antradienis

Gėlės Nilsui Frahmui @ Bremen Teater, CPH

Keista, kaip greit sutirpo savaitės tarp gruodžio ir balandžio. Keturi mėnesiai užpatentuoto laukimo, ir nei stovint užvertus galvą po palmėmis botanikos sode, nei klausantis Pink Floydų studentų kavinėje nedrįsau sau pripažinti, kad šeštadienis atneš svajonės išsipildymą.
Viskas tapo tikra, kai po geros valandos bėgimo per dulkiančias Kopenhagos gatves pagaliau pavyko gauti puokštelę rožių, kai peržengėm Bremen Teater slenkstį, kai iš už tamsių, sunkių durų atsklisdavo pavieniai soundcheck'o garsai. Vos atsivėrus durims, salė prisipildė akimirksniu. Trijų naktų nemigos efektai ėmė sklaidytis pritūpus pirmoje eilėje tiesiai prieš kol kas tylinčius pianinus.


raudona raudona :>

Don't mind us while we do our arm-stretching exercises - maždaug taip buvo galima apibūdinti pirmas minutes, kai Dawn of Midi užlipo į sceną. Pretenzinga? Galbūt, bet jau su pirmąja bosisto soluote viskas aplinkui ėmė virsti į pieno baltumo ūkanas. Negalėjau atsistebėti, kaip iš pradžių visai nesirišantys ritmai palengva susiliedavo į vientisą giją, persipindavo, vėl išsiskirdavo. Šis avangardinio džiazo trio iš Bruklino tąvakar grojo ne vien instrumentais, bet ir iki skausmo įtemptomis sielos stygomis. Vis neapleido jausmas, kad jų šamaniškas pasirodymas ims ir iškvies kažką iš kitos veidrodžio pusės, tik jei taip, ar sugebės tą kažką vėl parvaryti atgal?..

Dawn of Midi atliko viską iš naujausio savo albumo Dysnomia, jungdami kūrinius vieną į kitą, beveik be pauzių ir beveik vien tik užmerktomis akimis. Kone valanda muzikinio transo, kuris tuo pat metu ir kaustė dėmesį, ir leido dvasiai Paukščių taku pasivaikščiot.

Trumputė pertrauka, per kurią keli vaikinai tikrino šimtus kabelių, Dawn of Midi ardė savo būgnus, o Nils Frahm atėjo ir pats atliko soundcheck'ą. Kopenhagai teko garbė išgirsti pirmąjį turo Nils Frahm has lost his mind koncertą. Itin taiklus pavadinimas, mat visiems visiems jo klavišams sugroti prireiktų keturiolikos rankų. Nilsas, žinoma, turi dvi. :) Mažytė mano dalis norėjo kaip įmanoma labiau tolinti akimirką, kai viskas prasidės, kai užges šviesos ir publika ims ploti it pamišusi. Truputį bijojau, kad emocija, užkoduota jo muzikoje, nupūs mane kaip skersvėjis kortų namelį, kad nežinosiu, kaip po to reikės save susirinkt. Ir dar - Kopenhagos lietus padarė savo: jaučiau, kaip pamažu kyla kūno temperatūra, kaip plonos suknelės rankovės prisipildo karščio. Ir šviesos užgęsta. Ir publika pradeda ploti...



Prieš sausakimšą Bremen Teater salę - jaukumu šviečiantis Nils Frahm. Tyliai sveikinasi, ir šypteldamas sako: I've prepared a lot for this tour, but I just realised I haven't prepared anything to say... Tad tik padėkoja, kad atėjom čia per lietų, palinki gero vakaro ir sėdasi prie fortepijono. Pirmieji Odės akordai, kiekvienos natos išlaikymas ir išlaukimas. Nilso pirštai patys randa kelią -- jausmas, lyg jis tiesiog groja save, kad ta muzika iš pačios gelmės srūva it upė. Bene didžiausias pirmos eilės minusas tas, kad kartais pasidaro kiek nejauku iš taip arti viską matyti - rodos, žvelgi kiaurai muzikanto sielą neatsiklausdamas, be jokio leidimo. O jo blakstienos virpčioja. Ir veidu kartkartėm šypsena nubėga. Trapią Odės giją keičia improvizacijomis apipinta All Melody - kosminis gaudesys ir masiškumas, suraižytas minimalios elektronikos. Po jos kažkas iš publikos su ryškiu danišku akcentu rikteli Nice job!, o Nilsas, pakeldamas akis nuo klavišų, klausia What? Nice job? Or was it 'nice drum'? I didn't hear you, sir, you'll have to send me a fax :))

Said and Done užburia, įtraukia, leidžia visu pajėgumu atsiskleisti muzikanto genijui. Ir vos pasigirdus Some kažkas ima dilgčioti tarp šonkaulių. Taip, t a i - mano skersvėjis, potvyniai be atoslūgio, žemės drebėjimai, nebetelpantys į Richterio skalę... Tai mano evakuacinis planas, mano „gaisro atveju išdaužkite stiklą“, mano atsarginis išėjimas - iš savęs, iš kūno, iš visų mylėtų ir ne, iš to, ko niekad nebuvo, nebūna ir nebus, iš naktų, kai iki pamišimo vieniša, kai žiema vis dar sninga sakurų žiedlapiais... Sėdim visi it Stankaus Keliamuosiuose metuose - labai svarbu nejudėt. Labai svarbu sulaikyti kvėpavimą penkioms minutėms. Po to Nilsas tarstels: You are so quiet, is everything alright? Dievaži, kiek tame veide šviesos, pagalvoju. O jis tuo tarpu ima groti Hammers - kone psichodelinis intensyvumas, tiesiog neįmanomu greičiu fortepijoną liečiantys pirštai bei ekstaziškas žvilgsnis. Ir taip - Nilsas tikrai dainuoja grodamas šį šedevrą.




Galiausiai - Says. Prieš ją pianistas siūlo pasilikti po renginio ir padėti sunešti visą įrangą atgal į autobusą, kadangi Bremen Teater nėra lifto, tačiau iškart priduria - I lied, you better run :D Says įsisupa lėtai, improvizuotai, kol garso siena tiesiog pribloškia savo svoriu. Turbūt tai ir yra tas jausmas - būti garse, pačiame jo epicentre, kuomet žemi dažniai virpina kiekvieną kūno ląstelę -- dabar jau mūsų neišgelbės nieks...




Po šio neva paskutinio kūrinio publika ploja atsistojusi (turbūt vienas rečiausių daniškos kultūros reiškinių). Nils Frahm užlipa ant savo kėdutės, viena ranka siunčia oro bučinį, kitoje gniaužia per Says pamestą batą. :))

Kelioms akimirkoms dingęs nuo scenos, Nilsas grįžta su dviem tualeto šepečiais bei paskubomis taria I've heard that we have to hurry up, so, uh, I just got the thing... And I hope that piano rental person's not here, let's do this. Toilet Brushes - More -- greičiausiai viena žinomiausių Frahmo kompozicijų, įrodžiusi, jog: a) muzikos labui pasitarnauti gali net patys netikėčiausi įrankiai; b) Nilsas moka groti trimis instrumentais vienu metu. Žodžiais nenusakoma.

Kartu su kurtinančiais publikos aplodismentais persmelkia mintis, kad jau dabar drebančiomis kojomis teks žengti žingsnį pirmyn ir, vis dar apkvaitus nuo muzikos, paduoti gėles. Taip baisu jau seniai bebuvo... Bet kaip nušvito Frahmo veidas pamačius tas stebuklo dėka nenuvytusias, žaliu kaspinu perrištas rožes!.. Nilsas akimirksniu perlipo per garso monitorių, apkabino ir pakštelėjęs į dešinį skruostą vos girdimai sušnabždėjo thank you. Vėliau sutikom jį prie vinilų, pasirašinėjantį ir besišnekučiuojantį su visais, kurie neskubėjo namo.


///
Antradienio naktis, lygiai dvi paros po koncerto. Sieloj tiek ramybės, gera ir šviesu it nulijus -- oh what some music can do to a human heart.

Komentarų nėra: