antradienis

apie tai, kaip išsipildo 8 metų svajonės, part 1 // Apocalyptica @ CCH Hamburg

Kaip-tuo-patikėti. Ar-įmanoma-tuo-patikėti. Nežinau, todėl vis klausiu savęs šių dviejų klausimų, klausiu jau nuo pat vakar vakaro, kai tikrovė virto kažkokiu kosmosu, visai nepanašiu į gyvenimą. Širdis vis dar virpa iš laimės, akys pilnos ašarų -- ir galva labiau sukasi ne nuo nemiegojimo visą parą, bet nuo ---
Tačiau apie viską nuo pradžių. Per pastaruosius metus girdėjau, mačiau ir jaučiau tiek muzikos, kad net pačiai keista. Kažkada manasis "must-see-live" sąrašas atrodė begalinis, o dabar jame galiu susidėti daug pliusų: pradedant Red Hotais, tęsiant su The National, o kur dar Placebo, kurių šitiek metų laukta, Depeche Mode... Tačiau suskausdavo vis kažkur kairėj šonkaulių pusėj, kad mano didžioji muzikinė meilė, Apocalyptica, nematyta jau kiek --- tris su puse metų? Todėl tam, kad numalšinti šį ilgesį, trenktis iki Hamburgo buvo mažų mažiausiai būtina.
Džiaugiuosi, kad Flensburgo traukinių stotyje visgi sugalvojau įšokti į Schleswig ekspresą, nes Hamburge vien prie traukinių stoties pasiklydau kokius septynis kartus. Šįkart kiek patobulėjau ir neberizikavau važiuoti su savo pačios pieštu žemėlapiu (kaip dariau keliaudama į The Head and the Heart), bet ir tie google maps screenshot'ai ne ką pagelbėjo. Kai galų gale supratau, kur esu, ir kuria kryptimi reikia eiti, nupėdinau iki Congress Center Hamburg, kur ir turėjo vykti koncertas. Čia šiokia tokia repeticija, kad vėl nepasiklysčiau, nes prieš tai dar turėjo įvykti keli stebuklai.
Visad pavydžiai žiūrėdavau į tuos video iš visokiausių acoustic sessions, kai grupės groja nedideliam kiekiui žmonių kokioje nors erdvėje. Iiiiir dieną prieš koncertą beklaidžiodama po Apocalypticos fb puslapį randu štai ką:

HAMBURG! You wanna see Apocalyptica real close? We'll be playing an acoustic session including a signing session on MONDAY, MARCH 17th, 18:30 at SATURN HAMBURG (Mönckebergstraße 1, Hamburg). Don't miss this! 

Pamatyti savo mėgstamiausią grupę dukart per dieną - kas gali būti geriau? Net nebeklausiu savęs, ar ten būsiu, nes taip, tik taip, tik taip!! Pirmas daiktas, kurį įsidėjau į rankinę buvo ta didelė ir sunki Apocalyptica Photobook, nes na o jei tikrai pavyks gauti autografą?..
Taigi Hamburgas. Vakarėja, ir aš kokį pusvalandį ieškau, kur tas Saturn centras (bet, žinoma, tai ko labiausiai ieškai visad būna po nosimi). Kiek pasigailiu, kad neužėjau ten anksčiau, nes žmonių susirinko, ir tikrai nemažai. Nepaisant to gaunu visai šaunią vietą scenos kampely. Fone groja įrašai iš Apo Wagner Reloaded disko, viskas truputį vėluoja, bet galiausiai keli vyrukai pro ten, kur stoviu parimus į džiazo kompaktų stendą, atitempia tris čeles ir imasi viską derinti. Ir ir ir ta akimirka, kai po kelių vokiškų sakinių pristatoma grupė - ta akimirka, kai jie tiesiog ateina -- viskas taip arti, viskas taip velniškai arti... Norisi šokinėti iš laimės, nes netikiu savo akimis, bet iškeliu ranką ir mojuoju Paavo, jis mojuoja atgal ir šypsodamas ima savo violončelę. Viskas prasideda nuo akustinės For Whom the Bell Tolls, po jos Eicca pasisveikina, dėkoja, kad atėjom, trumpai pakalba apie Wagner Reloaded įrašus ir Apocalyptica imasi groti Lullaby. Tuo tarpu Mikko tariamai nuobodžiaudamas sėdasi į scenos kampe stovintį krėslą, dairosi į visus, linkčioja galva ir šypsosi, o paskui išsitraukia telefoną ir filmuoja tiek publiką, tiek Apo vaikinus. Lullaby atsiskleidžia visu grožiu, bet Perttu nebūtų Perttu, jei ko nors neiškrėstų, tad jis tiesiog nustoja groti. Tiesiog taip. Kol Eicca spokso į jį draugišku *what the hell, man?* žvilgsniu, Perttu juokiasi, ir kai kažkuris iš jų suklysta grodamas, surinka Raus! (lauk! iš vok. kalbos) ir -- ir prasideda Bittersweet. Akys prisipildo ašarų - tai suprantu tik tuomet, kai pastebiu, kad nieko nebematau. Ir tai taip gražu, taip tyra, taip -- tiesiog. Per visas esmes trenkia suvokimas, kaip aš jų pasiilgau, kaip aš pasiilgau šitos muzikos, kaip pasiilgau žiūrėti į juos, klausytis, tiesiog būti... Juk čia mano gyvenimo daina, mano gyvenimo garso takelis - nepamainomas, į nieką neiškeičiamas, viskas jame užkoduota, užrašyta... Ritasi per skruostus upeliai, ir tegul, ir tegul. Po šio stebuklo Eicca pasako, kad pagros dar vieną dainą ir tai bus viskas, because we decided to make it a bit shorter, nuaidi publikos nooooo, bet Ludwig-Wonderland savo skambesiu atperka viską. Muzikai nutilus ant scenos krašto atitempia stalus - signing session! Tenka apeiti aplink kelis muzikos kompaktų stendus ir atsiduriu kažkur eilės vidury. Apsauga iškart praneša - jokių nuotraukų su grupe, jokių fotografavimų, kai praleidžia prie jų stalų. Nors čia turbūt tik darbuotojai stengėsi sukurti tokį Über-žvaigždišką grupės įvaizdį, nes na užtenka žvilgtelti į juos, ten sėdinčius, kad pamatytum tą jaukų žmogiškumą.
Eilė juda veeelniškai lėtai, žiauriai karšta ir iš tos laimės bei džiaugsmo pradeda skaudėti širdį. Išsitraukiu iš rankinės Photobook ir apsikabinusi ją gaudau orą kaip kokia žuvis. Žvilgteliu į laikrodį, rodyklės truputį išdavikiškai per greit skuba, pradedu bijot, kad nebespėsiu iki jų nusikasti, bet tada primenu sau - keep calm and carry on, viskas bus gerai, nes na juk negali būti kitaip, juk nebegali. Stovėdama eilėje susipažįstu su keliais žmonėmis, tad tai šiek tiek sumažina įtampą ir nekantravimą. Kartu perverčiam tą knygą, pakalbam apie grupę ir panašiai. Vienas apsaugos darbuotojų prieina ir sako, kad negalima į eilę stoti iš šono (aš taip ir dariau :D), kad eilės galas va va ten, o ne čia, bla bla bla ir pasireiškia vokiškas solidarumas, kai visi už manęs stovėję apsisuka ir eina į tikrąjį eilės galą. Kadangi aš ne vokietė, man nusispjaut ir kažkaip įsitrinu į eilę, nes na come on - eiti į patį galą, kai gali būt vidury?? Hell no :D 
Ir artėju, artėju, pamažu, bet artėju. Stoviu išsišiepus kaip koks vaikas, į galvą neateina niekas, ką norėčiau jiems pasakyt. O ir kaip būtų galima - čia reiktų gero pusdienio, kad išpasakočiau, kaip juos myliu, kiek daug man reiškia jų kūryba, kaip ir kiek kartų ta muzika traukė į viršų, neleido pasiduoti, suteikė vilties... Taigi užsiimu Marčėnišku buvimu - „ir esi ir esu ir gerai / ir pilnai ištuštėja galva“. Ir ir ir štai jau laukiu, kada apsaugos darbuotojas pasakys, kad galiu prieiti. Jis žvilgteli į mano knygą, sako - o, neblogai pasiruošus, o aš tik šypsau, ir -- ir taip, tas išganingas rankos mostas, ir žingsniuoju prie Perttu. O jis taip jaukiai ten sėdi, ant kėdės numestas švarkas, marškiniai, juokinga kepurė su paukščiuko akim. Prieš mane stovėjusi moteris kažką sako, o jis - oh yes, yes, it is always hot in Germany. Ant stalo krūva atvirukų, kurias jie pasirašinėjo siųsdami vienas kitam, tad kelias sekundes užtrunka, kol jis pakelia akis į mane ir sako:
- Well hello, how are you?
Padedu ant stalo savo Photobook, o jis taip nuoširdžiai nutęsia - awww, so sweet. Turbūt niekas daugiau tokio lobio tą vakarą neatsitempė :D atverčia knygą ir klausia - What's your name? Pasakau, ir jau esu pasiruošusi padiktuoti paraidžiui, nes tiesiog įpratau tai daryti bebūdama Danijoje - visad reikia bent penkiskart pakartoti, kol supranta, koks tas mano vardas. Bet Perttu ima sidabrinį markerį ir be jokių klausimų iškart rašo To Greta ir piešia didelę širdį. Tuo tarpu klausia:
- How do you say that in German? *užverčia galvą į lubas* was ist deine name?
Sakau
- I don't know, I'm not from Germany.
Perttu:
- Ah, okay then it doesn't matter.
Ir pradeda juoktis. Klausia - where are you from?
Kai paaiškinu visą situaciją, kaip lietuvė studijuoja Danijoje ir važiuoja į Vokietiją tam, kad pamatytų mėgstamiausią savo grupę, jis mojuoja pirštais į visas puses ir besišypsodamas linksi galva. Pirmas autografas gautas, Perttu apipila mane danke schön, gaunu apkabinimą, o aš labai laiku atsimenu, kaip suomiškai ačiū, ir sakau Kiitos, o jis, lyg būtų tik dabar prisiminęs, kad yra suomis, taria
- oh yeah, right! Kiitos!
Slenkuosi prie Mikko, kuris taip pat truputį nustemba pamatęs prieš jį ištiestą Photobook, sako - that's really nice! O mano galva tuščia, dėkoju už muziką, už tai, kad jie apskritai yra, dar vienas apkabinimas.
Next - Paavo. Kelias sekundes jis žiūri į Perttu ir Mikko jau pasirašytą knygą, tada pakelia akis ir sako
- Greta, is that you?
Yes, yes it's me. Sako - it's so nice to see you, thanks for coming. Neįtikėtina, kokią šilumą spinduliuoja šis žmogus, tokia jaukuma jo akyse ir šypsenoj! Kol pasirašinėja, Eicca žiūri į jį tuo savo tipišku what's going on? žvilgsniu, o Paavo klausia, ar būsiu šįvakar koncerte. Sakau, kad taip, nes atvažiavau iš Danijos, kad juos pamatyčiau ir labai laiminga sėdėsiu trečioj eilėj. Eicca įsiterpia - So I guess we'll see you there! Paavo perduoda Photobook Eiccai, kol jis raito savo parašą, sakau
- You heartbreakers, I couldn't help but cry when you played Bittersweet.
O jis taip:
- Well, sorry about that!
Ir tas juokas, awww :D Eicca užverčia knygą, paima vieną iš tų a la atvirukų, kuriuos jie pasirašinėjo, sako
- Do you also want this?
Tad gaunu vieną, apsikabinam, palinkiu gero vakaro, Paavo sako see you later! Ir pilna laimės širdim sugebu pasiklyst toj sumautoj parduotuvėj nerasdama išėjimo :D :D
Visą kelią iki CCH norėjosi juoktis balsu ir verkti ir juoktis ir vėl verkti. Jau seniai taip ir tiek besišypsojau, vis bandžiau suprasti, kad velnias - aš juk ką tik kalbėjau su Apo!!! aš juk ką tik iš taip arti spoksojau į tobulas Eiccos rankas, ką tik žiūrėjau, kaip Perttu kikena piešdamas šypsenėles ant atvirukų, juk tik ką tik -- tai, apie ką svajojau tik pačiuose naiviausiuose daydream'inimo seansuose, tai, kas, rodės, kone neįmanoma, nepasiekiama - juk tai ką tik įvyko!! Ėjau per tiltą, žiūrėjau, kaip jame blizga šviesų atspindžiai, tuo tarpu mano akys blizgėjo nuo pasipylusių džiaugsmo upelių, širdis vis dar plakė tris kartus per greitai, o juk dar laukė koncertas!
Net nebežinau, kiek kartų per pastarąsias dvi savaites sapnavau viską - muziką, šviesas, pačią grupę, ir viskas visada buvo ranka pasiekiama. Kol lipau laiptais iki CCH, tie sapnai sukosi it pagreitintas filmas. Renginio vieta tikrai įdomi, toks konferencijoms skirtas kompleksas su keliomis salėmis koncertams bei teatrui. Kadangi turėjau tą print-at-home bilietą, viskas kiek keistai vyksta, nes tenka eiti prie darbuotojo, kuris stovi su šūsniu lapų, suranda tavo pavardę, pasideda sau pliusą, pasirašo ant bilieto ir tada jau leidžia eiti, nes kažkodėl jie neturėjo tų skenavimo aparačiukų :D Pasikabinu paltą, apžiūriu Merchandise bei sėduosi ant grindų laukti, kol atidarys duris į salę. Ten patekus groja ideali atmosferinė muzika, susirandu savo vietą ir vėl esu priblokšta, kaip viskas arti! Išsitraukusi užrašų knygutę bandau nerišliais sakiniais žymėtis tą visą jau įvykusį džiaugsmą, nekantriai dirsčioju į sceną.
Šviesos užgęsta labai punktualiai - kelios minutės po devintos. Trumpas šviesų ir garso šou ir į sceną ateina Avanti orkestras. Nujaučiau, kad orkestruotė pridės Apo muzikai daug grožio, kad viskas dar stipriau išsipildys, bet kad tiek, kad šitaip!.. Viskas prasideda su lengvu preliudu, jame dominuoja Farewell motyvai, kurie išauga į Cohkka ir taip taip T A I P - magija prasideda! Pirmasis prie būgnų atsisėda Mikko, iš scenos kampų atbėga Paavo, Eicca ir Perttu, ir dievaži, kone po keturių metų vėl užklumpa ta kosminė nuotaika, būdinga tik Apocalypticos koncertams.
Šis jų turas ypatingas ne vien tuo, kad grupė groja kartu su orkestru, bet ir pačiu dainų parinkimu - daug kūrinių, kurių anksčiau jie niekad gyvai negrodavo, o kur dar tie naujieji Wagner Reloaded gabalėliai. Nežinau, ar verta rašyti apie kiekvieną dainą atskirai, bet galiu pasakyti tik tiek, kad mane visiškai užkerėjo, užbūrė tiek vaizdas, tiek garsas, tiek pati atmosfera. Darkart įsitikinau, kad nors ir kaip labai mylėčiau The National ir M. Berninger'io balsą, kad ir kaip branginčiau jų Conversation 16 ar Pink Rabbits, kad ir kiek atsiminimų telpa į Placebo Every You, Every Me, kad ir kokį pamišimą teko išgyventi dainuojant Black Celebration Depešų koncertuose, o kur dar Red Hotai su Otherside, kur dar neseniai įsimylėti Darkside su The Only Shrine I've Seen, kur įstabus The Head and the Heart jaukumas -- kad ir kaip tai būtų reikšminga, gilu, reikalinga sielai, visa tai nusileidžia vien akimirkai, kai Apo pradeda groti Quutamo, vien tam, kaip Perttu išsitaško per Burn. Dievaži, nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, kuris apima juos matant. Tai tiesiog yra viskas -- kiekviena nata, kiekvienas gestas. Ir nors iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl jie nusprendė daryti koncertus su sėdimomis vietomis, dabar labai džiaugiuosi, kad viskas būtent taip ir buvo. Ten tiek grožio! Jaučiasi, kiek darbo įdėta, kad viskas įvyktų, kad suskambėtų, kad eitų per odą šiurpas. Ir kaip gera žiūrėti į muzikantų veidus, matyti kiekvieną emociją, tai, kaip jie susigyvenę, koks nepertraukiamas ryšys juos jungia. Nors sėdėjau dešinėje - Paavo - salės pusėje, nei Perttu, nei Eiccos nebuvo maža. Iš esmės pirmąkart gavau galimybę įsižiūrėti į tai, kokie jie ant scenos: Paavo - vieną akimirką labai elegantiškas džentelmenas, o kitą - išleidžiantis lauk savo dvasioje tupintį vilką, labai įtaigus, bet lygiai toks pat šilumos spinduliuotojas, kai žiūri į publiką, rodos, mato kiauriai tave; Eicca - neabejotinas lyderis, tačiau tuo nė sekundei nepiktnaudžiaujantis, amžiais besijuokiantis ar bent jau besišypsantis; Mikko - ekspresyvumo įsikūnijimas, į kurį užsižiūrėjus būna sunku atitraukti žvilgsnį; Perttu - kaip jis pats sakė - grupės primadona, iki ašarų juokingas, visiškai neprognozuojamas, atiduodantis save iki paskutinio lašo. 
Vos orkestro styginiai pradėjo groti Fight Fire With Fire intro, Perttu striksėjo po sceną kažkur palikęs savo čelę. Betrūko tik pliušinių ausyčių ir būtų buvęs tikras Easter Bunny. Vėl susimojuojam su Paavo ir pagaliau gaunu progą gyvai išgirsti savo numylėtąją Peace. Pasibaigus pirmai koncerto valandai, Eicca sako, kad jie nori išlaikyti šiokius tokius klasikinio koncerto standartus, tad seka pusvalandžio trukmės pertrauką, per kurią galim, Eiccos žodžiais tariant, get ourselves a happy drink  :D 
Po pertraukos grįžta tik Perttu ir groja savo parašytą Psalm. Ramybę toliau tęsia tąvakar jau girdėta Lullaby ir Bittersweet, per kurią ir vėl sėkmingai apsipilu ašaromis. Tačiau jas puikiai išdžiovina Worlds Collide bei Path. Path!!! Pirmąkart gyvai išgirsta, o juk nuo jos viskas ir prasidėjo, juk čia tas raktas, ta esminė detalė. O dar taip sugrota! Eicca sako - Now I want everybody to get on your feet and have some fun, because this song is called Grace! Ir išties visi stojasi ir iki pat koncerto pabaigos šėlstam kartu! Kaip nuostabu tai matyti, o juk ir publika į renginį susirinko gan solidi - daug vyresnio amžiaus žmonių, daug tokių, kurie atėjo su visa šeima, bet dievaži, meluočiau, jei sakyčiau, kad ne ne - jie per Inquisition Symphony nešėlo ir nešokinėjo! Kelias akimirkas stebėjau netoliese stovėjusio, kažkur ~55-60 metų vyro veidą, kaip tas žmogus tryško energija, kaip mėgavosi muzika. Išties, Apocalyptica yra ne vien grupė, tai neabejotinas reiškinys.
Po Inquisition Symphony juos teko kviestis bisui, bet su kokiomis dainomis jie grįžo... Nothing Else Matters. Per ją apėmė jausmas, kad visa salė tiesiog nekvėpuoja, vien šnabžda dainos žodžius. Išnyko laiko pojūtis, išnyko absoliučiai viskas, nes tai buvo neapsakomai gražu. I Don't Care - ar dar reikia sakyti, kaip norėjau šios dainos, kaip vyliausi ją išgirsti? Pusę kūrinio grojo vien orkestras ir tik paskutiniams priedainiams prisijungė grupė. Išdainavau visą širdį, visus liūdesius, prisiminiau, kaip tai vyko 2010-ų rugpjūtį, po žvaigždėtu dangum virš Trakų pilies, kaip tą naktį irgi dainavau šią dainą ir kaip po jos daugiau nieko nebesinorėjo (nieko nieko net mirties). Finalinis akordas - stilizuota Hall of the Mountain King, kurio pradžioje Perttu klūpėjo su savo čele kairiajame scenos kampe ir tiesiog braukė per stygas, kol kiti grupės nariai nesuprato, kas vyksta. Galop jis stojo ant scenos krašto ir surikęs Alle zusammen pradėjo groti Ode to Joy, kas neabejotinai buvo visai neplanuota, sprendžiant iš nuostabos Paavo ir Eiccos žvilgsniuose. Bet kaip salė dainavo! :D po šio trumpo Perttu solo, tikrasis Hall of the Mountain King kūrinys tęsėsi. Tai buvo visiškas kosmosas, po kurio, deja, Apocalyptica jau tikrai lankstėsi paskutinįkart. Ir vėl tas jų tobulas buvimas vienas su kitu, tie apsikabinimai, aidintis juokas ir šypsenos. Paskutiniai pamojavimai ir viskas, tai įvyko. Vos išėjus Avanti orkestrui prasideda scenos tvarkymo darbai, o aš patraukiu jos link su mažyte mažyte viltimi, ir kai priėjus prie scenos krašto vieno darbuotojo paklausiu can I get the setlist, pleaaase? Jis be jokių apsimetinėjimų, kad negirdi ar kad neturi laiko (taip dažniausiai jau būna, kad tie žmonės užsimeta pokerface'us ir visus ignoruoja), pasilenkia ir nuplėšia nuo grindų tuos du Paavo ir Eiccos aptryptus lapus!! Could this be any better??
Todėl ir vis dar klausinėju savęs kaip-tuo-patikėti. Ir nors prieš akis ant stalo guli visi įrodymai, kad taip, kad buvo, kad tikrai, turbūt prireiks laiko, kad išsiblaivyčiau nuo šio pojūčio.
Laukiu nesulaukiu, kada vėl juos pamatysiu, o juk tikrai pamatysiu, nes viename interviu Perttu žadėjo world tour po naujo albumo, kuris jau kitais metais, tad belieka laukti, laukti, laukti ir bandyti pa-ti-kė-ti.

Komentarų nėra: