antradienis

Purpurinis vakaras varva


Juk būna, kad kartais visai slapčia apie ką nors pagalvoji, taip beveik netyčia. Apie tai netyčia galvojau kone visą mėnesį. Bandžiau įsivaizduoti akimirkas - pasisveikinimų, pokalbių, šyptelėjimų. Tuomet beliko tik nusipirkti bilietus, pernakt įsirašyti muziką kelionei ir tokie pagalvojimai ėmė pildytis, tik kažkur tūkstančius kartų stipriau nei svajota.

Penktadienio rytas buvo pilnas kažkokio pasimetimo, bet galiausiai viskas ėmė stoti į savo vietas, kai kelyje prabėgo ženklas su perbrauktu Utenos miestavardžiu, kai pagaliau buvo galima didinti greitį, o debesys mainėsi, gainiojami lengvo vėjo, ir The National visu garsu dainavo apie siaubingą meilę bei vandenynus.

Surasti Anykščių Dainuvos slėnį nebuvo misija neįmanoma, taigi neveltui kelias pastarąsias dienas iš esmės gyvenau google žemėlapiuose. Pasivaikščiojus tarp pasakiškai kvepiančių pušų, žinoma, tiesiog turėjo prasidėti lietus. Ką ten lietus -- visa liūtis, plaunanti gatves ir atkakliai beldžianti į automobilių langus. Ėjimą iki bibliotekos teko iškeisti į važiavimą, paliekant likimo valiai tobulą vietą stovėjimo aikštelėje, o Berningeris it ramindamas mus niūniavo Baby we'll be fine. Ir buvo, viskas buvo gerai, dievaži kaip gerai. Tądien, rodos, galiojo taisyklė „atvyk iki renginio pradžios likus dešimčiai minučių, bet vis tiek sėdėk pirmoje eilėje“.

Dar nė neprasidėjus skaitymams, pati aplinka jau kone transliavo poeziją. Ir tos medžių šakos virš bibliotekos stoglangių, ir vis pilkėjantis, galiausiai vėl pratrūkęs dangus. Jau net nebeatmenu, kada paskutinįkart buvau poezijos skaitymuose, dieve, kaip seniai... Ar ne per didelę duoklę iš manęs atimi, vikingų žeme?.. Taigi viskas tą penktadienio popietę teikė džiaugsmą, netgi tai, kad ant raudonos kėdės sėdėjau.

Dar labiau džiugino tie, kurie sėdėjo priešais, tie, gimę po poezijos ženklu. Kol skaitė R. Brundzaitė, tyrinėjau lubas bei matavau salėje susirinkusiųjų žvilgsnius. Dievaži, juk čia vienas įdomiausių dalykų - žmogus, besiklausantis poezijos. Ir nežinau, ar dėl to stebėjimo, ar dėl lietaus, bet eilėraščiai plaukė pavėjui. Tiesa, nebuvo jokio vėjo. Lieka mano numylėta citata -- „dievas matė, aš stengiaus, bandžiau, bet, matyt, iš tiesų negaliu... (Patikėti.)

V. Stankaus eilėraščių pabaigas iš kažkur mokėjau mintinai. Nežinau, juk, regis, dar nespėjau miegoti su ta knyga vietoj pagalvės. Ir pokalbiai prieš veidrodį, ir pieštuku pabrauktos paskutinės trys tuštėjimo eilutės: „kažkas skundžiasi gavęs tik sąnarius ir tie pasirodo sudilę, / matyt labai vaikščiojo, gal net per miegus vis murmėdamas / lyg ateis lyg atleis. ir matau kaip ateina. ir matau kaip apleidžia.“ Čia galiojo tie žodžiai iš jo keliamųjų metų -- „labai svarbu nejudėti.“ O jei sujudėjus ims ir pasibaigs. Nutrūks. „Pratrūks griežti smuikas...“ Kai baisu net įkvėpt, kol mechanika tvilko skruostus taip ir nepabėgusiom, per plauką suturėtom ašarom: „kas atrakina vandenį kurį geriu iš rankų tavo / iš rankų tavo vandenį kuriam nėra kartumo.“ Vaizdas galutinai išsifokusuoja stop kadruose - „kokios jos akys rudens šitam / sniegkrity - į mane ji nežiūri.“

R. Stankevičiaus Agonija Getsemanės sode kiek ironiška maniera atmintyje įstrigus - paskiromis frazėmis, kas antra eilute -- „Gero vėjo - tiksliau - gaisro gero.“ Ir jauku matyti Pačius paprasčiausius burtažodžius poeto rankose; net nejučia mintimis perbėgu savo knygų lentyną, lyg tikrindama, kur dabar manieji, o tas pats eilėraštis tarsi žadina - „Čia aš, tavo balsas vidinis - mes devynis gyvenimus dviese...“ Tarp naujų, niekur nepublikuotų tekstų, - patvirtinimas apie naują knygą ir ak, atmintie, kur esi, kur buvai, kodėl pamiršai jos pavadinimą. (Kertinis skiemuo, ne?.. turbūt ne.) Bet kokiu atveju, burtažodžiai yra burtažodžiai, o burtažodžiuose yra kalbelės. Ir yra tokia Kalbelė, padedanti irkluoti prieš srovę, su kuria tiek priirkluota, kad turbūt aplink pasaulį savo valtele apiplaukiau jau septyniolika kartų. „Viens brūzgynuos gyvenimo padriko. / Viens laiškuos, išsiųstuos per dūmtraukį.“ Dievaži, kaip ji dar ir dabar aidi.

Kas buvo po to? Tos įsivaizduotos akimirkos - pasisveikinimų, pokalbių, šyptelėjimų. Ir visa kita. Ir visa kita, ką sau kruopščiai užsirašiau į du wordo lapus, nes na žinot. Sentimentai.

Grįžus į Dainuvos slėnį, pasitiko automobiliais užkištos gatvės ir lėtai ant sulytos žolės tupiantys žmonės. Mes tupėjom po pušimis, pėdas kuteno skruzdėlės, o iš vidaus šildė kava ir karštas šokoladas. Muzika sklido lengvai, neskubėdama. Lyrines dainas keitė kažkas, ko... Tiesiog kažkas, nes net nežinau, į kokį formatą galima įkišti, tarkim, Delčią. Bet čia festivalis, ir čia būta visko. Kone labiausiai džiugino Vidas Bareikis, iš kurio veltui, dieve, kaip veltui nieko lyg ir nesitikėjau. O atidavė V.B. viską, kas gražu, kas žmogiškai keista, jauku, ir kas šildo. Irgi iš vidaus, nes šokoladas ir kava kartais (per dažnai) baigiasi.

Rodyklėms artėjant prie vienuoliktos vakaro, be jokio saiko pradėjo augti abejonės. Nes kažkas už nugaros sakė, kad D. Razauskas, gros priešpaskutinis. Nes Arbatos dar irgi negirdėjom. Nes vidurnaktį turėjo vykti dar vieni skaitymai, kuriuos praleidus siela nerastų ramybės... Ir dėl to turbūt reikia rašyti gan rimtą laišką organizatoriams.

Didžiam mūsų liūdesiui (džiaugsmui? nes nei vienas šių žodžių netinka), Razauską išgirdom, bet tik pirmas dvi dainas - Lietaus kambarį ir Dainą apie Vėžlį. Net nesinori pagalvoti, ką jis dar tąnakt grojo, kol mes kone bėgom iki automobilio, kol važiavom iki koplyčios ir svarstėme, kiek žmonių ten rasime. Radom (.lt, hehe), pilnas kėdes, pilnus laiptus. Ir tarsi mūsų laukiantį kamputį ant žemės.

Toji valanda tyliai sroveno tarp pirštų su V. Mačernio bei S. Gedos (straipsniai spaudoje meluoja, kad ir su M. Martinaičio) eilėraščiais, skaitomais aktoriaus A. Bialobžeskio, su kone nežemiška fonine muzika, su amžiams sulaikytu kvėpavimu. Naktinis poezijos drugys savo sparnų šiurenimu ištrynė viską aplink, kartu ir žmones, nesugebėjusius išsijungti mobiliųjų telefonų. Liko tik Mačernio Pajūrio vaikai -- „Mes gyvenom prie jūros tada / Du geri, du laimingi vaikai, / Palikti vandenų ir šviesų globoje, / Palikti vienudu amžinai...“

Aš pažinau karalių tavyje skaitymus jau teko išgyventi anksčiau, prieš trejetą metų Utenos bibliotekos salėje, kur tąkart buvo tiek šviesos - ne vien pro stiklines sienas ir duris, tiesiog iš aktoriaus akių, rankos mostų, lengvo nutilimo eilėraščiams baigiantis. Kone iškart po to visai atsitiktinai tėvai iš kaimo parvežė Mačernio rinktinę, dvejais metais senesnę už mane pačią. Po purpurinio penktadienio ši knyga tapo savotiška užuovėja, raktu į atsakymus, kai dar nėra klausimų. Užlanksčiau kampus ties eilėraščiais, laiškais, tąnakt prasiskverbusiais iki pačios esmės: „Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. [...] Rašytojo vienintelis užmokestis - tai amžinybė. Visa kita niekai.“

Mačernio dvasia išplasnojo lengvai, su pabėgusiom pavienėm ašarom, su iš liūdno ir pailgo veido pažintu Karaliumi. Kas buvo per Gedos Nakties žiedus, nė neklauskit. Ir visai ne todėl, kad neatsimenu. O todėl, kad tokiems dalykams žodžiai beverčiai. „Likimas vėlei bus man maloningas: / aš ją surasiu, tysančią smėly, / tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga, / nes mano sniego rūmai dulkini.“ Ar snigo? Be abejo. Ar dilgsėjo smėlio kruopelės tarp it maldai sudėtų delnų? Žinoma... Ir žalieji gvazdikai, erškėtrožės, rugiagėlių mėlis kvepiantis, ir baltas, baltas, baltas ciklamenas, prie lūpų šąlantis -- „Dabar jau mūsų neišgelbės nieks...“ Tai buvo dieviška. Tai buvo beveik neįmanoma.

Vėliau kažkaip išėjus į lauką ir sekundei užvertus į dangų galvas, aktorius šyptelėjo: gal ir ne visai naktinė poezija... Ir ta jauki ramybė jo veide, to baltais marškiniais švytuojančio žmogaus, kuris vos prieš akimirką iki skausmo įtempė visas būties stygas. Šiandien bevartydama vieną G. Bleizgio knygelę, ilgam stabtelėjau prie vieno eilėraščio, vis skaičiau ir skaičiau. Ir nors žinau, kad Gintaras ten gal apie kitokius dalykus rašo, bet, bet -- „tereikia jam prasižioti tereikia brūkštelt / netyčia stabtelt kur nors nei iš šio nei iš to / ir nesutramdomi pasipila žodžiai meistras yra / tas kuris po viso šito nueina lyg / niekad ir nebūtų kalbėjęs lyg jo visai niekada / nebūtų buvę“. Juk ne kitaip, A. B., juk būtent toks esi - Meistras, Meistre.

Gera tokiam žmogui, besijuokiančiam, kad iškeitėm Razauską į skaitymus, linkėti gražios nakties.

Mūsų naktis taip pat buvo graži. Su rūkais, Pink Floydais, kelią perbėgusia stirna ir sklidinom sielom gerumo. Nežinau, kaip parvairavau namo, kaip sugebėjau įveikt visus tuos kilometrus, nes. Nes. Labai svarbu nejudėti.

O čia dar ir šioks toks foto reportažas. Kaip vėliau pastebėjome, veik visos nuotraukos - vieni kontrastai. Ir labai džiaugiuos, kad Vytautė kažkaip sugebėjo visa tai fiksuoti. Valio jai!

Pirmasis mūsų roadtrip'as į pirmą gyvenime festivalį. Ir, žinoma, slaptingos muzikos atsargos!

Per lietų...

...ir po.


Prieš...

...vis dar prieš...

...ir per.

O taip viskas atrodė pro kitą V. Stankaus Ledo pusę

Čia bilietas keliauja į festivalį...

...o čia mūsų laimingos apyrankės.

Kvapniosios pušys



Prieš...

...ir per (kokia saulė!)

užkulisai

V. Bareikis

...ir jo jonvabaliai.

Bet jie išėjo iš proto į darbą, o tu vis dar čia...

Prieš...

...per...

...ir nutilus.


Purpurinis vakaras varva. Labai tikiuosi, varvės ir kitąmet, tomis pačiomis aviečių sultimis. Valio festivaliui, valio poetams, viva la poesia!

2 komentarai:

ens rašė...

ech.. o gaila kad nesusidaužėm kaktomis.

*Viktorija rašė...

Pastebėjau, kad tokie dalykai ir mane pradėjo žavėti. Kada nors ir aš gal su kuo nors čia nuvyksiu...


...lyg aplietas aviečių sultimis...