antradienis

Sferos, kosmosas ir visa kita // God Is An Astronaut @ BETA, CPH

Vis prasilenkdavom su jais. Tai iš Vilniaus per anksti išvykdavau, tai į Kopenhagą laiku nesigaudavo. Bet pagaliau gavosi, pagaliau! Nes pats prasmingiausias dalykas, kurį nuveikiau per visas project management paskaitas buvo bilieto į God Is An Astronaut pirkimas.
Naktį prieš renginį buvo labai keistas miegas - pilnas kažkokių haliucinacijų; tokiu būdu pasąmonė tikriausiai mėgino ruoštis vakarui. Tradiciškai nubudus apie penktą ryto nuo paukščių trelių, vaizduotė piešė būrį sparnuočių, sklendžiančių tiesiai virš lovos. Kiek vėliau - girdėjau kažką skaitant eilėraščius iš K. Navako rinktinės. Ir nežinau, kiek sapnavau, kiek ne. Toks dream within a dream pojūtis.
Ir, žinoma, turėjo lyti. Tiesiog privalėjo. Prognozės nieko gero nežadėjo, bet dėkoju visiems lietaus dievams, kad jos iki galo taip ir neišsipildė. Tiesa, kelionė į Kopenhagą šįkart kitokia buvo. Mažyčiam in the middle of nowhere miestely teko išlipti, sėsti į autobusą, pusvalandį važiuoti juo iki kito in the middle of nowhere miestelio, ir ten vėl sėsti į traukinį, kuris jau pagaliau pervežė per visus tiltus ir per geltonuojančius rapsų laukus. Kopenhaga vėl kvepėjo vandeniu. Iš balų buvo galima suprasti, kad ką tik nulijo, bet pro debesų tarpelius jau švytavo saulė. Pats kaštonų žydėjimas. Alyvos. Medžiai. Gėlės. Klaidžiojau pilnais plaučiais pavasario :>
Taip bevaikštinėdama truputį praradau laiko nuovoką ir iki BETA klubo nusigavau kone pusvalandžiu vėliau nei planavau. Vėl metro, tik šįkart kita linija, tik šįkart jau dėmesys buvo sukoncentruotas į tą vaizdą už priekinio lango. Priminė kelionę laiku. Tiksliau - ji taip turėtų atrodyt, jei sėstum į laiko mašiną. Tikriausiai. Užlipusi laiptais viršun, sukėliau šypseną kažkokiam praeiviui besisukiodama į visas puses su žemėlapiu rankoj ir mėgindama suprasti, kurion pusėn reikia skubėti. Klube jau būriavosi žmonės. Fone - tyliai skambantys God Is An Astronaut įrašai. Iki salės durų atidarymo dar buvo nemažai laiko, tad pritūpiau ant vieno iš suolų ir tyrinėjau išpieštas klubo sienas, kurios labiau priminė modernaus meno galeriją. Taip bekukuojant prieš pat nosį su garuojančiu kavos puodeliu praėjo Jamie Dean. Jamie! Jis man tokia lengva D. Gilmour jaunystės reinkarnacija.
Apie devintą jau ir aš užšokavau laiptais į viršų ir stovėdama kažkur tarp baro ir alų geriančių žmonių laukiau, kada pagaliau pravers tas duris. Norėjau pirmos eilės. Arba bent jau antros. Ir noras išsipildė - gavau galimybę stovėti pačiam prieky, tiesiai prieš bosistą. Aww. Salė mažytė, scena - irgi, jokių tvorų, jokių apribojimų, viskas ranka pasiekiama, jauku, paprasta. Buvo aišku, kad grupė apsieis be pompastikos, net ir be dūmų! :D Taigi, stipriausias ginklas bus muzika. Muzika. Muzika. Tik ji. Dar liko pusvalandis, kurį praleidom klausydamiesi gan įdomių įrašų. Nė nenumanau, kas grojo, bet labai tiko visai atmosferai. Raudonai apšviestos ant scenos tylėjo gitaros. Vien nuo minties, kad jau greit jos ims gausti, per odą bėgiojo šiurpas.
Ir ta laimė, kai kiek po pusės dešimtos iš scenos galo truputį nedrąsiai ir kukliai išlindo trys God Is An Astronaut nariai! Bosistas dar kurį laiką lūkuriavo už tos juodos užuolaidos, bet galų gale atėjo, paėmė gitarą. Ir prasidėjo. Remembrance Day. Vienas mėgstamiausių jų kūrinių, šypsena nuo ausies iki ausies, akys užmerktos. Išplaukiau nuo pat pirmų pianino garsų. Kartkartėm atsimerkdavau vien tik tam, kad įsitikinčiau, jog jie vis dar ten. Vis dar groja. Niekur nepabėgo. Ir vėl išplasnodavau. Kur? Nė pati nežinau, bet muzika tikrąja to žodžio prasme išnešė, tiesiog tas jausmas, kai aplink nebelieka nieko -- pastato sienų, tų juodų lubų, net grindys iš po kojų, rodos, slysta. Kiek primena tai, kai rugpjūčio naktimis guli ant žolės ir tiesiog stebi, kaip sukasi Paukščių takas. Kaip viskas skrieja.
Aišku, koncertas juk post-rock'o, tad GIAA nieko nelaukę trinktelėjo Transmissions - visi žemi dažniai per kūną. Publika pagyvėjo - tiesiog jautėsi iš judesio aplink, nors vis dar nežinau, kur ir kaip buvau. All Is Violent, All Is Bright - dar vienas perlas. Jau jaučiau, kad tąvakar jie sugros kone visas mėgstamiausias dainas. Išskyrus, žinoma, Snowfall, kurios išprašyti, deja, nepavyko, nors tiesą sakant vilties iki pat koncerto pabaigos nepraradau :D Reverse World, o po to - Echoes. Visas esmes suvarpiusios gitarų partijos, garsas, rodės, nublokš kažkur į salės kampą. Where's your gravity, where's your mind - taip D. Sylvian vienoje savo dainų klausinėja. Aš tuo tarpu razauskiškai nebežinau kur, nebežinau ką, bet atmerkus akis gera lygiai taip pat. Būgnininkas pagauna mano ekstazišką žvilgsnį, šypteli. Šypteliu atgal, ir į Echoes pabaigą turbūt išnyksta kažkur kairėje stovėjusios metalistų grupelės galimos abejonės - o ką šita hipė veikia post-rock'o koncerte? :D Spiral Code, po kurios labai laukta A Deafening Distance. Ir čia yra ta vieta, kur žodžiai nublanksta, nes tiesiog neįmanoma užrašyti to jausmo. Bet grupės pavadinimas teisina pats save - kuo gi daugiau gali būti tas dievas, jei ne skrajojančia po kosmosus būtybe. Tuo tarpu GIAA barsto kosmines dulkes į kairę ir į dešinę -- The End of the Beginning (magiška!), Fragile (neįtikėtina!), Calistoga (tiesiog ak!). Ir vis negaliu atsigėrėti tuo, kas vyksta, ta būsena, visa atmosfera, muzikantų ekspresija. Mmm, šventė akims ir sielai. Viena aišku - jei jau Jamie iškelia pirštą, kuris kone liečia salės lubas, reiškia - brace yourselves, nes tuoj blokš garso srautas! Ir blokšdavo. Ir kratėm galvas. Ir šėlom.
Per Forever Lost trumpam pakvipo mišku. Toks tankmės pojūtis, kai šviesa sunkiai skverbiasi pro beribes šakas, kai visur samanų kilimas. Baisu pasiklysti. Grupės gitaristas sakė, kad tai - viena mėgstamiausių jo dainų. Ir jautėsi - iš kiekvienos natos, iš kiekvieno skambesio. Nepriekaištingai besivyniojanti muzikos gija peraugo į žymiai trankesnį Worlds in Collision ritmą. Čia koncertas man pasiekė tą vietą, kai jau pradedu bijoti žodžių - this is our last song tonight, nes per visą vakarą nė karto nežvilgtelėjau į laikrodį, neturėjau supratimo, kiek kūrinių jau buvo sugrota. Ir taip nesinorėjo, kad baigtųsi!.. Bet tuo tarpu skriejom su tais truputį sunkesniais gitarų riffais, kurie ėjo kiaurai per odą, per plaučius, per visus organus, per venų žemėlapius. The Last March ir From Dust to the Beyond, po jų - astronautai pristatė vieną visiškai naują ir dar neįrašytą kūrinį. Kaip kad sakė - this one is a bit darker, a bit heavier. Vien tas faktas, kad jie yra amžinam kūrybos procese, žiauriai pradžiugino, taigi galima laukti naujo albumo, kurį lyg ir žadėjo įrašinėti dar šiais metais! O po tokios dainos tas laukimas velniškai stiprus -- nelabai ir meluočiau sakydama, kad ta velniava, kurią God Is An Astronaut užkūrė, buvo kone vakaro kulminacija. Ją palydėjo Fireflies and Empty Skies, tik šis muzikos gabalėlis, deja, jau buvo nominuotas paskutinės vakaro dainos titulu. Ir taip skaudžiai dilgtelėjo kažkur, bet na juk encore. Mes išprašysim encore! O kol kas skridom toliau, kol dar kvėpavom muzika, kol prieš pat nosį dar draikėsi bosisto plaukai. Tik kai viskas nutilo - lyg šaltu vandeniu nuliejo. Bet paplojom, pašaukėm, ir Astronautai sugrįžo atgal su savo gitaromis rankose. Torsten darkart padėkojo. Sakė, kad jaučiasi čia kaip namuose ir pažadėjo, kad likusi koncerto dalis bus sunkesnė, tad liepė Jamie pasitikrint, ar jis normaliai prisisegė gitaros diržą :D Jamie jaukiai pakikeno, o Torsten replikavo tik tiek, kad Jamie is rocking really hard these days. Just like me in the early years :D
Iiir ką gi. Red Moon Lagoon, per kurios boso solinę partiją Jamie atbėgo dukart timptelti Niels'o gitaros stygą ir nubėgo besijuokdamas į savo scenos kampą. Daina, per kurią nebejaučiau savo buvimo, daina, per kurią Jamie ir Torsten šoko nuo scenos ir grojo tiesiog tarp mūsų. Prieš Suicide by Star Torsten truputį atskleidė kūrinio istoriją, o aš tik džiaugiausi, kad ją gros, kad draikysis plaukai ir suknelė, nes jei ne tas kūrinys, jei ne jis, labai laiku ir labai vietoj, vargu ar tą vakarą būčiau leidusi Kopenhagoje su šia ketveriuke priešaky. Vėl užsimerkus. Vėl tiesiog pasroviui su muzika. Prieš Route 666 kiek virpančiu balsu Torsten dėkojo, kad atėjom. Sakė, you make us feel like home. When I think that we can do all that travelling across the countries and meet all of you... If it wasn't for you guys (trumpa pauzė. žvilgsnis mano pusėn) and girls (:D), we wouldn't have come this far. Ir tie paprasčiausi thank you -- na tiesiog. Manau nuostabus jausmas, kai šitiek savęs atiduodi scenoje, o iš publikos ta energija grįžta su kaupu. O Route 666 buvo tobulas akordas. Tik kiek keistas jausmas, kai šėlsti, šėlsti, o netyčia pramerkus akis šalia pamatai stovintį Torsten'ą su gitara. :D Mmm. Ir kodėl muzika visad turi nutilti, kodėl turi baigtis. Kodėl negalima likti akimirkoj, tam laiko tarpsny. Paskutiniai pamojavimai, mielas būgnininko žvilgsnis. Houston, we have a problem. Prepare for emergency landing. Nes kaip galima tiesiog imti ir grįžti iš viso to?..
Koncertas buvo daugiau nei geras. Jaukus, bet savotiškai -- nors muzika pakankamai tranki (aš dar ir šiandien neatgavau normalios klausos, o galva it po vandeniu pakišta), nė akimirkai neapleido jausmas, tarsi būtų susirinkęs būrys bičiulių. Visi tokie savi. Ypač muzikantai - jie pagrindinė to žmogiško jaukumo grandis. Ir dar niekad nebuvau taip išskridusi. Taip iki galo.
Laimės pilnom saujom nužingsniavau pasiimti palto, tačiau nesusilaikiau ir sustojau prie merchandise stalo. Paklausiau, ar dar turi kokių mažų dydžių marškinėlių. Turėjo! Netgi tų, kurie labiausiai patiko! Ir toks mielas vyras pardavinėjo (kiek supratau, jį GIAA tamposi visur po Europą :D), paspaudė ranką kokius penkis kartus, žiauriai juokingai grąžos man ieškojo (vartydamas monetas rankoje - hmm, do I still owe you one of these or those other ones? :D :D). Dar nelabai atsigavusi po visko gyriau koncertą, o jis taip - oh, thank you, thank you, will tell this to the guys! :D Dar priedo gavau atviruką. Tai ir tiek.
Nors God Is An Astronaut dabar važinėjasi pristatydami savo naujausią - Origins - albumą, vis neapleido jausmas, kad jie dar nebaigė All Is Violent, All Is Bright turo :D o tai ir labai džiugu, nes velniškai myliu to kompakto turinį. Ir apskritai, labai tinkamas ir puikus balansas tarp naujų dainų ir senesnių.

Dabar belieka:
a) laukti kitų God Is An Astronaut pasirodymų -- jau net nebe tikiu, o tiesiog žinau, kad jų bus. Ir ne vienas, ir ne du, jei tik pasiseks!
b) tikėtis kad tas pavienis apči buvo ne dėl peršalimo, o dėl to, kad, kaip sakoma, teisybę pagalvojau -- svajonė išsipildė, perkopusi visus lūkesčius.

Jei tik turit galimybę, pasigaukit juos Vilniuj kitą savaitę - daugiau nei verta; juolab kad šiomis dienomis vis mažiau grupių, kurios preciziškai ir itin kokybiškai atgrotų ~1.45 valandos trunkantį koncertą.

Mėlyni mėnuliai labai pavargo, labai nori miego, yra labai labai laimingi ir labai labai approve'ina GIAA kosminį post-rocką:


Komentarų nėra: