šeštadienis

Mm-mm-mm, this is the thing // Fink @ Pumpehuset, CPH

Wanna know what it feels like to be so far from home?
I've been on the wrong side, baby, for so long
That it feels right now, it feels right...

Gan dažnai pagaunu save niūniuojančią Fink Keep falling - duše, plaudama indus, lygindama palaidinę, valydama batus. Niūniavau ją ir dviračiu skriedama link traukinių stoties spalio 23-ąją, tuo tarpu vėjas kedeno geltonus švarko skvernus, o šviesoforai it susitarę įjungdavo žalią šviesą vos man priartėjus. Nors rytas tądien buvo saulėtas ir labai rudeniškai auksinis, į Kopenhagą keliavau vakarėti pradėjusiais tiltais ir gatvėmis, o dangus galop visai apsiniaukė. Vis dar truputį keista - sostinė dabar taip arti, vos valanda ir penkiolika minučių (jei pavyksta pagauti traukinį, kuris nestoja niekur. šypt). Ir ta kelionė buvo kiek neįprasta. Na, neįprasta tuo, kad per ją nespėjau nieko nuveikti, tik išgėriau puodelį kavos, tradiciškai pasiklausiau Mono - Burial at Sea važiuodama po jūra ir spoksojau į V. Nabokovo Lolitą, kurią skaitė priešais sėdėjęs keleivis.

saulėto ryto trupiniai (fone - milžiniškas klevas)


Išlipti Kopenhagoje - ak, kaip pasiilgau to jausmo!
Dar traukinių stotyje paspaudžiau ranką savo vakaro kompanjonui. Veik dvi valandas klaidžiojom senamiestyje sukdami ratus ir kalbėdamiesi apie šį bei tą. Dar kartą pasitvirtino faktas, kad last.fm yra tobula vieta ieškotis vadinamųjų concert buddies, nes... nes. Ar gali būti nuobodu su žmogumi, kuris dėl Fink kelias dienas keliavo lėktuvais ir traukiniais? Teisingas atsakymas vienas: ne.
Į Pumpehuset įėjom kelios minutės po aštuonių ir patekom į menką žmonių spūstį. Atsikračius paltų bei rankinių, praėjus bilietų patikrą, sutūpėm ant laiptų mažojoje salėje. Kalbėjomės apie muziką - nuo Nick Cave'o iki Tom Waits'o, nuo God Is An Astronaut iki jau minėtų Mono. Tiesa, pakeliui link baro D. prasilenkė su Fink būgnininku, Tim Thorton, ir gailėjosi, kad tą akimirką sugebėjo išspausti tik You're Tim, right? Lengva starstruck nuotaika jo neapleido visą vakarą, aš tuo tarpu tik šypsojaus ir mąsčiau, kad man jau labai patinka, kur šis ketvirtadienis sukasi, o koncertas dar nė neprasidėjo!
Didžioji Pumpehuset salė skendėjo tamsoje. Visai kaip per DARKSIDE, pagalvojau. Be jokių pastangų užsiėmėm vietas pirmoje eilėje, beliko tik laukti. Douglas Dare su savuoju būgnininku į sceną užlipo taip tyliai ir kone nepastebimai, kad jų pasirodymas prasidėjo klausimu: Umm, can we get rid of the background music, please?
Man vėl galiojo The National dainos Driver, surprise me pavadinimas - buvau girdėjusi gal vieną D. Dare kūrinį, bet tai buvo taip seniai, kad niekaip neprisiminiau, ką jis apskritai groja. Pasirodymas, sakyčiau, buvo gan sklandus. Labai žaviai dūmų gijos sklaidėsi mėlynose šviesose. Muzika kartais kovojo su publikos šnekomis. Bet tai ir tiek. Ar klausyčiau Douglas Dare savo malonumui --- turbūt ne. Net jei gyvai sugrotos dainos tą vakarą visai atitiko kiek melancholiškai svajingas nuotaikas, vis dilgčiojo mintis -- too much of the same thing, niekas į atmintį taip ir neįsirėžė.
Pusvalandis iki Fink buvo kiek kankinantis. Kadangi tikrąja to žodžio prasme stovėjom rankas padėję ant scenos, galėjom stebėti kiekvieno laidelio patikrinimą, kas buvo gan įdomu. Didžiąją dalį laiko užėmė gitarų derinimas. Pasisekė - jas visas išrikiavo tiesiai prieš nosį, ir dievaži kaip knietėjo nors pirštų galiukais perbėgt per instrumento korpusą. Setlistus irgi anksčiau laiko išdavė. Net jei ir labai labai stengiausi nežiūrėti, tas prie grindų priklijuotas lapas tiesiog rėkte rėkė didžiosiomis raidėmis. Atsisukus žvilgtelti, kas vyksta už nugaros, pamatėm pilną (ir tikrai - pilną) salę, o tai glostė širdį. Turbūt esu sutikusi kiek per daug žmonių, kurie nėra girdėję apie Fink, tačiau vos tik parodai jiems kelias dainas, iškart pasigirsta - why haven't I heard this before? Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekad... :)

minutės prieš

Fin Greenall ir jo grupė buvo sutikti džiugių publikos ovacijų. Lyg susitarę su D. tuo pat metu ištarėm finally, o gelsvomis šviesomis išglostytą salę pagaliau pripildė pirmieji Pilgrim akordai. Dabar galvoju, kad ši daina galėtų būti puiki mantra -- come a long way, come a long way / come a long way / not to work it out / as cold comfort wraps around you in the dark / come a long way. Šiurpuliukai nubėgo nuo garsų harmonijos, nuo Fin balso, kuris šimtuskart sodresnis nei įrašuose. Scena viso renginio metu skendėjo dūmuose, tad nė kiek nemeluosiu sakydama, kad viskas - it per miglą. From small beginnings / come a long way / from small beginnings / come big endings -- tas gaudesys taip užsupo ir taip idealiai atitiko kitos dainos eilutes: What you got going on? High notes, eyes closed, holding on. Tiesiai šiltų šešėlių glėbin - And I don't want another day to break / Take our, steal our night away / Warm shadow, won't you cast yourself on me? Dieve, kaip buvo gražu. Ir kas gali tiksliau įvardint tą jausmą, kai nereikia ryto, kai norisi tik nakties - saldžios, juodos ir be pieno. Ak, kaip Navako eilėrašty -- tęskis tęskis naktie... 
Tarp dainų Fin vis šypsojosi ir kartojo - a pleasure. Dar pasidžiaugė, kad šį kartą susirinko žymiai daugiau žmonių nei per paskutinį koncertą Danijoje. Kažkas publikoje sušuko We love you guys! O Fink vietoj atsako padovanojo mums iki skausmo žinomą Sort of Revolution. Į akustinę melodiją vis įsipindavo pavieniai pianino bei elektrinės gitaros garsai, ir vėl ta žodžiais nenusakoma balsų harmonija -- So let me know when we get there / If we get there / Let me know when we get there / If we get there. Su šiais žodžiais ir išskridau, lengvai lengvai, beveik kaip tie ant dešinės Fink gitaristo rankos ištatuiruoti paukščiai. Nes kiekviename koncerte būna tas momentas, kai nepastebimai išslysta žemė iš po kojų. And where we are, and where we're going to / We'll organise a sort of revolution.
Per kitą dainą ant scenos liko tik būgnininkas, bosistas ir Fin (kaip jis pats sakė - we just need to keep the balance of a proper show :D). Pavieniai gitaros garsai išdavė, kas per kūrinys laukia, bet kai akordai pagaliau susilipdė į Yesterday Was Hard On All Of Us, nesąmoningai išsprūdo mano susižavėjimo pilnas awwww (beje, kiek garsiau nei tikėjausi, tad nusijuokė ne vien publika, bet ir pats Fin :D). Be šios dainos niekaip negalėjau įsivaizduoti Fink koncerto, ir štai viskas vyksta -- Where do we go from here / Where do we go / And is it real or just something we think we know? / Where are we going now, mm / Where do we go?.. Taip ir likti su klausimu lūpose, nereikalauti jokio bandymo atsakyti, dievaži, tai tokia ramybė, kai nereikia atsakymų, kai tiesiog esi - Because, because our paths they crossed / Yesterday was hard on all of us... Ir publikos choras. Kiekvienas žodis išdainuotas. Ir kaip gera, kad tie keliai kertasi, net jei pačiu netikėčiausiu metu.
Sekantis kūrinys grąžino visą grupę ant scenos, o bliuzovi gitaros rifai šaukte šaukė - Hard believer, won't you believe me now... Kaip be perstojo klausiausi šios dainos prieš koncertą, kaip laukiau tos sekundės, kai ausis pagaliau pasieks Fin balsas -- we were made for each other / won't you believe me now. Ir visos šviesos, ir dūmai, ir muzikos gausmas - tai buvo iki smulkmenų tobulai sustyguotos šešios minutės. Po jų Fin prisėdo ant kėdės ir pakvietė keliauti - Never gonna quit are you / Ever gonna slow down / Wheels turn beneath my feet. Ir tai kažkuo priminė scenas iš filmų, kai herojai su krepšiais ant pečių tiesiog įšoka į pravažiuojančius traukinius. Mes, beje, tais traukiniais važiavom tamson -- Perfect memories fall down like ashes / From the fire we made alone / Everything we're gonna say, we save it. Ši daina taip iki skausmo įsmigus, taip labai labai iki skausmo, kad net jos dilgčiojimas po oda - labiau saldus nei kankinantis. Deep water, stay under / See it rolling over your head and / Just roll with it / Til it's all good, yeah. Tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo -- See the black clouds fall at our feet / And feel it rise up in perfect darkness / Perfect darkness is all I can see. Ir čia viena tų dainų, po kurių lyg ir nieko nebereikia. Nes akys pilnos tamsos. Nes veik visi žodžiai iškalbėti.

deep water, a little deeper than you thought


Tiesa, sekanti daina kaip tik apie žodžius ir buvo: Pen on paper seems so permanent / Every line of every letter that I never sent / In the cold light of all the nights we spent / Pen on paper seems to fit. Po koncerto dar kelias dienas niekaip negalėjau išmesti Green & The Blue iš minčių, grojo be perstojo - The green and the blue / Have seen me through / These trials, these trials...
Ir didysis vakaro crescendo - This is the song about somebody else / So don't worry yourself, worry yourself / The devil's right there, right there in the details / You don't wanna hurt yourself, hurt yourself / By looking too closely. Taip, Looking Too Closely, ta pati, kur sako It's you right there, right there in the mirror, kuri ramina, kuri įkvepia, kuri... kuri tą ketvirtadienį nenorėjo baigtis, todėl tęsėsi lydima improvizacijų, soluočių, kol Fin pagaliau išdrįso nebebraukti per gitaros stygas, bet kikendamas pripažino - I prolonged the outro a bit. :D


Ir tas sakinys - this is the last one from us tonight - ah, kas jį sugalvojo, kam jis apskritai reikalingas... Bet -- It's beautiful right before the end of summer / It's true / Truth be told / The truth is that we're whatever we can hold on to. Ir vietoj saulės - šypsenos veiduose. Ir dar svajonė kada nors pagaliau pamatyti tą Berlyno saulėtekį, įkvėpti šalto rytmečio ramiai kuždant - fall into your lover's arms / and remember those whose lovers' arms are closed / fall into your lover's arms... ir įkristi, žinant kad pagaus.
Viską kaip sapną nutraukė ovacijos ir ištuštėjusi scena. Eilinis triukas - juk setliste skliausteliuose įrašytas dar laukė vienas pavadinimas. Žinoma, Fink sugrįžo, net jei ir teko truputį to paprašyti. I don't know if you noticed anything different / It's getting dark and it's getting cold and the nights are getting long. This is the Thing traukė ašaras iš akių su žodžiais And the things that keep us apart keep me alive and / The things that keep me alive keep me alone. Lyg lėtas filmas mintyse prasisuko kertiniai vakaro momentai. Ir viskas buvo taip gražu, kad net beveik neliūdna, jog baigėsi -- mm-mm, this is the thing. Mm-mm, this is the Fink.
Koncerto intymumas ir jaukuma - neišmatuojami. Stovėdami pirmoje eilėje galėjom girdėti, ką tarpusavy kalbasi muzikantai, kaip Fin kaskart padėkoja vyrukui, derinusiam jo gitaras. Viso šito laukiau gerus penkis mėnesius, visur nešiojaus bilietą tarp užrašų knygutės puslapių, ir išsipildė. Ir įvyko. Et, tai gal vis dėlto truputį liūdna, kad jau?.. šypt.
Po koncerto sutikom Douglas Dare. Persimetėm keliais sakiniais. Ir dar dovanų gavom:



Ir setlistas, kaip gi be jo. Nuo scenos tiesiai ant sienos :)))



Labai norisi tikėtis, kad šio mano pasakojimo dėka atsiras bent vienas žmogus, kuris pirmąkart įsijungs Fink dainas ir užduos sau tą jau anksčiau minėtą retorinį klausimą - kodėl tik dabar? To ir linkiu. Kad (pagaliau) būtų dabar.

1 komentaras:

'Viktorija rašė...

Žinau kelias 'Fink' dainas, kurios man tikrai be proto patinka, tačiau dabar norėtųsi klausytis daugiau... Turbūt, tikiu tavmi.