šeštadienis

Turn on the bright lights // Interpol @ Vega, CPH

Traukiniui palengva stojant centrinėje stotyje, džiūgavau stebėdama sningantį miestą. Dar niekad iki šiol neteko klampoti per snieguotus Kopenhagos šaligatvius, dar niekad akys nekliuvo už mažyčių sniego senių, sulipdytų ant fontano krašto. Šimtai snaigių nusileido į plaukus ir šaliką, kol nusigavau iki Vegos. Truputį keista, kaip per ganėtinai trumpą laiko tarpą užsimezgė ryšys su šia vikingų žemės sostine -- tai lyg namai, kurie priglaudžia kada beatklystum, kad ir kokias mintis su savimi atsivežtum. Ir nors dar nemyliu šio miesto kaip Vilniaus (gal niekad ir nemylėsiu), ten tiesiog gera pabūti, kartkartėm.

Nereikėjo tame sniege laukti nei dešimties minučių - Vegos durys buvo atvertos net anksčiau nei planuota. Kadangi man atėjus ne tiek daug žmonių lūkuriavo prie įėjimo, buvo išvengta to „kuo greičiau“ tiek kabinantis paltą, tiek lipant laiptais į salę. Prie rūbinės pasitiko plakatai, prašantys išjungti mobiliuosius telefonus koncerto metu. Mano pačios nuostabai, tie prašymai stebuklingai suveikė - renginio metu nebuvo jūros išmaniųjų, kas nesvietiškai erzino per Angus & Julia Stone. Vega jau truputį pažįstama - lapkritį čia teko klausytis Iron and Wine (vis dar turiu vilties užrašyti tą koncertą, nors truputį), ir turbūt tam renginiui nebūtų buvę tinkamesnės vietos: subtilus prašmatnumas, solidi, net kiek teatro salę primenanti aplinka, puiki akustika ir gan įmantrus apšvietimas. Nekantravau pamatyti, kaip šią erdvę išnaudos Interpol, neretai tituluojami Bruklino Joy Division.

Laimės lygis išauga dukart vos atsistojus pirmoje eilėje. Scena taip arti, jei labai labai pasistiebtum, būtų galima pirštų galais pasiekti jos kraštą. Gera valanda laukimo, per kurią foninė muzika net labai džiugina: groja tai džiazą, tai kažką iš Nick Cave'o pankiškos eros. Scena tiek apkrauta instrumentais, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ant jos sutalpinti dar ir apšildančios grupės muzikantus - misija veik neįmanoma.



Penkios minutės po aštuntos Health lipa į sceną. Ir mano skundų maišelio pastraipa prasideda didžiuoju kodėl: kodėl Interpol juos pasiėmė į turą?? Paul Banks vėliau sakys I want to thank for our support group, they're pretty sweet, huh? Bet kai ši replika sulauks gan įdomios publikos reakcijos, jis tik paklaus - Am I right? ir blykstels savo firmine šypsena. Grįžtant prie Health - viskas atrodė maždaug taip: vokalistas per visą pasirodymą nesugebėjo sugroti nė trijų akordų (kam jam ta gitara??), būgnininkas mokėjo geriausiu atveju tris skirtingus ritmus, kitas gitaristas išvaizda buvo labai panašus į M. Jankavičių, o bosistas daugiau nei pusę laiko tiesiog prašoko palikęs savo bosą ant grindų. Viskas buvo velniškai per garsiai ir niekaip neapleido jausmas, kad patys muzikantai nelabai žinojo, ką ten veikia ir ko turėtų imtis. O gal tai ir buvo jų maniera - nežinojimas? Muzikos stilius... Last.fm sako, kad tai noise rock, experimental ir dar net progressive.  K u r  tas jų progresas? Nebent bosisto šokyje... Health grojo gal 40 minučių, o daugiau nei gana jų muzikos buvo jau po dviejų dainų. Gal dar niekad nebuvau tokia apatiška tam, kas vyko ant scenos prieš pat nosį, ir buvo kažkaip liūdna visu tuo netikėti. Nuorodų į dainas nebus, taigi - skundų maišelio aka Greta was not amused pastraipos pabaiga.

Pertrauka, per kurią apsidairius aplink pasijaučia sold out'o efektas - salė sausakimša, balkonai kone lūžta nuo žmonių. Stebėdama apšvietimo patikrinimą bandžiau prisiminti, kaip apskritai pradėjau klausytis Interpol. Turbūt daugiausiai įtakos turėjo ta jiems klijuojama „skamba kaip Joy Division“ etiketė. Panaši istorija buvo ir su Editors, tik tiek, kad Interpol liko, o Editors ne.

Gitarų derinimas, rodės, niekad taip ir nesibaigs. Ir kai atrodydavo, kad jau, jau -- scenos darbininkai vėl imdavosi tikrinti visokius kabelius, pataisydavo mikrofono stovą, kažką krapštėsi už būgnų... Būrys fotografų tuo tarpu sutūpė prie scenos ir išnaudojo laiką fotografuodami prie grindų priklijuotus setlistus. Norėjosi užvertus galvą stebėti šviestuvus ir laukti akimirkos, kada pagaliau elektra užmigs jų lemputėse, kada pagaliau įvyks tas jau.

Įvyko: scenos gale ištemptos medžiagos baltumą pakeitė El Pintor albumo viršelį puošiančios rankos, šviesos pritemo iki atšiauraus, net kiek violetinio mėlynumo, Sam Fogarino ant savo būgnų platformos užlipo vienoje rankoje laikydamas lazdeles, kita mojuodamas publikai, jam iš paskos atsekė per koncertus grupę lydintys Brandon Curtis ir Brad Truax. Daniel Kessler plačiai šypsojosi, tuo tarpu Paul Banks, paskutinis užlipęs į sceną ir iššaukęs garsiausias ovacijas, išlaikė paslaptingą santūrumą.

Prieš koncertą nebuvau mačiusi nei vieno įrašo iš Interpol pasirodymų. Egzaminų sesija išsunkė tiek, kad net nė karto nežvilgtelėjau į setlist.fm puslapį. Žinojau tik, kad nesvarbu ką grupė gros, tai bus geriausia, kas tokį žiemišką pirmadienį apskritai gali nutikti. Ir štai pirmieji Say Hello To The Angels akordai - I want your silent parts / The parts the birds love / I know there's such a place. Su jais ir išsiskleidė tamsaus, atmosferinio Interpol roko žiedas - kiekvienas garsas, kiekviena nata neįtikėtinai preciziška, kokybiška, sprogstanti savo žodžiais nenusakomos energijos užtaisu. Ką jau kalbėti apie muzikantų išvaizdą: kostiumai, marškiniai, kaklaraiščiai ir raudonos Daniel kojinės -- visiška klasika. Stoviu praradusi amą, tik jaučiu, kaip kažkur po oda lengvai dilgčioja Paul Banks balsas - But each night I bury my love around you... Kai pasisveikinam su angelais, Interpol groja dvi dainas iš naujojo El Pintor - Anywhere ir My Blue Supreme. Viename interviu Paul užsiminė, kad groti naujas dainas visad yra šiek tiek pavojinga, nes, cituojant: „when you play them to an audience, it's cold; it's sort of like you have to realize that they don't know what the fuck you're doing“. Tačiau nauji kūriniai skamba nemažiau užtikrintai ir net labai smagiai įsipiešia šalia tokios crowd-pleaser kaip Evil: Rosemary, heaven restores you in life / You're coming with me / Through the aging, the fear and the strife. Per ją pagaliau nelieka fotografų armijos, kuri iššaudė šimtus kulkų iš savo objektyvų, dabar tik Dan, stovėdamas ant pačio scenos krašto, triskart perrėžia orą iškeltu smiliumi po kiekvieno But hey, who's on trial?..

But I can't pretend I don't need to defend some part of me from you - per The New Paul, regis, žvelgia kiaurai visų susirinkusiųjų mintis, gitaros gaudžia nuo sielą draskančių solo. Po jos seka My Desire, viena labiausiai lauktų vakaro dainų, šitaip gražiai suskambėjusi, kad beliko tik pasileisti nuo visko užmerkus akis: come on, baby, play me out / you lay me out / that looked like your chance to me. Rest My Chemistry intro nuskamba dukart, abu kartus muzikantai tik juokdamiesi žvalgosi vienas į kitą, bet nei Paul, nei Daniel nepradeda braukti per stygas tų iki skausmo žinomų riffų. Bet situaciją išgelbsti Brad Truax boso partija ir galiausiai išgirstam You look so young like a daisy in my lazy eyes / Tonight I'm gonna rest my chemistry. Brad bosas įelektrina orą ir per Everything Is Wrong. Pastarosiomis dienomis truputį ramiau pasidaro sau kartojant Everything is wrong, wrong, everything is wrong / All we have is time, but my heart is going numb, nes na žinot -- Interpol understands. Tada Lights - vienintelė daina visam setliste iš 2010-ųjų metų albumo, tada - Breaker 1. Dar vienas pliusas mano norimų išgirsti dainų sąraše, ir dar koks. Breaker 1 buvo pirmoji daina iš El Pintor, kurią prisijaukinau (ar kuri mane prijaukino) akimirksniu, ir štai viskas vyksta: you see the way / when I hold you tight / asleep beside me / there is a slope like an appetite, we descend slowly. Apima itin keista būsena: tai ne pilnatvė, bet jautiesi gyvas; jei dar paprasčiau - tiesiog jauti, esi, ir visa, kas nereikalinga, išsifiltruoja žodžiuose you see the way how it happens right / the beast inside me / he leads the way / then he's at my side / we feast til I'm starving / and I feel my deep makeup, the ache inside, go away.

Kai mintyse vis dar aidi come back, come back, breaker one, ant scenos lieka tik Daniel ir Paul. Tada dar nežinojau, kad sekančios penkios minutės bus esminis viso koncerto taškas, ne vien gniaužiantis kvapą, bet įtraukiantis, nepaleidžiantis, keičiantis viską. Su pirmais Kesslerio akordais už jo nugaros įsisupa jūra, jūra vandenynas. Pilkas, tamsus vanduo, audrotas dangus ir vėjo genami debesys -- it's the place that's said to break / it's just as safe from the outside tonight / and I want that / I face the storms at the tides from the lighthouse. Paul Banks balsas paleidžia naktį ir potvynius -- what do the waves have to say now? / Slow now... / And let the waves have their way now / And I want that. Akys pilnos ašarų; atrodo, reikia tik kažkokio ženklo, kaip tam James Dickey poetui, išėjusiam per lietų laukan ir laukiančiam, kol į jį trenks žaibas -- upward and outward, begin, begin... / here I've been lucid I'm living within / inwardly urgent, I'm sinking again. Galiu tik pridurti - and I want that. Prie Daniel gitaros prisijungia į sceną sugrįžusi grupė, ir viskas taip neapsakoma, taip tyra, taip tikra, kad, rodos, odą paliečia sūrus vėjas nuo jūros. Ir nors girdžiu, kaip Interpol jau groja Take You On A Cruise, prieš tai skambėjusios The Lighthouse hipnozė vis dar veikia per stipriai, kad atmintis užfiksuotų bet vieną tos dainos žodį.

Not Even Jail ir Sam Fogarino būgnai galiausiai ištraukia mane iš to savotiško transo, ir pačiu laiku: I'll subtract pain in ounces / I will start painting houses / If things come alive. Juokaujant galima sakyti, kad Interpol niekaip nebaigia savo Antics turo, bet per daug stebėtis ir nereikėtų: per dešimtmetį to albumo dainos suspėjo užsitarnauti neabejotinas publikos simpatijas. Iiiiir tas momentas, kai pasigirsta Slow Hands! Didysis Vegos pamišimas ir siautulys, publikos choras, klausiantis Can't you see what you've done to my heart and soul? / This is a wasteland now! Nė nežinau, kiek kartų bandžiau visa tai įsivaizduoti ir vien nuo minties apie gyvai atliekamą šią dainą bėgo šiurpas per odą; ką jau kalbėti apie jausmą, kai esi visame tame sūkuryje, kai dainuoji We spies, we slow hands / You put the weights all around yourself! Ir nieko, nieko nebereikia, tik kad tai nesibaigtų.

Deja, kaip ir buvo galima numanyti, tai buvo paskutinė daina, bet, žinoma, mes norim Encore. Kelios minutės publikos ovacijų ir trypimo, ir Interpol grįžta su, jei gerai pamenu, pirmuoju El Pintor singlu -- I keep falling, maybe half the time, maybe half the time / But it's all the rage back home, all the rage back home. Šou tęsiasi su melancholiškąja NYC ir mėlynais žiburiais - it's up to me now, turn on the bright lights. Tiesa, per ją nuvogiau vieną vienintelę neleistiną koncerto nuotrauką:



Stella Was A Diver And She Was Always Down - dar viena publikos numylėta daina. Kai dabar jos klausausi, apima nuojauta, kad taip, būtent čia ir yra as close as Interpol gets to Joy Division: pradedant nuo days - daze sąskambių, she broke away, she broke away kartojimo ir galiausiai Paul Banks lūžio balse dainuojant Stella I love you, Stella I love you...

Nutilus muzikai, Paul vos girdimai tarė that's it from us tonight guys, thank you very much, ir muzikantai plodami bei mojuodami mums dingo užkulisuose.
Lyg būtų viskas.
Lyg tai tikrai būtų viskas.
Dažniausiai koncertuose po paskutinės dainos gali beviltiškai ploti nors iki numirimo - vis vien nieko nebus, vis tiek įjungs šviesas ir turėsi susitaikyti, kad laikas stoti į eilę rūbinėje. Tačiau to vakaro publikos užsispyrimas įjungti šviesų taip greitai neleido, ir kai iki absoliutaus užkimimo prarėkėm balsus, Interpol grįžo antram Encore!! Tai-buvo-fantastiška ir kiek per daug neįtikima, kol Daniel Kessler nepaėmė į rankas savo vyšninio Gibsono, kol neprasidėjo Untitled -- Surprise, sometimes, will come around / I will surprise you sometime, I'll come around... Dar viena kosminio grožio daina, paperkanti savo paprastumu ir instrumentalo kokybe. Tada jau tikrai atrodė, kad viskas - nieko geriau nebegali nutikti, kad sudėti visi taškai, kuriuos sujungus pieštuku gaunasi beprotiškai gražus vakaras, amžiams įsirėžiantis į atmintį. Sam Fogarino nusileido nuo būgnų platformos ir pirmąkart buvo taip arti - vos už dviejų ar trijų metrų mojavo publikai ir siuntė oro bučinius. Paul Banks tuo tarpu atsargiai padėjo gitarą į stovą, o Daniel tiesiog kurį laiką stovėjo besimėgaudamas plojimais ir plačiai šypsodamas. Viskas - nieko geriau jau nebegali nutikti -- Daniel Kessler perlipa per savo pedalus ir garso monitorius -- sudėti visi taškai, kuriuos sujungus -- stovi ant pačio pačio scenos krašto vos per sieksnį -- beprotiškai gražus vakaras, amžiams... Ir nežinau kodėl, bet visiškai nieko negalvodama tada ištiesiau ranką, o Dan man į delną įdėjo savo geltoną mediatorių. Po sekundės buvo matyti tik kostiumuotos Interpol nugaros, pranykstančios backstage tamsoje. Po sekundės jau reikėjo susivokti, kad pasaulis ir toliau skrieja savo nežmonišku greičiu aplink saulę, o aš sugebėjau tik vartyti tą .73 milimetro storio mediatorių ir bukai šypsotis: Surprise, sometimes, will come around.



Žvilgtelėjus į laikrodį žinojau, kad dar turiu laiko iki traukinio, kad dar nereikia strimgalviais grįžt į žiemą. Vyrukas, visą vakarą rūpinęsis Daniel gitaromis, paskubomis ėmėsi atjunginėti pedalus ir visa kita, ir žinoma, atidavinėjo setlistus. Pirmas nuskrido kažkur visai į kitą pusę, antrą prieš pat nosį nukniaukė kažkokia mergina. Trečias, kurį žvilgsniu tąvakart varstė Paul Banks, jaučiau, bus mano. Buvo, yra!



Už lango dabar vakarėja šeštadienis, o aš jau penkios dienos kaip nenoriu - ir nesiklausau - nieko kito. Ir vis šypsaus, mintimis labiau esu ten negu čia, ir jau laukiu laukiu kitų kartų.

Koncerto nuotraukos čia ir čia.
Ak, ir dar:


it's up to me now, turn on the bright lights --

Komentarų nėra: