trečiadienis

be . , -

breathe breathe in the air koks tuščias miestas septintą ryto ir kuo giliau į jį tuo tuštyn beveik kaip ir sieloj kuo viską užpildyt nebent jau tik vėju nebent tiktai juo tuo nepamainomu draugu stumiančiu prie tilto turėklų rodos šimtus dienų nemačiau saulės o štai ėmė ir išaušo už traukinio lango važiuojant ten kur dar nebūta kur dar nevaikščiota išlipus mieste su kiek daugiau nei juokingu pavadinimu apsimečiau katinu ir visas penkiolika minučių iki kito traukinio stovėjau užsimerkusi atsisukusi į saulę ir būtų beveik rugpjūtis bet tu tu tuščia ir vė vė vėjas mieli klaidžiojimai kalbėjimai tiesiog buvimas kaip kartais to reikia tiesiog būti ir nieko daugiau nežinoti net kokia diena ar kiek valandų ir vakaras visai netikėtas visai kitoks niūniuojant r williamsą led zepus ir edward sharpe vakaras kuris pasibaigė šeštą ryte ir kokios tuščios svetimo miesto gatvės penktą ir aš vėl katinas užvertęs galvą į mėnulio pjautuvą o dešinė ranka paskendus žmogaus su tom waitso skrybėle delne skrybėlė pasak jo diktuoja jam atsakymus į klausimus kurių gal net nebūna ir rytas mačiau kaip aušrojo už svetimo lango nes kartais reikia miegoti ne savo lovoje veikiau vangus snaudulys negu miegas rytas dienos kai nieks pagal planą nevyksta kai pabosta laukti žadintuvų ir pirštais išpiešiam žvaigždynus vėlyva kava ir pavėjui skrendančios mintys kurių nesugaudau ir vėl gatvės ir vėl saulė į akis nauja suknelė kurią tobulai susiplėšau ir norisi pasislėpti užsitraukus antklodę iki blakstienų galiukų mažai kas lieka tik nugula saldus tabako skonis ir kone visu garsu atsukti pink floydai leave but dont leave me viena iš tų dienų kai nėr kur dėtis kai net sėdėdama ant sofos krašto nerandu sau vietos bet ką jau čia nes vakaras užsisupa ir uždega žvakes stebiu pirštų antspaudus ant taurių kol lūpos prigula ant dešinio mano smilkinio tiek to buvimo eilinįkart ir viskas nutyla su gruodį primenančia violet hill vos girdimai ištartas labanakt ir miegas šiluma surakina ypač paryčiais suklijuoja delnus pečius sulipina visus įmanomus odos plotus ir viskas truputį primena vainiaus bako eilėraščius vėl aušta už to pačio svetimo lango ir aš lėtai bandau įsiminti kiekvieną smulkmeną kiekvieną mažmožį kiekvieną lengvai atsainų perbėgimą pirštais per plaukus ir diena kai akys pilnos kažkokio liūdesio kai kažkodėl sunku nepravirkt žiūrint absurdišką filmą o laikas tiksi tiksi ir metas važiuoti atgal nemėgstu atsisveikinti nepakenčiu kai reikia ir rodos visur trūksta oro trūksta kažko tuštuma viduj plečiasi panašiai kaip kad vynas geriasi į baltą staltiesę kai mamai nematant išlieji kiek daugiau nei pusę taurės ir nėra kuo visa tai užkamšyti užpildyt tik keaton henson dainuoja i wish i could wake at dawn to see you without make up on i wish i had the guts to say you look the best today ir iš blakstienų iškrenta viduržiemio rasa traukinys vėluoja ir galvoju kaip būtų puiku dabar prisidegti cigaretę matau kaip už kelių minučių pro stotį prabildės krovininis traukinys kuris nestoja kuriam nereikia keleivių kuris nemažina greičio pagaunu save skaičiuojančią žingsnius iki perono krašto vienas du trys vienas du trys tik trys sumauti žingsniai ir ausyse spengia kažkoks kosmosas vienas du trys vienas du ir traukinys pralekia trenkdamas vėjo gūsiais per veidą trys trys nežengti žingsniai už nugaros uždarius duris viskas dar keisčiau ir labiau nei visko norisi žiemos miego liūdnai nusiplaunu ant pečių išraižytus žvaigždėlapius bei paryčių šilumą still with feet touching still with eyes meeting still our hands match still with hearts beating
vienas         d u        trys                tuščia   tuščia tu

ir spaudžia kažkur lyg vaikystėj pirmąkart prisivėrus pirštus

4 komentarai:

Miglė rašė...

Ačiū už muziką. Ir ypač - už tekstą. Skaitau ir matau ir jaučiu, ir gyvenu tekste, gera tokius raštus matyti.

Greta rašė...

ačiū tau!

mėlyna avis rašė...

kaip gražiai tu. Kaip gražiai beesi, ir lieji rašalo upėmis nemiegotus rytus. Kažkaip labai užsimaniau susitikti tave tokiam saulėtam ryte ir kartu parūkyt. eh.

Greta rašė...

turėk tik ugnies kišenėj. o jau rytą sugalvosim, kada nors