pirmadienis

rivers and roads // the head and the heart @ knust, hamburg

jei tikėsim last.fm statistika, the head and the heart įsimylėjau 2011 metų lapkričio 30 dienos vėlyvą vakarą. tai buvo pirmas ruduo čia, saloje, stovėjau ant slenksčio į žiemą ir be perstojo niūniavau lost in my mind. ilgai tas niūniavimas tęsėsi, ir kuo toliau, tuo tikresnis, artimesnis tapo. o ir meilė - ne be priežasties. iškart papirko nuoširdumas bei tai, kaip grupės nariai klausosi vienas kito, koks ypatingas dėmesys skiriamas kiekvienam garsui, skimbtelėjimui, suplojimui, kaip tie balsai tarpusavyje pinasi... šitaip beniūniuojant ir sala kiek jaukesnė tapo, nors vis tiek kaskart keliaudama namo - ten kur šuo, židinys, ir visa kita - klausausi honey come home, nes tai daina, kurios apibrėžtą namų sąvoką viliuosi kada nors turėti.
taigi hamburgas. gal ir ne pats tinkamiausias sprendimas į tokį miestą važiuoti su savo pieštu žemėlapiu, bet ką jau čia. nuo stoties iki knust klubo nusigauti pernelyg neskubant įmanoma per kiek daugiau nei pusvalandį. ilgai ten lūkuriuoti netenka: eilinė bei kiek atsaini patikra ir jau esu per kelias eiles nuo scenos. labai maloniai nustebina aplinka - scena nedidukė, ant jos, rodos, vos vos telpa instrumentai, salė mažytė, tad net stovint pačiame jos gale nebūtų jokių problemų matyti muzikantus. publika - pagrinde jaunimas, tačiau ne tas daniškas (pardon me už tokį stereotipą), kur prieš koncertą stovint eilėje išgeria šešias skardines alaus ir dar mažiausiai dešimt pačio renginio metu. jaučiasi, kad daugumą čia ir atviliojo tas the head and the heart paprastumas.
viskas prasideda panašiai devintą vakaro, kai ant scenos kiek nedrąsiai užlipa paul thomas saunders. ne ilgam, beje, gal tik kokioms penkioms-šešioms dainoms, bet toks saikingumas labai sveikintinas, nes nespėja atsibosti, o ir muzika į laikrodį žvilgčioti nevertė. kad jau didumą laiko jam grojant praleidau užmerktom akim skrajodama ten, kur nešė dainos, siūlyčiau pasiklausyti kelių: appointment in samarra, the trail remains unseen, howl and kill.
trumputė pertrauka, po kurios visų veiduose nušvinta šypsenos. josiah pasisveikina - hello, we're the head and the heart, thanks for coming - ir nuskamba pirmieji homecoming heroes akordai. et, magija prasideda vos tik josiah pradeda braukti per savo gitaros stygas, vos tik įsijungia kiti instrumentai -- so, now i know, / people want a story / one ending with the glory / and the wave of their flag. ir tiesiog taip gera, taip jauku. esam būrys nepažįstamų žmonių, o jausmas toks, lyg būtų vykęs koks nors geriausių draugų, kurie vienas kito nematė ištisus metus, vakarėlis. kaip ir reikėjo tikėtis, vakaro pagrindą sudarė dainos iš naujojo albumo, bet grupė leido pasidžiaugti ir senesniais savo kūriniais. juos iškart ir ėmėmės dainuoti - cats & dogs, coer d'alene ir ghosts. pastaroji taip smagiai nuskambėjo, o aš negalėjau atsižavėti tuo, kaip grupės nariai susikalba vienas su kitu dainų metu. žvilgsniais. rodos, taip banaliai skamba, tačiau tie žvilgsniai tokie intensyvūs, gilūs, išraiškingi, kad jie ilgiausius sakinius pergabena. o ir apskritai velniškai gera buvo matyti juos, besimėgaujančius, besilinksminančius ir svarbiausia - tikrai besistengiančius, kad kiekvienas garsas neštų emociją, kad skambėtų, kad būtų kiek įmanoma kokybiška. daina cruel tapo savotišku atradimu, nes kažkaip nebuvo užstrigusi atmintyje besiklausant let's be still albumo, o shake - na, lyg ir neturiu itin didelių simpatijų jai, bet vis vien buvo smagu.
visai kas kita, kai jonathan pasiėmė gitarą ir pradėjo groti lost in my mind. ak! nežinau, kiek žmonių tąvakar buvo knust klube - du šimtai, trys? na tikrai ne daugiau, nors ir sold out'as. ten fiziškai daugiau nelabai tilptų. bet salė aidėjo tiesiogine to žodžio prasme. ir ėjo šiurpas per odą, nes na tiesiog - ar būčiau patikėjus, jei kas prieš du metus manęs būtų paklausęs, kad tas niūniavimas mane atves ten, kur esu dabar? turbūt tik būčiau pakraipiusi galvą, o juk tikrai dainavom -- won't you tell me my brother / 'cause there are stars up above / and we can start / moving forward... ir žinot, kaip gi būna per koncertus, kai skamba viena geriausių viso setlisto dainų - visi traukia iš kišenių telefonus, filmuoja, etc etc etc? tą vakarą beveik pamiršau, kad toks dalykas apskritai egzistuoja. ir koks tai geras jausmas!
gan simboliškai suskambo winter song, nes juk tikrai buvo viena iš paskutinių žiemos dienų. ilgos žiemos, gal net per ilgos -- tell me something, give me hope for this night / we don't know how we feel / we're just praying that we're doing this right / though it's not the way it seems. ir čia tas the head and the heart jautrumas garsui pasireiškia visu gražumu, kai tiesiog išsipildo kiekviena nata. another story kažkodėl padvelkia lengvu pavasariniu vėju - i hear your voice / as if it was all a dream / i wish it was all a dream. kadangi į koncertą važiuodama mintyse susilipdžiau sąrašą dainų, kurias labai jau labai norisi išgirsti, itin nudžiugau, kad pagrojo gone. čia viena tų esminių dainų, kurią išgirdus pirmąkart iki galo nesupranti, kas nutiko, tad klausaisi vėl ir vėl ir vėl, ir taip visas vakaras prabėga su viena daina. ir ji naujai skambėjo, kitaip. pamenu, kai berods 2012 metais radau kelis video iš koncertų, ir the head and the heart gone grojo su elektrinėmis gitaromis ir visais kitais įmantriais dalykais, visiškai nebūdingais grupei, kuri dar neseniai ant scenos dalinosi ir iš rankų į rankas siuntė vieną vienintelę akustinę gitarą ir barškučius. truputį bijojau, kad taip gali nutikt ir šįkart, kad pamatysiu ne tuos žvilgsniais besikalbančius žmones, ir kaip ramu, kad ta magija įvyko, kad nebuvo nė vieno sumeluoto, netikro momento, kad iš esmės neegzistavo ir jokia riba tarp publikos ir grupės - juk jie tebuvo žmonės, stovintys pusmetriu aukščiau už mus. į sounds like hallelujah muzikantai taip pat įnešė naujo vėjo, iš pradžių net suabejojau, ar čia tikrai ta daina. bet koks tai tobulas jausmas, kai visi visi dainuoja, ir ta daina tokia smagi, kad kaskart jos klausydama kur nors mieste bijau, kad imsiu ir nesusilaikysiu nepritarusi - so i won't keep myself around / just to keep you warm!..
po jos ant scenos liko tik josiah, kuris jau kokį šimtąjįkart dėkojo, kad atėjom, bei pagrojo dainą be pavadinimo, kuri kažkaip giliai į odą įsmigo -- and if i have to sing / for the rest of my life / then i will put you in a song / and you can be there every night. 
ir rivers and roads. čia buvo viskas, viskas ko apskritai galima norėti, kai esi nepažįstamo miesto vidury, kai visi mylimi ir mylintys už šimtų kilometrų, kai neaišku, kaip ir kada po viso šito parsirasi namo, kai vilki gėlėtą suknelę ir širdy jau beveik pavasaris -- nothing is as it has been / and i miss your face like hell / and i guess it's just as well / but i miss your face like hell... taip ir gyvenam, brendam per upes, bėgam tūkstančiais kelių. rivers and roads, rivers and roads, rivers till i reach you.
ir visai vietoj bei laiku į šį kontekstą įsipiešė let's be still su žodžiais the world's just spinning a little too fast / if things don't slow down soon we might not last / so just for a moment let's be still. kiek primena trumputį d. coupland teksto gabaliuką iš knygos life after god - jei nejudėsi, jei beveik nekvėpuosi, gal pavyks sustabdyti laiką. tik to tą akimirką ir norėjosi, bet the head and the heart nusitempė mus į upės čiurlenimu aidinčius slėnius - down in the valley, paskutinis to vakaro kūrinys, i am on my way / i am on my way / i am on my way back to where i started. kone tobulas taškas vienam ilgam viso pasirodymo sakiniui.
nutilus dainoms, nuo scenos nulipus muzikantams ir įsijungus šviesoms žinojau tik viena - tai įvyko, tai buvo. tai buvo taip gerai, kaip tik galėjo. ir nors labai gaila, kad neišgirdau nei honey come home, nei josh mcbride, nei virginia, bet dar bus kitų kartų, juk bus, ir gal tada jau pasiseks savo delne laikyti kokią iki skausmo pažįstamą ranką, o kol kas - rivers and roads, rivers till i reach you.

 /// /// /// /// /// /// ///
(čia - jei nuoroda veikia - kelios ir vienintelės nuotraukos, kurias pavyko rasti)

2 komentarai:

mėlyna avis rašė...

o man, tiesą sakant, viena gražiausių pasaulio elfių - Charity Rose Thielen

Greta rašė...

išties, ji toks mielas ir jaukumą spinduliuojantis padarėlis!