybės. Iš pradžių kiek atsargiai, bet vis intensyviau Thor lipdė gaudesį, kuris, kaskart artėdamas prie crescendo, virpindavo ne vien kūną, bet ir atokiausius sielos užkaborius. Vienas po kito į šio no wave triukšmo psichodeliką įsijungė būgnai, bosas ir pedal steel gitara. Muzikantai ilgam apsistodavo ties vienu ritmu ir sukdavo jį iki begalybės, kol muzika imdavo hipnotizuoti. Paskutinis į sceną užlipo Michael Gira ir, nežymiu rankos mostu pasisveikinęs su publika, čiupo gitarą bei vieną po kito žvilgsniu pervėrė savo Gulbes. Intro pamažu pakeitė Frankie M - greičiausiai naujame albume, kurį Swans pradės įrašinėti jau rugsėjį, atsidursiantis kūrinys. Didžioji dalis publikos dar iki koncerto buvo apsiginklavusi ausų kištukais, nespėję to padaryti šviesos greičiu juos traukė iš savo kišenių, kiti, smalsumo vedami, išsiimdavo juos sekundei tik tam, kad po akimirkos dar giliau juos įsikištų. Tuo tarpu Gulbės kūrė tikrą pragarą, žemi dažniai, rodės, išplėš plaučius ir į skutelius sudraskys diafragmą. Neįmanomo galingumo garsas? Neabejotinai, tačiau net visoje toje triukšmo virtinėje labai aiškiai buvo galima atskirti kiekvieno instrumento partiją ir soluotes. Stipriausias instrumentas vis dėlto buvo M. Giros vokalas. Apie jį irgi visokiausių dalykų teko skaityti, bet kad su tokia jėga persmelks tikrai nesitikėjau: atrodo, kad vienu metu su tavimi kalba visi pasaulio dievai ir demonai (demonai labiau). 

Per Frankie M vyksta pirmasis ir veik esminis publikos atsisijojimas. Pusvalandžio trukmės kūrinys išveja iš salės visus, netyčia ar per klaidą peržengusius VoxHall slenkstį; taip pat vyksta šioks toks migravimas - dalis stovėjusiųjų arčiau scenos skubiai traukia į salės galą (nežinau, kiek tai gelbėjo), o Greta tuo tarpu žengia žingsnį pirmyn, žingsnį dar arčiau destrukcijos.

Pirmosios publikos ovacijos ir Michael Gira sveikinasi su Aarhusiečiais (oh the irony). Dar priduria: We need to fix something, so we'll just have to take a little break. Pertrauka tikrai trumpa - vos minutė ar dvi, ir visai netrukus krūptelėti priverčia gerai pažįstami A Little God In My Hands akordai. Receptas ir čia labai panašus: užciklintas ritmas, pulsuojanti boso partija, Giros šamaniškas dainavimas (Eyes full of sun / Hand full of mud / Oh universe / You stink of love), kol galiausiai viskas sprogsta ir gaudžia ir aidi ir įsijungia Thor Harris su trombonu. Gulbės šnypščia ir iš visų jėgų plaka sparnais, o M. Gira tuo tarpu krečiamas lengvo transo virš galvos mojuoja rankomis ir klausia ohhhh what's my name? (I'd say it's Michael, but it might as well be... a little God in my hands :>)

