trečiadienis

Flashback: Mogwai @ DR Byen Koncerthuset, CPH

Šįvakar lietus žliaugia panašiai, kaip ir kovo 25-ąją, kai prieš iškeliaudama traukinių stoties link pagalvojau, kad pasiimti megztinį vis dėlto nėra tokia bloga idėja.
Tas kovo pabaigos antradienis tiesiog tryško pilkšvumu - tiek iš apniukusio dangaus, tiek draskančiais vėjo gūsiais. Oras kone slėgė prie žemės, ir visa melancholija niekaip nesiderino su džiugiu faktu, kad pagaliau pagaliau pamatysiu, išgirsiu, įkvėpsiu Mogwai. Ši grupė prisijaukino mane pirmojo daniško pavasario metu, reiškia, - prieš du metus. Taigi, jau dvidešimt kelis mėnesius niekaip negaliu atsidžiaugti, kad vieną, irgi lietingą, naktį smalsumo vedama paspaudžiau play ties kūriniu I'm Jim Morrison, I'm Dead.
Tiesa, kai dar anksčiau naiviai svajodavau apie Mogwai koncertą, visad įsivaizduodavau minią žmonių, kur visų akys užmerktos ir kur visi skrenda pavėjui iš paskos tai kosminei muzikos gijai. Toks juodai baltas įspūdis susiformavo greičiausiai Burning DVD dėka (nuoroda  č i a, labai rekomenduoju!), tad kai besirinkdama bilietus prieš akis išvydau salės planą su krūva balkonų ir sėdimomis vietomis -- hmm. Ne visai tai, ko tikėjausi, juolab kad ir bilietus parteryje pražioplinau (nes apsimečiau kad svarstau, verta važiuot pas juos, ar ne, ha). Bet juk geriau negu nieko. Juk geriau viename iš balkonų pirmoj eilėj, negu nieko!
Taigi, antradienis, ir vėjas, ir lietus, ir aš kaip visad turiu dvi valandas laiko. Bandau įvykdyti planą Pasiklyskim Kopenhagoje, planas žlunga. Pamažėl temsta, o tai jau ženklas, kad galima leistis laiptais žemyn į metro. Susirandu stotelę prie Forum'o, kur lapkritį laukėm The National. Nė nežinau, ko tikėjausi, - turbūt paryžietiškos painiavos, bet viskas daugiau nei paprasta. Labai įdomu buvo pagaliau savu kailiu patirti Kopenhagos metro be mašinistų fenomeną. Jausmas itin savotiškas, visai kaip iš Bright Eyes dainos - We are nowhere, and it's now. Tik tądien mintys buvo sukoncentruotos į nebandyk-pražiopsot-savo-stotelės--nebandyk-pražiopsot, todėl prieš pat nosį lekiantys vaizdai ne kažin kiek ir įstrigo. Bet stotelės nepražiopsojau! :D
Vos išlipus užsupo vandens kvapas. Ne lietaus, bet jūros, jūros vandenyno. DR Koncerthuset mėlyna spalva švietė iš toli, taigi baimė pasiklysti prapuolė akimirksniu. Pasikabinus paltą turėjau pakankamai laiko patyrinėti patį pastatą (o jis tikrai įspūdingas!), pagaliau sušilti rankas ir panašiai. Šyptelėti privertė baro meniu - ne vien danų numylėtas alus, bet taip pat vynas, kava ir keksiukai. Apskritai žavėjo koncerto vietos solidumas. Tokią atmosferą Koncerthuset išsiugdė todėl, kad ten dažniausiai vyksta klasikinės muzikos renginiai, bet net ir tą vakarą, kai visi susirinko pasiklausyti gaudžiančio post-rock'o, ypatinga nuotaika nebuvo niekur dingusi.
Kai pagaliau gavom leidimą lipti nesibaigiančiais laiptais į savo balkonus (durų atidarymas ženkliai vėlavo ir turbūt pirmąkart pamynė daniško punktualumo principus), antradienio melancholija išnyko taip pat, kaip išsijungia šviesos dingus elektrai. Susiradusi savo vietą negalėjau sulaikyti šypsenos - viskas lyg ant delno. O kokia pati salė! O kaip gražu!



Dar kiek, ir gelsvas šviesas pakeitus pritemdytai mėlynai ant scenos užlipo Pye Corner Audio. Šis žmogus per visą vakarą nepratarė nė žodžio (pasisveikino ir atsisveikino vien rankos mostu), tačiau visas jo mintis puikiai ištransliavo muzika. Laukiau šio pasirodymo, buvo tikrai smalsu, kaip gi viskas vyks, nes po DARKSIDE, elektronika vis dažniau atkreipia mano dėmesį. Ir tikrai nenuvylė - gerai sustyguotas minimalizmas, palydėtas vienas į kitą besijungiančių ritmų. Čia ir atsiskleidė salės akustika... Tokios šventės ausims turbūt dar neteko patirti -- tai buvo aukščiausia kokybė, kur kiekvienas garsas kone smelkiasi į odą. Vėl išsišiepiau kaip vaikas - jei jau per Electronic Rhythm Number Three viskas taip tobulai skamba, kas tuomet bus per Mogwai?
Pye Corner Audio pasirodymas man visai neprailgo, nors buvo matyti, kad dalis publikos tiesiog nuobodžiavo, tad tiek ir to entuziazmo iš jų pusės.
Pertrauka - kankinanti kaip niekad. Nežinau, kiek Mogwai su savimi vežiojasi gitarų, bet scenos darbininkai išbandė kone visas, siųsdami odos paviršiumi šiurpuliukus, vos tik ausis pasiekdavo pavieniai, gerai pažįstami riff'ai. Soundcheck'o metu bandžiau spėlioti, ką Mogwai sugros, kaip viskas prasidės, ar galėsiu vėliau susidėlioti pliusus prie dainų, kurias išgirsti norėjosi labiausiai... Visas garso tikrinimas užsitęsė, nes kažkas lyg ir neveikė, tad gauja vyrukų ilgokai tupinėjo apie gitarų pedalus ir krapštėsi prie laidų. Akimirksnį jau atrodė, kad tai nesibaigs, bet šviesos juk visuomet pritemsta, juk taip?
Pritemo ir tą antradienį, kai be jokių fejerverkų, įžanginių muzikų ir kitos pompastikos scena atiteko Mogwai ir jų kosminiam post-rock'ui. Heard About You Last Night - pirmas vakaro akordas, iki smulkmenų preciziški garsai, minimalus apšvietimas, nieko nereikalingo, dėmesys - tik muzikai, tik tai gijai, kuri kaip kokie vijokliai apsivijo aplink. Ramuma tęsėsi su kūriniu, kuris man vis dar yra šios grupės esmė, su tuo brangiuoju I'm Jim Morrison, I'm Dead. Iš pradžių net nepatikėjau, kad antroji vakaro daina ir yra tai, ko labiausiai laukiau iš šio škotų kolektyvo, bet salės reakcija tik patvirtino, kad nė velnio aš nesapnuoju. Nors buvo tūkstantįkart gražiau už visus sapnus:




Tarp dainų Mogwai vis kartojo Thank you, cheers! ir šis jų entuziastingumas keistai (ne)derėjo su lengva melancholija, kuri sklido iš Blues Hour -- train lines going nowhere / no destination found... Būtent per šią dainą ir tapo aišku, kad per visą likusį koncertą teks būti čia ir ne čia, čia ir kažkur, nes nors ir mačiau, rodos, net menkiausius muzikantų gestus, prieš akis lyg pro traukinio langą bėgo iš sąmonės pakampių atklystantys prisiminimai.

mėlyna mėlyna mėlyna


Po Friend of the Night, sekė dainos iš naujesnių albumų - Deesh, Lord is out of Control. Jų metu ir išlindo sėdimų vietų minusas -- kaip galima ramiai sau kiurksoti ant kėdės, kai Mogwai plėšia trankųjį Rano Pano?? Taigi, teko sėdint linguoti į ritmą, ką kartu sėkmingai darė ir didžioji dauguma publikos. How To Be a Warewolf klausėsi taip pat labai smagiai, o Auto Rock, kaip ir pirmos trys vakaro dainos, išnešė į kitas sferas ir dimensijas. Nirvana, sapnas, vizija? Turbūt viskas vienu metu. Remurdered buvo neva paskutinis šios post-rock'o šventės patiekalas, tačiau koks! Studijinė šio kūrinio versija nė iš tolo neprilygsta tam, ką Mogwai su savo gitaromis ir kalančiu ritmu išaugino Koncerthuset salėje. Tada grupė klasiškai leido mums kelias minutes paploti ir paprašyti dar kelių dainų desertui.
Take Me Somewhere Nice - turbūt ir naiviausiose svajonėse nesitikėjau, kad šią pagros.
Ir dešimt minučių trukusi New Paths to Helicon Pt 1. Wow. Mogwai iš savo kosminio laivo paleido mus su tokia pačia melancholija, su kokia ir pasiėmė. Iki smulkiausių detalių kokybiškas vakaras virto reiškiniu, į kurį dar ir dabar, praėjus daugiau nei mėnesiui po visko, grįžtu ir grįžtu. Šaukiuosi to gaudesio, sumišusio su melsvu liūdesiu ir vandens kvapu. Nes tai tiesiog buvo neįtikėtina.
Aišku, galima truputį padūsauti. Setlist'as truputį trumpokas, palyginus su tuo, ką jie grojo kitais kartais šio turo metu. Bet tai turbūt tiesiogiai susiję su būgnininko sveikata, nes į sceną jis atšuoliavo su ramentais (tik po koncerto sužinojau, kad Mogwai bandė ieškotis būgnininko, kuris galėtų pakeisti Martin Bulloch tą vakarą Kopenhagoje; tik arba nerado, arba Martin'as nusprendė, kad pats atgros). Plius neišsipildė svajonė Mogwai Fear Satan išgirsti, bet tai palieka vilties ateičiai. Ir dar truputį - jau ta danų publika. Toks jausmas, kad po koncerto atsistoti plojant yra visiškai nesuprantamas dalykas.
Bet tai ir tiek. Velniškai džiaugiuosi, kad išnaudojau galimybę pamatyti šią grupę gyvai. Plius, tai buvo pirmas mano post-rock'o koncertas, ir jis neabejotinai pranoko visus lūkesčius. Kitą savaitę laukia susitikimas su God Is An Astronaut (pagaliau!), įdomu, kaip viskas bus ten. Bet bent jau neteks linkčioti galva sėdint ant kėdės :}

Čia ir čia keletas kokybiškų nuotraukų, čia angliška koncerto review iš heretoday.dk, o čia dar vieno lietuvaičio įspūdžiai. Cheers!

Komentarų nėra: