trečiadienis

kai dabar pagalvoju -- jei mus kas grąžintų į tą spalio popietę, į pilkšvas gatves ir į lietų, srūvantį rudeniu už stiklinių galerijos durų -- ar viskas vėl būtų? ar lygiai taip pat prisėsčiau stebėti saulėtekio mažytėj salėj, kur tik dvi kėdės ir tamsa, ar lygiai taip pat stovėčiau bežadė prieš diane arbus fotografijas, ar taip pat sukčiau aplink pirštą išsprūdusią plaukų sruogą, kone prikišusi nosį prie jūros portreto, beveik užuosdama paveikslo dažus, ar ir vėl pakreipčiau galvą, išvydusi šimtus medinių burlaivių, besisupančių nematomose (numatomose) bangose. o gal tai buvo visiškas bėgimas nuo savęs. nuo vienumos, kuri įleido šaknis prieš tūkstančius naktų, nes „burtininke, medžių mieste nieko naujo“? ar ne paradoksalu, kad bebėgdama įpuoliau į tavo delną?..

prašau, nesikalbėkim. nesikalbėkim žodžiais, nes aš taip pavargau. ir visos tos mano raidės, visi skiemenys -- daužosi lyg pro siaurą lango plyšį kambarin įsprūdę naktiniai drugiai. daužosi, kol apanka, atgula ant palangės ir pavirsta dulkėmis.

vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. bet yra baltas vynas, nick cave'as ir nemiga. vien todėl ir negrąžinkit manęs į rudenį. grąžinkit į sapną, kur galva niekad nepavargsta nuo blueblue peties, kur viskas iki skausmo mėlyna ir taip ramu. ir tiek daug ėjimo.

come sail your ships around me
and burn your bridges down
we make a little history, baby
every time you come around

2 komentarai:

Moon rašė...

Skaitant skambėjo ausinėse "hey, tai pakelkim po saują. žinai. burtininke palik mane man. ten kur aš išeinu visą amžių žiema ir miškai"

Greta rašė...

reiškia susišaukė(m). šypt