The Cloud of Unknowing - beveik apokaliptinės, ilgos ir išsunkiančios apeigos. Gira tai žvangina skambaliukais, tai murma neiššifruojamas mantras. Užmerktomis akimis muzikantas diriguoja savo orkestrui, ir užtenka vos vieno mosto, kad pritiltų Christoph Hahn pedal steel gitara ar suagresyvėtų būgnai. Kelioms minutėms dingteli mintis, kad net ir brutalumas gali būti gražus, bet tai juk vis vien brutalumas... Vėliau Gira atsuko mums nugarą ir paliko skęsti gitarų gaudesyje, kuris labai priminė tą ligoninės aparatų cypimą, kai nustoja plakti kažkieno (o gal tavo paties?) širdis. Galbūt tai buvo dar vienas kantrybės ar ištvermės išbandymas, nes garsas smelkėsi vis giliau į sielą, vis drąsiau smeigė adatas į odą. Ir tik tada supranti, kad jau daugiau nei pusantros valandos stovi lyg įbestas į žemę, kad kojas, nugarą ir pečius surakino stingdančios skausmo grandinės. Galiausiai iš to gaudesio ėmė augti Just A Little Boy (For Chester Burnett), dar viena neįtikėtinai tamsi kompozicija iš To Be Kind. Ir nors labai norisi užsimerkti ir leistis nešamai muzikos, akys negali atsitraukti nuo Giros epileptinio šokio, kuris, pasiskolinsiu palyginimą iš vienos apžvalgos, buvo „half Thom Yorke motions and half shaking-off-a-jacket-that's-been-lit-on-fire“. Pauzė prieš sekantį kūrinį kiek keista (labiausiai dėl to, kad labai tylu). Christoph Hahn trumpam atsitraukia nuo savo pedal steel gitaros ir susišukuoja plaukus. Gira tiesiog žvalgosi aplink ir lengvai šypso. Kažkas iš salės rikteli Make some noise! ir sulaukia pritariamų šūksnių. Michael pakelia akis ir kiek ironiškai nutildo visus vienu vieninteliu „shhh“. Kai salėje vėl įsispengia tyla, Gulbės kelia sparnus. 

I Forget - trumpa (juk tik 10 minučių, hehe), meditacinė akimirka, Gira kažką buria prie mikrofono, kol kiti muzikantai vėl lipdo vieną ritmą, hipnotizuojantį ir pakankamai ramų. Žinoma, tik iki tol, kol Thor ir Phil Puleo nepradeda daužyti lėkščių. Bring The Sun / Black Hole Man - turbūt geriausiai per visą vakarą įkūnijo tą „soul-uplifting and body-destroying“ Swans pasirodymų apibrėžimą. Labai keistas jausmas, kai tiesiog nebesuvoki, ką su tavimi daro muzika, kur vedasi, kokias sferas atveria. Kažkur ties šios kompozicijos viduriu nutrūksta bosisto styga, Gira šypteli. Bosistui trūkstančios stygos ar nuo garso perdegantys stiprintuvai, regis, kasdienybė, tad užtenka vos kelių akimirkų naujos stygos įtempimui ir Swans vėl įsisuka kalančio ritmo sūkuryje. Michael Gira plasnoja rankomis aukštyn žemyn, ir su kiekvienu jų pakėlimu muzika suintensyvėja iki beprotybės taip, kad atrodo, jog ims ir sutrupins VoxHall sienas. Ir visa tai tęsiasi pusvalandį. Vienas didelis crescendo, per kurį miršti ir prisikeli šimtus kartų. 

Kai paskutiniai Black Hole Man akordai savo svoriu galutinai sunaikina tai, kas iš tavęs dar galėjo likti, po jų įsispiegia tokia tyla, kad net imi dvejoti, kas garsiau - ji ar Swans destrukcinės mišios. Gira vieną po kito pristato savo Gulbes, visi tris kartus tradiciškai nusilenkia, o Thor dar suspėja paspausti kelių, pirmoje eilėje stovėjusių žmonių, rankas. Gaila, kad žvilgtelėjus į laikrodį tenka išskubėti į traukinių stotį, nes Michael Gira po koncerto ateina prie merchandise stalo pabendrauti su fanais. Ką gi, kitąkart.

Susumuojant, Swans pasirodymas neabejotinai pranoko visus turėtus (didelius didelius) lūkesčius. Gulbės dovanoja pustrečios valandos kokybiškos muzikos, kuri talžo iš visų pusių, ima už rankos ir veda per visus Dantės pragarus. Visiškas dvasios išvarymas. Ir vien todėl norisi sakyt: aukštyn širdis, nes kūno per vakarą tiesiog nebelieka. 

Komentarų nėra: