trečiadienis

Stand inside an empty tuxedo with grapes in my mouth // The National @ Stadtpark Freilichtbühne, Hamburg

Viskas prasidėjo dar balandžio aštuntąją. Kaip tik buvau grįžusi namo, sėdėjau ant lovos krašto, mama iš virtuvės bene trečiąkart šaukė, kad vakarienė ant stalo ir, žiū, turbūt jau baigia ataušti. Aš tuo tarpu spoksojau tai į kompiuterio ekraną, tai į liepas už lango. Toks keistas (ne)susivokimas, kas ką tik įvyko, ką ką tik padariau. Galva lengvai susisuko vien nuo minties, kad parkeliavus atgal į salą pašto dėžutėj tikriausiai jau gulės vokas. Bet -- laikas veikiausiai atšalusiai vakarienei, ir kiek užgniaužusi savo šypsenas nutipenau virtuvės link.
Po kelių dienų išties radau voką. Milžinišką. Dabar aišku, už ką pašto išlaidoms paklojau daugiau nei 15 eurų. Voke - dar vienas vokas. Mažesnis, paprastutis. Tokiuose dažniausiai kas mėnesį atsiunčia sąskaitas už nuomą. Bet šis buvo ypatingas. Ir kiek laimės pagaliau pirštų galiukais perbėgus per kiekvieną raidę:


Beliko laukti. Turėjau mažiau nei šešiasdešimt dienų, per kurias velniškai daug visko įvyko - kai kas griuvo, kai kas lipdėsi. Regis, net nebuvo kada iki galo susigyventi su mintimi, kad vėl juos pamatysiu. Iki koncerto likus keletui dienų prisijaukinau nemigą, kuri sekino visomis prasmėmis, taigi į Hamburgą teko keliauti per keturias paras numigus gal tris valandas. 
Rytas buvo gražus - šviesus ir giedras. Bevalgydama pusryčius klausiausi naujos Fink dainos Looking Too Closely. Vėliau - kiek atsainiai išlyginta suknelė, atspausdinta krūvelė traukinio bilietų, žemėlapis, į maišelį įmesti keli obuoliai ir megztinis. O ir maišelis tądien žinojo ką sako:


Tos dvi valandos iki Flensburgo kone prilygo amžinybei. Kiek nerimavau, kad nesuspėsiu įšokti į ekspresą - vos penkios minutės tarp traukinių! Bet, pasirodo, tereikėjo tik perbėgti per platformą, ir, po netrumpo klaidžiojimo vagonuose, pagaliau radau laisvą vietą. Vokietijos traukiniai man patinka - juose gyva ta dvasia, kuri sukelia pojūtį, jog gyveni tarsi filme. Vos tik patogiai įsitaisiau ir vyliausi pasinerti į snaudulį, traukinys pajudėjo iš vietos. Iš pradžių lėtai, bet netruko įsibėgėti, ir supratau, kad su bet kokiu miegu teks atsisveikinti - pro atdarą langą švilpė vėjas, jausmas toks, it sėdėtum beprotišku greičiu pakilimo taku važiuojančiame lėktuve. Taigi stebėjau bendrakeleivius. Spoksojau į už lango pralekiančius miestus, namus, mišką. Pagaliau išlipus Hamburgo stotyje ir bandant susigaudyti toje milžiniškoje spūstyje, teko dar ir neprasilenkti su savo vakaro kompanjone. Pirmąkart į koncertą ėjau su žmogumi, kurio visai nepažinojau ir kurį susiradau last.fm pagalba. Ir kaip tai pasiteisino! Hannah jau lūkuriavo prie laiptų - kaip ir buvo sutarta - ir lygiai kaip ir aš dairėsi į visas puses. Nors turėjom dar kelias valandas iki koncerto, nusprendėm kad protingiausia bus važiuoti parko link. Pasirodo, koncerto bilietas galiojo ir viešajame transporte kelionei į ir iš renginio, kas, sakyčiau, visai maloniai nustebino.
Nebuvom vienintelės, traukiančios į koncertą - traukinyje visai šalia stoviniavo keli vaikinai, kurie intensyviai diskutavo apie grupę. Ir kaskart jiems paminėjus The National, abi išsišiepdavom iki ausų. Jau vien koncerto vieta buvo daug žadanti: Freilichtbühne scena - milžiniško miesto parko pakrašty, apsupta aukštos aukštos gyvatvorės (o turbūt nė nereikia minėti, kaip aš myliu open air renginius!) Hannah tvirtino, kad ten, už tos gyvatvorės, labai gražu, o priežasčių tuo netikėti visai neturėjau. Pamačiusios, kad kol kas nėra eilės prie įėjimo (o ir iš žmonių kiekio aplink buvo galima suprasti, kad jos dar kurį laiką tikrai nebus), pasivaikščiojom po parką besišnekučiuodamos apie šį bei tą. Galiausiai su visam išnyko visokie abejojimai ir dvejonės - buvo aišku, kad į koncertą einu su mergina, lygiai taip pat pamišusia dėl muzikos, dėl The National, Radiohead, Pearl Jam... Tiesiog tobulas atsitiktinumas :) 
Kai buvo atidarytas įėjimas, tingiai sėdėjom ant žolės, bet neprireikė nei pusės minutės, kad atsistotumėm ant kojų ir būtumėm vienos iš pirmųjų, kurių rankines apieškojo apsauga. Praėjus visus bilietų patikrinimus, gavom po Mistaken For Strangers skrajutę, kurią išlanksčius, gaunasi va toks A3 formato plakatas:


Vis dar ieškau jam vietos savo kambaryje :) 
O Freilichtbühne išties gniaužė kvapą - jauku, paprasta, daug žalumos ir gaivaus ankstyvos vasaros kvapo. Scena stovėjo ant tokio nedidelio kalniuko, nuo kurio į publiką nutiestas trumpas catwalk. Gavom visiškai tobulas vietas - kairiajam podiumo kampe, pirmoje eilėje. Viskas buvo tarsi ant delno, tad beliko laukti, o kai šitaip nekantraujama, tas laukimas - visiška kančia. Žmonės neskubėjo rinktis. Juokavom, kad gal bus private gig, nes, praėjus geram pusvalandžiui po durų atidarymo, parke buvo vos koks šimtas žmonių. Publika įdomi - įvairaus amžiaus, tačiau daugiausia jaunimo. Kone pusė jų demonstravo savo skonį vilkėdami kokybišką muziką grojančių grupių marškinėlius. Panašu, kad laikas stovėjo ne mums vienoms - kas gulėjo ant žolės, kas šiaip tiesiog vaikštinėjo. Vienas vaikinas pirmoje eilėje skaitė knygą ir nuolat šypsojosi. Šypsojomės ir mes, ir visai netrukus ant scenos pasirodė St. Vincent, beje, dešimčia minučių anksčiau nei planuota. Visiškai nieko nežinojau apie šį kolektyvą, o ir kažkodėl sąmoningai nebandžiau domėtis. Likau gan maloniai nustebinta - labai subtili ir įdomi estetika, dainose dominuojantys elektronikos ritmai, supinti su gitarų solo. Netgi iš to, kaip Annie Clark paduodama gitara, ši mielai keista atlikėja sugebėdavo padaryti tikrą šou. Ir nors turbūt nepirkčiau bilieto į atskirą St. Vincent koncertą, jų pasirodymą prieš The National stebėti buvo smagu. Per kone 50 minučių jie sugrojo 13 dainų. Per daug? Truputėlį. Jei lyginant su This is the Kit apšildymu Kopenhagoje, tai jis man labiau patiko, jau vien dėl atmosferos. Aišku, dėl St. Vincent pernelyg skųstis irgi negalima, bet... The National juk kartais kaip warm-up pasikviečia Daughter. Just sayin'... :D
Pasibaigus apšildymui žmonių jau buvo kone pilnas parkas. Eilinė pertraukėlė, kai keičiama technika, tikrinamas garsas bei apšvietimas. Nuo kairio riešo nusiėmiau laikrodį - kad būtų mažiau kankinimosi, o ir kad per koncertą nekiltų mintis žvilgtelėti. Pagaliau iš pačio scenos galo į vidurį buvo atitemptas pianinas, būgnai ir visa kita, prie grindų priklijuoti setlistai, išbandytos gitaros. Dievinu stebėti, su kokiu kruopštumu paruošiama visa Aarono ir Bryce'o gitarų aparatūra. Matto mikrofonui vienas vyrukas atitempė iiiiiilgą ilgą laidą, o tai reiškė, kad vakaras bus pilnas staigmenų. Apimtos nenumaldomo nekantravimo su Hannah tiesiog šypsojomės. Buvo sunku patikėti, kad jau. Kad jau tuoj. Džiaugėmės dar ir tuo, kad per jų koncertus netenka aršiai kovoti dėl vietos - gal dar niekad stovėjimas pirmoje eilėje nebuvo toks laisvas, o ant žemės pasidėjom rankines, kad būtų kuo mažiau visokių trukdžių renginio metu. Dangus vis dar buvo išdavikiškai šviesus, tad kiek gaila, kad neteko patirti tos euforijos, kai išjungiamos šviesos. 
Fone gan garsiai užgrojus Tim Hecker - Black Refraction, scenos gale esančiame ekrane pradėjo mirgėti mėlyni žiburiai. Už scenos, dešiniajam kampe, žvilgsnis pagavo vaikštinėjantį Bryaną. Norėjau juoktis ir verkti vienu metu, akimirkai pasidarė kiek silpna, drebėjo rankos, o į tą vietą, kur širdis, sugrįžo milžiniškas pulkas varnėnų, kurie daužėsi sparnais į šonkaulius ir kuteno sparnų galiukais. Vis dar spengiant Heckerio pianino kosmosui, The National jaukiai mojuodami atėjo į sceną. Vis dar negalėjau patikėti, rodos, negaliu net ir dabar. Don't Swallow The Cap - toks buvo pirmasis vakaro akordas, toks buvo ir pirmasis apsiašarojimas. Teko užversti galvą į dangų. Calm down, it's alright / Keep my arms the rest of the night / And when they ask me what do I see / I see a bright white beautiful heaven hangin' over me. Kažkur po šių žodžių pagavau ir pirmą Bryce žvilgsnį - aš atgalia ranka šluosčiau sulytas blakstienas, o jis tuo tarpu lengvai šypsojo -- Play Let it be / Or Nevermind. Iškart po to - Don't make me read your mind, you should know me better than that / It takes me too much time, you should know me better than that... I Should Live In Salt, kuriai turiu pilnas kišenes sentimentų, kurią groju naktimis, kai nebelieka daugiau ką groti. Mattas dar kartą pasisveikina, sako - This one's called Mistaken For Strangers. Aaa! Juk šios prieš tai dar neteko girdėti! Oh you wouldn't want an angel watching over / Surprise surprise - they wouldn't wanna watch / Another uninnocent, elegant fall into the unmagnificent lives of adults. Čia ir atsiskleidžia visa grupės magija, kai dainos koncertų metu skamba nepalyginamai geriau nei studijiniuose albumuose.
Prieš šį jų koncertą visai netikrinau setlistų, neskaičiau straipsnių apie praėjusius pasirodymus, atribojau save nuo šiokio tokio fanatizmo. Norėjau nuoširdžiai nežinoti, ko tikėtis, norėjau stebėtis, tad renginys buvo kaip ir, cituojant vieną The National dainos pavadinimą, Driver surprise me. O po Mistaken for Strangers pasigirdę dainos Ada akordai buvo kiek daugiau nei siurprizas -- iki šiol negaliu atsidžiaugti, kad ją įtraukė į to vakaro dainų sąrašą, kad galėjau pagaliau išgirsti Ada, don't talk about reasons / why you don't want to talk about reasons / why you don't wanna talk (kažkieno filmuotas video čia). Ir buvo taip gražu, taip tikra - ir Mattas, besisūpuojantis su mikrofono stovu, ir brolių Dessnerių gitaros, ir Scottas, kiek per ekspresyviai grojantis barškaliukais -- Ada, hold on to yourself by the sleeves / I think everything counts a little more than we think // Leave it all up in the air... Ta baladė, kaip ir kone visas Boxer albumas, man asocijuojasi su juodai baltu kinu, kur net ir per nespalvotus vaizdus aišku, jog moterys lūpas dažosi raudonai, o vyrai į švarko atlapus segasi rašalo mėlynumo gėles -- Ada, I can hear the sound of your laugh through the wall.
Po šios ramybės sekė viena svarbiausių, viena keistai brangių dainų, kurią girdint kažkodėl norisi galvoti apie kiek per didelius flanelinius marškinius ir gulėjimą ant mašinos stogo, badant pirštais žvaigždynus. I was carried to Ohio in a swarm of bees / I never married but Ohio don't remember me - taip ir išskridom, įsivaizduojamų bičių pulke. Tuo tarpu ant kaktos nukrito keli pavieniai lietaus lašai, ir beliko tik užvertus galvą į dangų dainuot I still owe money to the money to the money I owe / I never thought about love when I thought about home, beliko tik krykštauti kaip vaikams, kai Bryce nusileido žolės kilimu visai prieš pat mus.
Ir turbūt pats laikas būtų išmėginti tą Bloodbuzz Ohio kokteilį - vien už tas akimirkas, vien už tą džiaugsmą ir pamišimą pasigirdus Sea of Love akordams! Will you say you love me Jo? / How am I supposed to know? Tinka čia kažkaip tas Marčėno eilėraštis: „naktis ir gitara / ir lūpinė armonikėlė / ir paskutinis / traukinys / ir niekada taip nemylėjau“... Nes kone visi šie komponentai į tą dainą sutelpa -- I see people on the floor, they're sliding to the sea / Can't stay here anymore / We're turning into thieves. Ir Bryce vėl keliauja link mūsų kalniuku žemyn - If I stay here, trouble will find me / If I stay here, I'll never leave. Tuo tarpu Mattas pirštu lyg nusikaltusiam vaikui grasydamas dainuoja Hey Jo, sorry I hurt you but they say love is a virtue, don't they? Ir pasiima mikrofono stovą trumpam pasivaikščiojimui, kurį po kiek laiko tiesiog numeta ir tempdamas iš paskos kilometrinį mikrofono laidą praeina prieš pat nosį dainuodamas I see you rushing now, what did Harvard teach you?
Kaip paaiškėja po Sea of Love, stovas tiek dainos, tiek pasivaikščiojimo neatlaikė. Grįždamas į sceną Mattas jį parsinešė, tačiau vos tik uždėjo mikrofoną, jis pasviro kairėn. Berningerio bandymai viską sutvarkyti ir ištiesinti baigėsi tuo, kad stovas visai sulūžo ir nugriuvo :D Žinoma, Mattas tik kikeno, kol iš scenos kampo atbėgo vienas jų komandos narys, nešinas nauju mikrofono stovu, kurį Mattas truputį pakankino išbandydamas, ar šis pakankamai stabilus :D
Dar vienas vakaro perlas - Hard to Find. Prieš ją Berningeris mesteli kažką panašaus į it's so bright, I wish we could turn out the lights. Ir išties, galiu tik įsivaizduoti, kaip Hard to find turėtų skambėti pritemdytoje salėje -- I can see the glowing lights / I can see them every night/ Really not that far away / I could be there in a day. Taip jautriai, taip lengvai, tiesiog stovėjau ir gėrėjausi. Dabar ši daina - viena geriausių lopšinių, kai vis dar nepavyksta užmigti, ir turbūt tik koncerto dėka atradau ją iš naujo. Visad besiklausant Trouble Will Find Me, Hard to Find kažkaip tiesiog praslysdavo... Tiesa, būtent per ją nuvogiau ir vieną vienintelę viso renginio nuotrauką:



Apsauga buvo pakankamai griežta šiuo atžvilgiu, todėl fotografuoti (ką jau kalbėti apie filmavimą) iš pirmųjų eilių buvo kone neįmanoma. Nors tuo ir džiaugiuosi, juk į koncertus ne pro telefono ekraną paspoksoti einama.
Kitą kūrinį nujaučiau nuo pirmųjų natų. Laukiau tos dainos kaip nežinia ko, nes būtent ji geriausiai įkūnijo visas vasaros pradžios būsenas, visus nemiegojimus ir šiokia tokią desperaciją. Mattas atsitraukė  į scenos galą, pasiėmė stiklinę, kuri jau po akimirkos praskriejo virš mūsų galvų, aplydama saldžiu balto vyno ir beveik ištirpusių ledukų kokteiliu. Tokia tad buvo Afraid of Everyone pradžia, tačiau Mattas susimaišė dainos tekste dar pirmo posmelio metu, ir kai vietoj eilutės Lay the young blue bodies with the old red bodies pradėjo dainuoti With my shiny new star spangling tennis shoes on, Aarono ir Bryce'o veiduose buvo galima išskaityti žvilgsnį: oh great, he's doing that again :D Tačiau Mattas susigriebė ir vietoj to, kad tęstų dainą, išgirdom - wait wait, it's not right. Stop (neįkainojama Aarono 'are you serious?' išraiška), I said stop (The National vis dar groja :D), STOP, I've messed up the lyrics. :D :D Galiausiai muzika nutilo, ir truputį išsigandau, kad tuo viskas ir baigsis, bet The National dainą pradėjo iš naujo - Venom radio and venom television / I'm afraid of everyone / I'm afraid of everyone. Ir šįkart viskas buvo gerai, kiekvienas žodis ir kiekviena nata savo vietoj. Kaip aš įsimylėjau šį kūrinį po koncerto Kopenhagoje. Jis man tarsi naujom spalvom sužydėjo, ir, žinoma, pabėgo kelios ašaros iš akių kampučių per I don't have the drugs to sort / I don't have the drugs to sort it out, ir per You're the voice that's swallowing my soul soul soul... Taip ir užsidengiau veidą rankomis, kai iškart po šios dainos grupė pradėjo groti Conversation 16.
Iš tų kelių koncerto minučių geriausiai pamenu du dalykus: tai, kad delnai buvo it maldai sudėti, ir tai, kad bijojau, jog paskandinsiu visą Hamburgo parką, o gelbėjimosi valčių niekas tokiam nenumatytam atvejui neparuošė. The National amžiais su šia esmine gyvenimo daina paspaudžia manyje 'cry me a river' mygtuką, ir tada jau nieko sau nebegaliu padaryti - I think the kids are in trouble / I do not know what all the troubles are for / Give them ice for their fevers / You're the only thing I ever want anymore. Dar liūdniau pasidaro, kai pagalvoju, kad šios dainos juk galėjo ir nebūti. Kad jiems įrašinėjant High Violet albumą, būtent Conversation 16 tekstas buvo neužbaigtas kone iki paskutinės akimirkos, ir kilo dilemos, ar vis dar verta tęsti šios dainos rašymą... I'm a confident liar / Had my head in the oven so you know where I'll be / I try to be more romantic / I wanna believe in everything you believe. Net ir debesys virš parko išspaudė kelias lietaus ašaras.
Nutilus Conversation 16, Mattas dingo nuo scenos. Sprendžiant iš grupės narių išraiškų, jie irgi nežinojo, kur :D Tačiau, nepaisant to, The National pradėjo groti Squalor Victoria - ši daina per koncertus juk visad turi gan ilgoką intro, kol įsijungia visi instrumentai, bet net kai ir intro jau pasiekė savo crescendo, kai jau buvo laikas pirmai dainos eilutei - Underline everything, I'm the professional in my beloved white shirt, Berningerio vis dar nebuvo. Aaronas tik linktelėjo visiems, suprask - just continue playing. Scottis tuo tarpu taškėsi tiek su savo bosine gitara, tiek su visokiais barškaliukais. Viso pasirodymo metu jis buvo energingiausias iš visų, ir kartkartėm ta energija nevisai derėjo su lėtesnių dainų nuotaika :D
Galiausiai iš dešinėje pusėje esančių užkulisių pasirodė Berningeris. Išraiška veide sakė maždaug What's up guys, oh wait, you're playing already? That's cool, totally cool. :D Squalor Victoria intro tąvakar nuskambėjo dukart, ir nors Aaronas neatrodė tuo labai patenkintas, publika visai neprieštaravo. Kuo ilgiau jie groja, tuo geriau, todėl Raise our heavenly glasses to the heavens / Squalor Victoria, Squalor Victoria! Ir nors nėra dainos video iš Hamburgo, šis pasirodymas atspindi kone viską, ką Mattas spėjo nuveikti tąkart Stadtpark scenoje - pradedant klajojimu kažkur pakraščiuose, baigiant ant grindų nušveistu mikrofonu.
I Need My Girl buvo graži kaip niekad. Turiu pripažinti, kad anksčiau ir man vaizdas, kaip Bryce smarkokai įremdamas gitaros grifą į žemę kuria atmosferinius efektus, keldavo skausmą (tiesiog sunkiai pakeliu smurtą prieš instrumentus, he he). Tą vakarą niekaip negalėjau atsistebėti grožiu, nes būtent Bryce'o gitarų dėka, visų tų garsų, kurie aidėjo ir vėrė kiaurai, I Need My Girl buvo vienas kertinių renginio momentų. Dar ir dabar šiurpas nubėga tai prisiminus (beje, oficialus dainos video atima kalbos dovaną; žvilgtelėkit patys).
Lengvą melancholiją trumpam pakeitė truputį linksmesnis ritmas - Oh when I lift you up you feel / Like a hundred times yourself / I wish everybody knew / What's so great about you, oh. This Is The Last Time - dar viena meilė kvadratu, tačiau to, ką jie sugrojo po jos, net pačiuose naiviausiuose savo sapnuose nebūčiau galėjusi tikėtis. Žinau, kad į The National koncertus teks keliauti dar kokį šimtą kartų, kad galėčiau susidėti pliusus prie visų man brangiausių jų dainų. Žinau ir tai, kad vienas didžiausių pliusų jau padėtas. Tą birželio ketvirtosios vakarą pasigirdus pirmosioms dainos natoms, likau visiškai be žado. Ir nors žinojau kiekvieną teksto eilutę, nors kiekvienas taktas buvo taip iki skausmo įsikirtęs atmintin, kad ir pabudinta iš giliausio miego iškart atpažinčiau - juk čia... juk tai... Bet buvo taip sunku visu tuo patikėti. Tarsi neregė lengvai sugriebiau savo kompanjonės ranką - ieškodama patvirtinimo, jog nesapnuoju. Ji tik šyptelėjo linksėdama galva, o man, pamenu, išsprūdo I can't believe they're playing this. Juk čia --- juk tai --- juk čia Santa Clara. Daina, kuri toks retas svečias setlistuose, jog per visus visus turus The National ją grojo kiek? 12 kartų? Ir tas dvyliktas buvo ten, Hamburgo parko pakrašty. Ir Mattui pradėjus dainuoti I don't worry anymore / Nothing like I did before / I don't worry, I just watch them rolling by / I don't worry anymore / 'cause it's alright, alright to see a ghost, net ir tada viskas atrodė too good to be true. Žiūrėjau į The National tokiomis pačiomis akimis, kaip kad vaikystėje žiūrėdavau į pasakų knygas - dar ir tuomet, kai nemokėjau skaityti, jos buvo kone brangiausias turtas, kad ir su nušiurusiomis nugarėlėmis, tėčio lipnia juosta atsakingai suklijuotais puslapiais, senove ir kitų vaikų rankomis kvepiančiu popierium. I'm gonna run to the river, kiss my hand and wait / I'm gonna run to the river, gonna throw a blue bouquet / Because they're gonna be cool happy genius heroes / I'm gonna miss them so much. Iš laimės suskaudo širdį. O kažkam tą stebuklą dar ir nufilmuoti pavyko -- nežinau kaip, bet norisi mažiausiai triskart šį žmogų apkabinti.
Po Santa Clara grupė trinktelėjo Abel - tikrą crowd-pleaser, o juk kartkartėm išsišaukti su Well my mind's not right!! labai pravartu. :) Regis po šios dainos Mattas juokavo - No, seriously, it's too bright here. Can you like wait for three hours and then we will come back and finish playing the set? :D Išties tie vasariški vakarai dažnai kiša koją open air renginiams jau vien dėl to, kad normaliai nesutemsta net iki pačios koncerto pabaigos. Tačiau viskas tęsėsi su Slow Show. Slow Show! Kaip aš tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad The National nesumeta visų savo liūdniausių ir tuo pačiu gražiausių dainų į vieną krūvą, nes na juk būtų nepakeliama tiek fiziškai, tiek emociškai. Tradiciškai apašarojau eilutes You know I dreamed about you / For twenty-nine years before I saw you / You know I dreamed about you / I missed you for twenty-nine years. Ir žinoma Bryce būtent per jas turėjo atkeliauti prieš pat mus, kai negalėjau pakelti nei rankų, nei akių. Viskas buvo tik tuose žodžiuose - You know I dreamed about you / For twenty-nine years...
Liūdesius trumpam išvaikė Humiliation, jau senokai ši daina tapo viena mėgstamiausių iš Trouble Will Find Me albumo. O juk pirmąkart ją išgirdus maniau, kad niekad neprisijaukinsiu!.. In the skies over black Venice / I see eyes of a white menace / The surprise of the week is that I never heard the sound. Stebėtinai daug dalykų spėjau susieti būtent su šiuo kūriniu, kurio smagu klausytis traukiniuose, besileidžiančiuose lėktuvuose, parduotuvėje į maišelį kraunant obuolius ar tiesiog savam kambary, vėlų vakarą geriant arbatą iš stiklinės ir niūniuojant kartais kiek per taikliai mane apibūdinančias eilutes - As the free-fall advances / I'm the moron who dances... Ir kaip man patinka ta daina koncertų metu, kuomet nuaidėjus paskutiniams She wore blue velvet / Said she can't help it muzika išauga į garsų ir ganėtinai trankų vėjo gūsį, kaip tas gitarų gaudesys, palydėtas Berningerio Humiliation! šūkavimų, rodos, tiesiog nušluoja viską kaip kokia cunamio banga.
O po Humiliation, aišku, turėjo būti Pink Rabbits. Ak, kaip gi, kaip gi be jos. I was solid gold / I was in the fight / I was coming back from what seemed like a ruin / I couldn't see you coming so far / I just turn around / And there you are. Dar vienas cry me a river mygtukas, kurį su visa įmanoma jėga nuspaudė žodžiai Now I only think about Los Angeles when the sun kicks out. Ir net neklauskit kodėl, nes Los Andžele tai juk niekad nebuvau. Turbūt dėl tų saulėtekių, dėl to kaip kartais tuščia ir vieniša, kai paukščiai traukia garsiausias savo dainas paryčiais, o aš tuo tarpu --- You said it would be painless / Needle in the doll / You said it would be painless / It wasn't that at all... when the sun kicks out.
Ekrane lyjantis nespalvotas lietus pats savaime pranašavo England - kažkaip ir per daug nenustebino, kad ją The National vis dar ištikimai laiko savo setlistuose. Net jei pati ir mielai iškeisčiau šią dainą į kone bet ką iš Boxer ar The Alligator albumų, padainuoti I don't even think to make / I don't even think to make corrections visad smagu. O kur dar Berningeris per žodžius Afraid of the house, stay the night with the sinners! Taip, taip, laikykit England setlistuose ir toliau jau vien dėl tokio vaizdo... :D
Velniškai nudžiugau, kai England outro pavirto į numylėtą Graceless! Ah, o jau buvau kiek išsigandusi, kad tą vakarą šio gėrio nepagros. Graceless, is there a powder to erase this? / Is it disolvable and tasteless / You can't imagine how I hate this, Graceless -- nuo pat dainos pradžios Mattas spinduliavo savo intravertiškumą besisupdamas su mikrofono stovu, dainavo keistai šypsodamas - lyg mums, bet labiau sau (kažkodėl įsivaizduoju, kad jį juokino jo paties mintys, palydimos kokios nors omg i'm so hilarious i can't even įžvalgos :D). Ir labai tiko purpurinė šviesa, ir labai tiko Don't have the sunny side to face this / I am invisible and weightless prie visų Berningerio išraiškų. Ir vos tik nuskambėjus eilutėms I'm trying but I've gone / Through the glass again / Just come and find me, Mattas nušveitė į šoną mikrofono stovą, dainuodamas God loves everybody, don't remind me persimetė mikrofono laidą per petį ir patraukė pasivaikščioti. Nežinau jokios kitos grupės, kurios vokalistas koncerto metu bandytų užeiti scenos :D :D Tas momentas labai jau priminė vieną epizodą iš Mistaken For Strangers dokumentinio filmo (jei dar yra tokių, kurie jo nematė, bėkit išpirkinėt šios savo nuodėmės!!!), kuomet prasibrovęs per publiką Mattas tikrąja to žodžio prasme išėjo iš salės užtrenkdamas paskui save duris, ir dalį Terrible love padainavo tiesiog koridoriuj :D Kadangi per Graceless visiškai pasislėpti už scenos konstrukcijų jam nepavyko, Berningeris pasuko publikos link, užsilipo ant apsauginės tvorelės krašto, o kad nepargriūtų - įsitvėrė didelio skėčio, kuris stovėjo prie mažyčio baro. There's a science to walking through windows / There's a science to walking through windows without you jau skambėjo Mattui kažkur beklajojant minioje. Tokiomis akimirkomis man visad truputį gaila, kad žmonės kone nebekreipia dėmesio į tai, kas vyksta ant scenos, tad buvo labai smagu pasigauti kelias Bryce šypsenas, kai jis bespoksodamas kažkur į dangų pastebėjo, kad ne visi publikoje tuo metu bandė prasibrauti link Berningerio. :D Dainai pasibaigus, Mattas iš publikos glėbio sugrįžo classy like a boss, o dar ir alaus stiklinę iš baro parsinešė :D
Deja po to jau sekė Aarono thank you ir this is our last song. Kuri, žinoma, buvo Fake Empire. Tiptoe through our shiny city with our diamond slippers on / Do our gay ballet on ice / Bluebirds on our shoulders. Ir kiek skaudžiai pribloškė suvokimas, kaip greitai praėjo visas tas laikas. Nustojus gausti dvynių Dessnerių gitaroms, Aaronas numetė publikai savo plektrą, Mattas juokingai mojuodamas tai viena, tai kita ranka padėkojo - thank you, guys, thanks a lot, thank you very very much. Taip bemojuodamas ir išėjo. Ir visi kiti jam iš paskos.
Iki encore teko gerokai paplušėti plojant ir panašiai, nes The National grįžo gal tik po kokių gerų penkių minučių. Bet kaip grįžo -- So happy I was invited / Give me a reason to get out of the city / See you inside watching swarms on TV / Living and dying in New York it means nothing to me. Lemonworld! Dar vienas mielas netikėtumas, dar viena jaukuma dainuojant I'm too tired to drive anywhere, anyway right now / Do you care if I stay? / You can put on your bathing suits / And I'll try to find something on this thing that means nothing enough. Po priedainio, po You and your sister live in a Lemonworld / I wanna sit in and die / You and your sister live in a Lemonworld / Doo doo doo doo doo doo doo, Mattas nutilo. Ak, kaip netikėta :D Ir viskas buvo maždaug taip:
Matt: I forgot the lyrics
Aaron: What, how come?
Matt: Noo, seriously. I forgot the text. I just forgot the rest of it. Stop, stop playing.
(The National - not convinced - vis dar groja :D)
Matt: No, don't continue, I forgot the lyrics, stop playing.
(Aarono rimtas žvilgsnis)
Matt: This was half of Lemonworld. You're welcome!
(Aarono rimtą žvilgsnį pakeičia lengva šypsena)
Matt: No, don't clap (:D) okay, we have another song for you. It is a different song (:D)
Aaron: Yeah, I wonder if he can forget that one...
Ir nors labai norėjosi, kad The National kompensuotų tokią skriaudą ir pakeistų nebaigtąją Lemonworld kokia nors spontaniškai parinkta daina, pasigirdus Mr November akordams beliko tik pritarti - This is nothing like it was in my room / In my best clothes / I'm trying to think of you. Ir, žinoma, Mattas nusileido tuo mažyčiu podiumu bei dainuodamas I won't fuck us over, I'm mr November! įšoko į publiką, o minioje beklaidžiodamas turbūt priėjo tą keistą pertvarą, kuri skyrė pirmas eiles nuo visos minios, tad vietoj I wish that I believed in faith pasigirdo Berningerio klausimas What are these bushes? Why are there bushes out here?? :D :D Vos spėjęs sugrįžti dainai besibaigiant, dar per Terrible Love intro Mattas vėl perkopė per tvorelę ir šįkart keliavo mūsų link pro pat pirmose eilėse stovinčius žmones, tačiau pakeliui nusuko kažkur gilyn į publiką. Ir ir ir jau buvau kone praradusi viltį, bet kai prasidėjus antram posmeliui žvilgtelėjau per petį - - na spėkit ką gi pamačiau, stovintį man iš dešinės, dainuojantį And I won't follow you into the rabbit hole / I said I would but then I saw your ship of woes / They didn't want me to... Išsišiepiau kaip vaikas, o mintyse tuo tarpu sukosi vienas vienintelis klausimas - are you even real??? :D nes rimtai viskas buvo taip siurrealu, taip neįtikėtina, net ir tas Matto perbraukimas ranka per nugarą jam nueinant buvo kažkoks ne iš šio pasaulio -- It takes an ocean not to break...
Būtent prieš Vanderlyle Crybaby Geeks dangus galiausiai prapliupo šiltu vasaros lietumi. Bryce atsitempė mikrofoną ant žolės tiesiai tiesiai prieš mus, Aaronas nulipo tuos kelis laiptelius nuo scenos, o Mattas tuo tarpu su visu stovu keliavo į patį catwalk galą, bet atsisukęs ir pamatęs, kad jis vienintelis taip toli nuėjo, prapliupo juoktis ir paklausė - What? Is that as far as you can go? We've got Aaron on a very short leash :D :D Ir nutaisęs juokingą balsą ragino Aaroną ateiti arčiau - come on up, come on, come on Aaron, bet kai gitaristas įrodė, kad technika niekaip neleidžia to padaryti, Mattas besijuokdamas nutęsė aaaaawww ir grįžo atgal prie kitų grupės narių.
Ką dar galima pasakyti apie Vanderlyle? Be to, kad buvo labai labai gražu, jauku ir miela? Hmm. Lietus šiai dainai suteikė tikrai ypatingą nuotaiką, gal tik gaila, kad dėl į publiką nukreiptų šviesų buvo kiek sunkoka įžiūrėti muzikantų veidus. Visgi tai buvo idealus vakaro pabaigos akordas - jautrus iki smulkmenų, kiek liūdnas, kiek sentimentalus. The National išėjo mojuodami mums, o Mattas, kada jau patvirtintų roko grupės vardą, pakeliui nuo scenos dar sudaužė kažkokio gėrimo butelį.
Vos tik grupei dingus užkulisiuose, baigėsi ir lietus. Sceną akimirksniu pripildė būrys darbuotojų, sparčiai pradėjusių tvarkyti aparatūrą. Be mūsų lūkuriavo gan nemažai žmonių, kažkas dešinėje catwalk pusėje sušuko setlist, please? Bet niekas tą akimirką nekreipė dėmesio į tokius šūkavimus. Jau buvau beprarandanti viltį, kuri ir taip pakankamai maža buvo jau vien dėl to, kad tarp scenos ir mūsų buvo tas nelemtas žolėtas kalnas, tad žmoniškai paprašyti setlisto buvo visai neįmanoma. Beeet tada pasirodė mano fėja vyriškam pavidale -- žmogus, kuris tvarko ir rūpinasi Bryce gitaromis. Juk tai jis po Kopenhagos koncerto man ištiesė lapą su vakaro dainomis. Paskubomis atjunginėdamas visokius laidus ir visa kita, jis nuplėšė nuo grindų du lapus ir jau pamažu keliavo link tų dešinėje podiumo pusėje laukusių žmonių... Ir tai buvo taip nepakeliama, kad grynai iš liūdesio ėmiau jam mojuoti sakydama here, pretty pretty please! Jis akimirkai stabtelėjo, pakėlė akis ir... apsisukoiratėjolinkmūsųiratidavėtuosfakingabuvakarosetlistus!!!!!!!!!!!!!!!! Aaaa!! Tai buvo visiškai neįtikėtina :)))) o juk tiek nedaug trūko, kad --- vos tik lapas pakliuvo man į rankas, taip ir apsikabinau jį. Die-va-ži, jau antras! O šįkart dar ir koks -- su pačio Berningerio prirašytomis pirmomis dainų eilutėmis:



Toks tad buvo vakaras -- jaukus bei nepagailėjęs pačių geriausių emocijų. Džiaugiuosi, kad tai buvo mano antrasis kartas su The National, kad tą balandžio aštuntosios pavakarę lyg tyčia nuklydau į americanmary.com ir tikrinau turo datas. Džiaugiuosi, kad toks tikrinimas pasibaigė bilietu pašto dėžutėje. Ir nors dar laukė įsimintina kelionė namo -- kone devynios valandos traukinių ir lūkuriavimo stotyse -- apie kurią būtų galima sukurti panašaus ilgio įrašą, svajonės išsipildymas lyg trupinius nuo stalo nubraukė nuovargį ir miego trūkumą. Tai buvo taip verta...
Praėjus savaitei, vis dar sunku klausytis ko nors kitko nei šių didžiųjų mano liūdesių. Tad po veik šešerių metų su last.fm, ištiko kone esminiai gyvenimo pokyčiai:


Keista. Miela. Malonu.
Nors koncerto metu buvo gan daug fotografų, internetuose jokio profesionalesnio žvilgsnio pro objektyvą rasti nepavyko. O ir ko čia stebėtis - tą vakarą Hamburge dar grojo ir Metallica, taigi all eyes on them. Heh.

Šitą įrašą rašiau šešias dienas ir penkias naktis. Jei bent kas nors sugebėjo įveikti tai nuo pradžios iki galo, duokit žinoti. Lieku skolinga jums arbatos, muzikos ar dar kokių linkėjimų. :))

3 komentarai:

Sniegena rašė...

Apsiverkiau skaitydama. visiškai. ką-jau-čia
nebeliko žodžių

Aurimas Novikovas rašė...

pavyko pavyko. :) vieną dieną ir aš juos pagausiu!

Barbora Kavaliauskaite rašė...

man taaip patinka skaityti tavo įrašus apie the national! net pati užsimaniau jų pradėti klausyti. ir ačiū už tokį nuostabų įrašą, buvo labai labai gera skaityti