ketvirtadienis

sėdim savo pasauliuose. aš - arbatos nudegintom lūpom, tu - bandantis pasakoti, kas būna, kai mirštam. abu gyvenam prie jūros, abiems tik jos kartais ir tereikia.
vėl turiu vien eilėraščių pabaigas. čia lyg koks vaikiškas žaidimas - sujunk taškus, spėliok, kas gausis, kol dar tik ryškėja kontūrai, formos, kiek iškreiptos linijos.

ir ką gi. belieka atsiversti septyniasdešimtą knygelės puslapį:

ankstų rytą prisimeni viską
apžvelgęs galėtum paliudyti kad
penktame šio namo aukšte
tavęs laukia mergaitė
jos kambariai paprasti tačiau
kada beužeisi užvirins arbatos
prašneks apie orą sapnus ir
mus skiriančius žmones
vėliau paprašys nusirengti bet
taip paprastai lyg išeit pasivaikščiot
gražiausią pavasario dieną vėliau
visa tai bus vėliau ji kartos ir
pradėsi matyt prisiminti galvoti
tada ir pajusi kaip smogia
taip švelniai iš karto pritrūks
šilto oro įkvėpti  norėsis įkvėpti
pabusti į sapną patraukti save
nuo savęs ir tada ji palies
tavo lūpas šalna apkabins sušnibždės
jog dar niekada tavęs neatsimena tokio
dar niekad tavęs neatsimena nes
ankstų rytą ji miega o tu
tik bandai ją pažadint
sukurti

/Paulius Norvila


Komentarų nėra: