šeštadienis

Liquid Rooms @ DOK5000, Odense

Stabtelėti. Stabtelėti yra labai svarbu. Net jei tas stabtelėjimas - prie perėjos, netikėtai užsidegus raudonai šviesai.
Mindama naujo miesto grindinį stabčioju labai dažnai: dėmesį traukia kone viskas, pradedant nuo baltai tvieskiančio Your success is your amnesia sakinio ant pilkšvos pastato sienos, iki tyliai tyliai, beveik negirdimai žolėn įkrintančio kaštono parke. Stabtelėjau ir pamačiusi koncerto plakatą. Tiksliau - iš pradžių praėjau, tada stabtelėjau. Ir, apsisukusi, grįžau tris žingsnius atgal.
Tas šeštas, septintas ar dar velniaižin kelintas jausmas yra. Tiksliau - yra sąžinė (?), sąmonė (?), vidinis balsas (jis tai tikrai), ir jo paklausius kartais galima atsidurti labai įdomiose vietose.
Penktadieniui vakarėjant į tokią vietą kaip tik ir traukiau, eilinįkart su pačios pieštu žemėlapiu kišenėj ir su Higgs Boson Blues mintyse. Pėdinant uosto link, mane vis aplenkdavo vėjo greičiu ant dviračių skriejantys žmonės su smuikų dėklais. Šyptelėjau. Juk tai taip gražu!
Laukti. Laukti yra lygiai taip pat svarbu kaip ir stabtelėti. Šį laukimą lydėjo besirenkančios publikos pokalbiai bei iš už sienos vis prasiskverbiantys pavieniai instrumentų garsai. Klausiausi jų, kokį šimtą kartų perskaičiau eilėraštį, atspausdintą renginio brošiūroje, tyrinėjau lubas. Dok5000 yra išties keista erdvė: konstrukcija iš medžio, geležies ir betono labiau primena didžiulį sandėlį nei pastatą, dedikuotą kultūrai. O ir patupdytas jis vidury uostamiesčio gatvės, tarp visokiausių masyvių ir ne itin jaukių statinių. Kai google žemėlapiuose tyrinėjau pastato išvaizdą, nesąmoningai išsprūdo -- kokia dar kultūra? Identiškas klausimas kilo ir stabtelėjus Havnegade gatvės vidury priešais Dok5000. Tiesiog niūri industrinė aplinka pernelyg kontrastavo su stebuklu, kuris buvo žadamas afišose. Net ir įėjimas iš to, kas lyg ir turėtų būti foje, į renginio salę -- metaliniai pakeliami vartai. Tokie būna garažuose. Bet jei atvirai, belaukiant, kol tuos vartus pakels, sandėlio aplinka ėmė kelti smalsumą.
Liquid Rooms - tai koncertas-instaliacija, kur muzika, vizualiniai bei šviesos efektai ir poezija kuria fantazijų pasaulį. Skaičiai tokie: 75 Odensės simfoninio orkestro muzikantai ir 1700 kvadratinių metrų erdvės. Fantazijų skaičius, beje, individualus. :) Antraštės ir afišos skelbė, kad žiūrovų laukia ta vadinamoji once in a lifetime patirtis. Vien žvilgtelėjus į nuotraukas iš repeticijų, buvo lyg ir aišku, kad bus magiška, tačiau nuspėti, kas ir kaip vyks, - sunkiau nei sunku.
Iki kol tai prasidėjo.
Veik lygiai pusę aštuntos sunkūs vartai ėmė kilti aukštyn, pagaliau įleisdami publiką į pritemusią salę. Tie 1700 kvadratinių metrų buvo suskaidyti plonos medžiagos sienomis, ant kurių mirgėjo projekcijos. Orkestras taip pat padalintas į 5 grupeles: medžiagine siena visiškai atskirtas tik dirigentas, arfos, mušamieji ir dalis pučiamųjų; dar keturios pakylos su styginiais ir pučiamaisiais išdėstytos kambariuose. Yra toks žodis „interaktyvu“. Manau, kad vartodama jį čia nepadaryčiau labai didelės klaidos.
Iš pat pradžių buvo juntamas keistas nesusipratimas publikoje. Kur atsistoti? O kur scena? O kodėl muzikantai keliose vietose? Maždaug tokius klausimus buvo galima įskaityti susirinkusių akyse. Tiesa, būti visur ir matyti viską - neįmanoma. Todėl belieka vaikštinėti po kambarius.
Muzika pradėjo sklisti tyliai ir labai lengvai. Iš pat pradžių jos net beveik nesigirdėjo, kol galiausiai instrumentų gausmas užgožė publikos žingsnius bei kuždesius. Projekcijos ant medžiaginių sienų piešė tuščią, kiek apleistą pastatą iš vidaus su aukštomis lubomis ir tolumoje boluojančiais langais, taip ištempdamos realią Dok5000 erdvę iki begalybės. Muzikai garsėjant, vaizdai ėmė virpėti, trūkinėti, kol virto į mišką, medžių viršūnes, pro kurias skverbiasi dangaus lopinėliai. Mišką po akimirkos pakeitė ramiai siūruojantys meldai. Jausmas tikrai ypatingas, kai stovėdamas viename salės kampe girdi kažkur iš už nugaros atsišaukiančią fleitą, dar iš kitos pusės atsklinda smuiko melodija, o visai priešais dilgčioja pavieniai ksilofono garsai. Galimybė iš taip arti stebėti muzikantus - ypatingas šio renginio prieskonis. Buvo galima tiesiogine to žodžio prasme stovėti smuikininkui už nugaros, stebėti, kaip jis, nesukeldamas jokio garso, perverčia natų lapą. Dievaži, buvo galima net natas įskaityti, įskaityti kiekvieną emociją trimitą pučiančio žmogaus veide, matyti, kaip, ištaikiusi laisvesnę sekundę, plaukų sruogą už ausies užsikiša altu grojanti mergina. Nežinau, kaip jautėsi orkestras, apsuptas nepažįstamųjų, tačiau buvo taip... ramu.
Meldus prie ežero pamažu pakeitė tamsuma ir melsvos jūržolės. Vienu pirštu nedrąsiai braukdama per medžiaginę sieną supratau instaliacijos pavadinimo esmę. Stovint už jos buvo galima matyti, kas vyksta kitame kambaryje. Ne viską, bet pro raibuliuojantį vandenį išplaukdavo muzikantų siluetai bei judantys strykai. Kiek aiškesni - už sienos stovinčių žiūrovų profiliai, ypač jų šešėliai, kurie, dėka projektorių šviesos, buvo detalūs iki smulkmenų, iki blakstienų.
Pakėliau delnus prie akių, o, rodos, lyg saują vandens būčiau pasėmus. Ne vien sienos, ne vien salė buvo skaidri. Pats jautiesi permatomas, peršviečiamas, iki sielos nuogas. Pats jautiesi (esi?) vandeniu. Dar kiek, ir rankas apsivytų jūržolių pirštai...
Muzikai intensyvėjant, vaizdai ėmė blukti, šviesėti, kol stereobaltumas virto į tą patį apleistą pastatą. Ir kai instrumentų gaudesys pasiekė kone psichodelinį pamišimą, grindis užliejo jūra, jūra vandenynas. Žinoma, tik dirbtinė, projektorių ištransliuota, bet labai labai tikint beveik galima pajusti šlampančius batus. Tai buvo viena iš tų stabtelėjimo minučių, kai visas vyksmas aplink sukioja slaptus sielos mechanizmo sraigtelius, kai tiesiog labai gera, kai nėra jokios kitos vietos, kur tą akimirką būti norėtum.
Pasitraukus bangoms, atslūgus jūrai, kambariai virto ežeru (ir kitais jį lydinčiais asmenimis, šypt), kurio paviršius, lygus it styga, nevirptelėjo net nuo fleitos solo. Patraukiau į salės galą, ir dar pakeliui užgeso šviesos. Sienose liko šokti tik jūržolių mėlynumas, o tai, kas salėje vyko tuo metu, buvo aukščiausias vakaro taškas. Muzikantai pamažu kilo nuo savo platformų ir grodami ėmė eiti link dirigento bei arfų. Vienas paskui kitą, formuodami du mažyčius karavanus, lyg šamanai, burtininkai ir miško paslapčių žinovai, keliavo palengva, paskui save tempdamiesi peršviečiamą muzikos giją. Kažkokio stebuklo dėka atsidūriau kaip tik tarp tų dviejų orkestrantų srautų, ir dievaži, tai buvo taip tyra. Tai buvo tiesiog nepakeliamai gražu. Nė nepajutau, kaip akys prisikaupė ašarų, kurios ištekėjo dviem nesrauniais upeliais. Tekantys tekantys, einantys, bėgantys, lipantys sienomis, vyšnių kauliukuose, einam parodysiu --- et, d.r., regis pagaliau suprantu, apie ką tu.
Kai visas orkestras pasislėpė už vienos didelės užuolaidos, muzika tęsėsi, o publikos gretas papildė solistė su poezija lūpose:

Out on the blue air
I breathe

Another blue
Inside

Freed

Draws up the calm-clear
Terrain

As undertones of mind
Lead...

Medžiaga ritosi debesys, kol ji lyg nimfa lengvu žingsneliu ėjo pro mus, sugerdama žiūrovų žvilgsnius, sugerdama mūsų sulaikytą kvapą, dar labiau įelektrindama jau ir taip iš įtampos kone spengiantį orą --

...I coast along the moon

Understand 
The being

Seeing me
They all

Remain

Paskutinė nata. Paskutinis dirigento mostas. Sekundė tylos, ir prapliupusios ovacijos.
Tai-buvo-neįtikėtina.
Ir visai nebūtina kalbėti apie mėnulį, kuris visąlaik kabėjo prieš akis žingsniuojant namo. Ir visai nebūtina apie tai, kokia šilta naktis išpuolė. Žinot, kartais būna tiek daug grožio, sutelkto vienoje vietoje, kad net sunku jį aprėpti, o norisi pasiimti, pasisemti kuo daugiau, įkvėpti pilnus plaučius muzikos, žvelgti nepažįstamajam už medžiaginės sienos į akis.

Net jei tik sekundei.

Stabtelėti.

To ir linkiu, mielieji.


Komentarų nėra: