penktadienis

naktinė

taip velniškai keista - miegoti užsidarius langus, uždarius akis. save.
na ir visa kita
/// // /
regis, tiek daug yra ką pasakyti. iki kol neprasideda šitoks rašymas, šitas bėgiojimas klavišais - lyg neregio pirštais bandant sudėti kažkokias dėlionės dalis, kurios viena su kita niekaip nesijungia, kad ir kiek sukiotum, kad ir kiek. vos prisėdus žolėje, ant kojos nutupia bitė. nežinau, ar kaskart ta pati, nors beveik neabejoju. taip ir sėdim, dviese. keistai maloni baimė braukia pirštais per odą, irgi kaskart tais pačiais, - - kas žino, kiek ji, ši pievų dobilais kvepianti bitutė, manim pasitiki. o aš ja? o aš jau. pasitikiu. ir tikiu - kone labiausiai už viską tas kelias minutes, kol ji ramiai ropinėja ant mano kojos. tiesa, nežinau, ar ramiai. tik taip spėju.
o aš, ar aš ramiai ropinėju? nė velnio
o kodėl? dievas žino
nežino. žino bitutė, kuri kaskart nuskrenda taip netikėtai, kad belieka tik moti jai pavymui, tikintis, kad abi pernakt išgyvensim, kad nusibraukus sapnus ir vėl susitiksim, ant tos pačios žolės, tai pačiai baimei taršant plaukus.
/// // /
visos tos sėklos, kurias sumetei į plaučius ir nuplovei bučiniu, sudygo ir pražydo vaiskiausiom rugiagėlėm.
dabar negaliu kvėpuoti. nebegaliu. manyje siūruoja akvamarinas, kurio mėlis varė iš proto kone kiekvieną impresionistą. o mane?

nė velnio. dievas žino -
nė velnio.
/// // /
Naktį vaikštau stogų briaunom,
lupinėju žvaigždes nuo skliautų,
mėtau jas tau į langą,
kad neužsnūstum,
kad skambėtų naktis 
iki pat paryčių -
(L. Sutema)
/// // /
na ir visa kita ko tau niekad nesakiau ir nesakysiu
il mio amante, mio mano mio

Komentarų nėra: