pirmadienis

and we wait and wait and wait


/The Double Life of Veronique/

ir dar truputį:
„...esą iš tiesų mes visi jau kažkada gyvenome, o paskui numirėme. Ir štai mus prikelia tame pačiame teisme, ir mes turime pasakoti, kaip gyvenome. Tai yra mūsų gyvenimas ir yra tas pasakojimas, nes reikia ne tik viską smulkiai papasakoti, bet ir parodyti, kad būtų suprantama - juk svarbus kiekvienas kišenėje barškantis niekutis, kiekvienas vėjo nuneštas žodis, kiekvienas patylėjimas. Tarsi eksperimentas per bylos tyrimą, kai atkuriama įvykių seka: aš stovėjau štai čia, virtuvėje, prie apšerkšnijusio lango, ir pro akutę žiūrėjau, kaip kieme kažkas plastikiniu geltonu šiukšlių semtuvėliu stengiasi atkasti per naktį sniego užverstą automobilį, o ji išėjo iš vonios susisupusi į chalatą, apsivyniojusi šlapius plaukus rankšluosčiu, įjungė džiovintuvą, nusivyniojo rankšluostį, ėmė džiovintis plaukus, perbraukė juos pirštais ir aš paklausiau: „Nori nuo manęs vaiko?“ Ji perklausė: „Ką? Nieko negirdžiu!“ Ir reikia parodyti, kaip stovėjai prie lango, pajusti oda stiklą, išgirsti džiovintuvo ūžesį, pamatyti surizgusius šlapius jos plaukus, pro kuriuos kyšo pirštai, įsivaizduoti tą geltoną semtuvėlį ant sniego. Tame teisme niekas neskuba, juk reikia viską kruopščiai išsiaiškinti, dėl to vakarą reikia rodyti visą vakarą, o gyvenimą - visą gyvenimą.“
/M. Shishkin - Veneros plaukas

1 komentaras:

mėlyna avis rašė...

nuostabus filmas. Toks. Gyvenimo