ketvirtadienis

paper trails on a mountain // darkside @ pumpehuset, copenhagen

turiu pripažinti, kad visuomet mėgau neplanuotus, maloniai stebinančius dalykus. net jei nuo jų galva susisuka taip, kad kone išsitrina riba tarp realybės bei sapnų ar šiaip visokių iliuzijų. kol manoji vis dar sukasi (labiausiai dėl miego trūkumo) ir kol dar neišnyko magijos pojūtis, skubu dalintis tuo, kas įvyko per paskutines paras.

/// /// /// /// /// /// ///
 
vietoj prologo, arba kaip kartais pavyksta nulaužti sistemas:

o būna taip, kad el. paštą užverčia visokiais naujienlaiškiais. dar būna, kad kai kuriuos ir peržiūriu. pirmadienio popietę grįžus po pirmojo šiemet pavasarinio bėgiojimo džiaugiausi ne vien galimybe prisėsti ant kėdės, bet ir tuo, kas švietė kompiuterio ekrane. po sėkmingai išparduoto šeštadienio koncerto kopenhagoje, darkside pagalvojo - o kodėl nepagrojus ten darkart. taigi, papildomas koncertas kovo vienuoliktą, bilietai į prekybą paleisti prieš dieną ar dvi.
nors dar tik pradedu savotiškai tyrinėti elektroninę muziką (čia turbūt depeche mode ir blue foundation dėka!), šis nicolas jaar ir dave harrington duetas buvo meilė iš pirmo pasiklausymo. kai išgirdau jų paper trails, įsigijau ir naują įprotį prasukti tą dainą bent po septyniskart per dieną. nes likau užhipnotizuota, užsupta ritmo, bliuzuojančių gitaros rifų ir visumos, į kurią tiek detalių susijungia. taigi sėdžiu aš ant savo kėdės, pirmadieniškai vakarėja, ir apsimetu, kad netyčia paspaudžiu ant naujienlaiškyje patalpintos nuorodos su žodžiais buy tickets. bandymai nusipirkti bilietą nesėkmingi. iš pradžių net nesupratau kodėl ir tik gal po kokio dešimto karto perskaitau, kas vyksta. variantas a: įvėliau kokią nors klaidą besirinkdama bilietus (bet neįvėliau nes ten nėra iš ko rinktis); variantas b: visi bilietai kol kas rezervuoti; variantas c: koncertas išparduotas. paskutinis punktas pasėja kažkokią visiškai nelauktą paniką, kuri savo piką pasiekia, kai po dviejų valandų billetlungen.dk refreshinimo niekas taip ir neįvyksta. susisiekti su pumpehuset ir apskritai bet kuo jau kiek vėlokas metas, bandau knistis po internetus ir darkside puslapyje randu - savo nusivylimui - šviečiantį sold out ties data kopenhagoje. planas rasti žmones, kurie nori atsikratyti savo bilietais, taip pat neišdega, tad lieku kaip koks keaton henson - sad sad sad.
ir ta akimirka prieš einant miegoti, kai nusprendžiu, kad vidurnaktis yra metas įsitikinti, jog jau tikrai nebėra vilties. ir ta akimirka, kai bandant pasirinkti bilietus nebeiššoka ta įkyri geltona lentelė su variantais... gal dar niekad tokiu šviesos greičiu nesuvedinėjau visokių duomenų ir panašiai, ir nesuprantu kaip ir kas įvyko (nes iš smalsumo bandant tai pakartoti po penkių minučių, bilietų vėl neparduoda), tad beliko tik spoksot į ką tik nusipirktą bilietą ir šokinėt iš laimės sunkiai suvokiant faktą, kad rytoj iš ryto kelsiuosi, išgersiu eilinį puodelį kavos ir po kelių valandų išvažiuosiu pasiklausyti darkside!!
/// /// ///
rytas buvo gražus, kaip ir visa diena, kaip ir kone viskas tądien. pirmas indelis braškių šiemet, katinavimas saulėje, kuri kone visąlaik švietė į akis pro traukinio langus. kelionė pernelyg neprailgo ir turėjau dar geras dvi valandas iki kol bus atidarytos pumpehuset durys, tad suku ratus senamiesčio gatvėmis. kažkoks keistas jausmas apima ten vaikštant - lyg viskas būtų sava. aišku, ne taip sava, kaip, tarkim, vilniuje, bet kopenhaga turi savotišką nuotaiką, atmosferą, jaukumą. klausausi bažnyčios varpų, kurie ataidi kažkur iš pakampių. beeinant parku prie vandens, susitinku gaują panašiai dvylikos metų berniukų, jie praeivėms dalina mažas pavasarinių gėlių puokšteles. ilgam išsišiepiu, kai vieną ir man ištiesia.
kone lygiai aštuntą nusigaunu iki renginio vietos, ten jau stoviniuoja keli žmonės, kažkas desperatiškai vis dar bando gauti bilietus. įeinant į pumpehuset tik paklausė, ar neturiu narkotikų. visa kita nuolat besišypsančiam apsauginiui buvo nė motais. švarkas pakabintas, bilietų patikra praeita ir dar valanda laukimo. pirmas koncertų vietos įspūdis - daug tamsos, bet jaukios tamsos. iš rūbinės tenka išeiti į lauką ir ten laiptais lipti iki salės. trečiame aukšte - terasa su mažu baru bei pianinu, viskas nukabinėta spalvotomis lemputėmis, fone groja kone tobulos džiazo improvizacijos. kadangi vakaro šaltis neviliojo ten labai ilgai būti, patraukiau salės link. ten irgi tamsu, ant staliukų dega žvakės, fone tas pats džiazas, scenoje - tuščia. paskutinis dalykas nustebino, bet pagalvojau, kad gal dar atitemps instrumentus ir viską, juk laiko yra. prisėdu ant laiptų, nes dviejų valandų pasivaikščiojimas truputį išvargino. žmonės renkasi kiek vangiai, bet likus pusvalandžiui iki devintos salė gerokai prisipildo. koncertui savotiško intymumo suteikė renginio mastas - pumpehuset geriausiu atveju talpina 600 žmonių (ar bent jau taip rašo jų tinklalapyje; turiu įprotį visuomet pasidomėti tokiais dalykais prieš kur nors važiuojant), tad tai iš dalies garantuoja, kad viskas bus arti.
kai laikrodis rodė be dešimt devintą, vis dar buvo keista, kad ant scenos taip niekas ir neįvyko, bet tuoj pat nuo laiptų, ant kurių atsisėdusi sėkmingai kukavau, turėklų buvo nuimtos virvės, kurios iki tol užtvėrė įėjimą į viršų. ką gi - lipam aukštyn, o ten jau viskas paruošta. kiek didesnė salė nei ta apačioje, iš scenos apačios į lubas nukreipti gelsvi žibintų spinduliai, kvepia dūmais. paspartinus žingsnį gaunu tobulą vietą antroje eilėje, lygiai per vidurį. ir išties - viskas taip arti, jog kone tenka užversti galvą, kad viską žvilgsniu aprėptum. tad belieka tik išsišiepus laukti, kartkartėm vis pasitaisant savo tom waits'išką skrybėlę.
dar pusvalandis ir ant scenos - high water. tikrąja to žodžio prasme neturėjau laiko patikrinti, kas po šiuo pavadinimu slepiasi, tad ir jokių lūkesčių kaip ir nebuvo. negaliu sakyti, kad muzika ypač sužavėjo (keli kūriniai: railroad song, forest eyes, lord of light), bet kaip apšildymas suveikė visai neblogai. buvo labai smagu matyti, kad will epstein (čia tas tikrasis high water vardas :>) nuoširdžiai džiaugiasi kiekviena akimirka, o dėkingumą publikai išreiškė ne vien tik kartodamas nesumeluotus thank you guys for coming kaskart muzikai nutilus, bet ir kiekviena emocija, rankos mostu bei užmerktomis akimis, vos tik paimdavo saksofoną į rankas.
kol will'as po ilgiau nei pusvalandį trukusio pasirodymo pats tempė savo aparatūras nuo scenos, ore jau sklandė publikos nekantravimas. kur benukreiptum žvilgsnį - vien besišypsantys veidai, žibančios akys ir, žinoma, išdavikiškai per lėtai slenkančios laikrodžių rodyklės. bet ta akimirka juk visuomet ateina, kai ir taip tamsoje skęstančioje salėje išjungiamos visos šviesos. sceną apgaubia dūmų migla ir pagaliau pagaliau nico ir dave'as stoja prie savo instrumentų. pro kurtinančias publikos ovacijas šiaip ne taip prasiskverbia nico pasisveikinimas bei it's our second time here, thank you. iš dešiniojo kampo kažkas garsiai paklausia - how about the third time? bet nicolas tik jaukiai šypteli, tačiau į tai nereplikuoja.
kurį laiką viskas taip ir buvo - visiška tamsa, muzikantų siluetus galima įžiūrėti tik dėl to, kad šviečia kompiuterio ekranas ir visi tie aparatūros mygtukai bei lemputės. intro prasideda pavieniais ir tarpusavyje visiškai nesisiejančiais garsais, kurie pamažu pamažu pradeda pintis į freak, go home giją.
kas įvyko per tą kiek daugiau nei valandą trukusį koncertą, sunku nusakyti žodžiais. buvo velniškai gražu, buvo velniškai gerai. kažkur skaičiau, kad darkside duetas gimė iš neturėjimo ką veikti. kitaip tariant - iš nuobodulio. ah, kad daugiau muzikantų būtų tokie talentingai nuobodžiaujantys! kaip nicolas jaar viename interviu sakė, jie neruošia jokių playlist'ų ar dar kažkokių planų savo pasirodymams. viskas, kas įvyksta, yra publikos rankose, nes improvizacijos yra lyg ir atsakas į tai, kokią energiją spinduliuoja salėje susirinkę žmonės, lyg ir bandymas garsu įkūnyti pačių nico ir dave'o būsenas. kol albume esantys kūriniai trunka po penkias minutes, koncertų metų jų trukmė būna išplėtota kone dvigubai. darkside galima apibūdinti kaip minimalizmą propaguojantį duetą - tiek muzikoje, tiek ir scenografijos atžvilgiu. kai sakiau, kad buvo velniškai gražu, būtent apšvietimą ir visus efektus turėjau omenyje: šviesų spinduliai, spalvos, didžiulis besisukantis veidrodinis mėnulis bei dūmų siena. darkside išties mums rodė savo tamsiąsias puses - stovėdami vienas priešais kitą, nicolas ir dave'as kone visąlaik buvo apšviesti tai iš šono, tai iš apačios. vėl gėrėjausi tuo, kaip muzikantai komunikuoja grodami, kaip kibirkščiuoja jų žvilgsniai, kokia ramybė ir pasitenkinimas jų veiduose.
pasirodo, kad paper trails laukiau ne aš viena, nes didžioji nirvana prasideda, kai freak, go home išauga į būtent šį kūrinį. šiurpas bėga per odą nuo dave'o virkdomos gitaros bei nicolas balso, visą kūną virpina žemi dažniai ir apskritai kažkoks kosmoso pojūtis, kai niekas nerūpi, muzika išneša į kitas dimensijas, atveria naujas erdves, ir jei kas nors paklaustų - dear buddha, are we nirvana yet? drąsiai už jį atsakyčiau, kad taip, taip, visiškai taip. the only shrine i've seen ir heart toliau kaitina atmosferą, ir tik metatron pasėja kažkiek ramybės. tačiau po šio kūrinio darkside jau tenka kviestis bisui, o kadangi jie žino, kad taip lengvai nepabėgs, grįžta dar veik penkiolikai minučių ir golden arrow tampa finaliniu vakaro akordu. ir dar kokiu -- kad aprėptum visą grožį, tenka plačiai plačiai atsimerkti, nes apšvietimas eilinįkart atima žadą bei visas kalbos dovanas, o besibaigiant kūriniui sceną pripildo tiek dūmų, kad viskas išnyksta. ten rimtai buvo toks rūkas, kad ištiesi ranką ir jos nebematai, nematai nieko, tik girdi, tik pulsuoji kiekvienu garsu. įsivaizduoju, kaip visas šou turėjo atrodyti stebint jį kur nors iš salės vidurio ar pačio minios galo, nes tikrai - tai reikia pamatyti, kad suprastum. nėra kitokio būdo tam perteikti.
nico ir dave'as sceną palieka su kurtinančiu ritmu, kuris dar gerą minutę aidi, kai salėje išjungia šviesas ir kai viskas pasibaigia. taip ir tenka eiti link išėjimo - visiškoje tamsoje ir per tą dūmų miglą, kuri nespėja išsisklaidyti. iš koncerto išsinešu darkside turo plakatą ir dar dvi valandas iki važiavimo namo klajoju po snūduriuojančią kopenhagą. miegas traukinyje ištinka vos tik atsisėdus, toks visiškas atsijungimas kokiai valandai, bet tai ir tiek. saulėtekis gražus buvo, nors rytas kiek šaltokas, ir kažkaip dar reikėjo ištverti keturias valandas paskaitų, kai kambario duris praveri aštuntą ryto, liūdnai žvilgteli į lovą ir turi laiko tik dušui bei kavai.
/// /// /// /// /// /// ///
labai rekomenduoju kelis darkside įrašus (č i a  ir  č i a  ir  č i a), nes albumas, kad ir savaip stebuklingas, tėra maža dalis viso reiškinio. niekad prieš tai nesu buvusi tokiame koncerte, bet nico & dave duetas užkėlė labai aukštus standartus ateičiai.
č i a  straipsnis apie šeštadienį vykusį koncertą (kadangi iš vienuoliktos dienos nieko neradau, bet kone viskas atitinka),  č i a  truputis nuotraukų iš pumpehuset, o kad dar geriau iliustruoti tą mano negalėjimą atsistebėti grožiu, žvilgtelkit ir į  č i a  esančias galerijas.

šiaip jau niekad pati nefotografuoju ir nefilmuoju per koncertus, bet kadangi gavau prašymą iš monos, kad parvežčiau bent vieną nuotrauką, bent iš toli, tai taip ir gimė idėja užfiksuoti trupinėlius tiek kelionės, tiek pačio renginio. todėl spaudžiam  č i a  ir žiūrim labai mėgėjišką video bei bandom nepaisyti traukinio langų purvinumo!

Komentarų nėra: