penktadienis

there's a thunder in our hearts // placebo @ falconer salen

ah. čia viena tų akimirkų, kai, prieš pradedant rašyti, širdis ima plakti greičiau ir garsiau.
2007-ieji, balandis. puikiai prisimenu akimirką, kai pirmąkart išgirdau every you every me. ir kaip man ji nepatiko! tuomet turėjau gal vos penkias placebo dainas - tarp jų tikrai buvo twenty years, protege moi, teenage angst. priešinausi šiai muzikai, bet kažkodėl vis vien atkakliai, be perstojo klausiausi. tarsi pasąmonė būtų intuityviai žinojusi, kad kažkas joje yra. tai narkotikas, kuris nepaleis nuo pat to momento, kai įvyks lūžis, kai įsimylėsiu brian'o balsą, kai prasidės pirmieji placebo vakarai, kai bene kiekviena daina amžiams savyje laikys kokį nors prisiminimą, žmogų, žodį... visa tai - mano bagažas. mano jau šešis su puse metų. ir po viso šio laiko, po visų liūdesių bei reguliarių paverkimų, kad lietuva jau tradiciškai nebeįtraukiama į jų turus, po nesibaigiančių svajonių, po amžino laukimo ---  t a i   į v y k o.
atvirai sakau - dar nė vieno koncerto taip nebijojau. nes... nes jie nebe tie. žinoma, ir jau nebe ta. belaukiant prie salės durų kažkam juokaudama tariau, kad pamatysiu juos kokiais penkiais metais per vėlai. nė nebesuskaičiuoju, kiek kartų žiūrėjau jų pasirodymo įrašą iš 2006-ų rock am ring festivalio. būtent jis man yra absoliuti placebo viršūnė - ir ta saulė per follow the cops back home, ir ramiai rūkantis brian'as, ir tobula twenty years versija... deja, laiko mašinų amazon.com vis dar nepardavinėja.
vos tik prasidėjus loud like love turui, pagrindinė veikla buvo setlistų tikrinimas bei visokiausių apžvalgų skaitymas. kiek nuliūdau pamačiusi, kad dainas jie groja visur tas pačias. liūdna ne vien todėl, kad nepaliko jokios vilties išgirsti kai kuriuos mėgstamus kūrinius. bet statiškas setlistas dažniausiai man asocijuojasi su tuo, kaip veikla, kažkada buvusi malonumu, pamažu virsta tiesiog darbu. gąsdino dar ir keistoki atsiliepimai: neva brian'as per koncertus mintimis skrajoja kažkur kitur, beveik nekalba, nesišypso, o kur dar gandai apie tą jų užuolaidą, kurią dauguma įvardijo kaip barjerą tarp grupės ir publikos... žodžiu - laukimas nebuvo vienas iš maloniausių.
žiūrinėdama video iš placebo koncerto prahoje pamačiau, kaip vienas žmogus per, berods, running up that hill laikė plakatą su we love the song, we love the singer. ir tada kažkas mano galvoje paspaudė stebuklingą mygtuką ir užsidegė raudonas užrašas: man-reikia-plakato. tiesiog. nė nenumaniau, ką užrašysiu, bet žinojau, kad reikia. vienu metu buvau itin suabejojusi šia savo idėja, nes prisiskaičiau dar ir apie tai, kokia mėsmalė būna per jų koncertus, kaip visi grūdasi ir stumdosi ir kovoja dėl vietų. tad tikslas buvo 5-10 eilės, juolab kad žinojau, jog nuovargis po depeche mode gerokai atsilieps jėgoms ir ištvermei.
taigi vakaras. tiksliau - beveik naktis, ir jau seniai laikas miegoti, o aš dirbu prie savo plakato. dabar taip žiauriai gaila, kad jo nenufotografavau, bet idėja buvo tokia:


tik tos spalvotos raidės - juodai apvedžiotos, ir viskas ranka ant a3 lapo rašyta. na tikrai gražiai gavosi, et ir kodėl kodėl kodėėėėl patingėjau nufotografuot...
po depešų sugebėjau numigti gal kokias tris valandas, o pramerkus akis ir pažiūrėjus į laikrodį, pirmi ištarti žodžiai buvo - well fuck, pramiegojau! tačiau viską, ką reikėjo padaryti, suspėjau, dar net ir laiko nieko neveikimui atsirado. tądien bent jau oras buvo pakankamai draugiškas - jokio lietaus, lengvas vėjas, o ir ne taip žiauriai šalta. traukinyje - lengvas snaudulys, kuris poilsio atnešė gal tik akims. jaučiau, kaip žiauriai skauda visą kūną. žinojau tik, kad ištversiu šį vakarą, o kaip - nesvarbu.
ir štai pagaliau kopenhaga. juokinga - iki koncerto vietos per pusę miesto nueinu be žemėlapio. copenhagen, y u so simple? :D truputį panikos sukelia ta falconer alle, nes ji laaabai ilga, o aš dar iš kitos pusės ją pasiekiau, tad buvo neramu, kai velniaižin kiek laiko ja einant niekur nesimatė radisson blu viešbučio. taip - koncertas buvo viešbučio teatro salėje. kažkodėl tikėjausi, kad placebo turo metu gros didžiausiose arenose su daugiatūkstantinėmis miniomis. nieko panašaus: nors niekur nerandu skaičiaus, kiek tąvakar susirinko į falconer salen, bet, kadangi ji talpina apie 2.000, tai turbūt panašiai tiek ir buvo.
laukti pradedu nuo penktos valandos. iki durų atidarymo - dar dvi valandos. be manęs stoviniuoja kelios merginos. daug nežinios - kaip viskas bus, ar pradės leisti per pagrindinį viešbučio įėjimą, ar dar kaip nors... bet po kiek laiko ateina viešbučio darbuotojas ir praneša, kad galim nesišaldyti, nes įėjimas bus viešbučio foje, tad you can queue in the hotel lobby! ah, perfecto!
persikeliam ten, kur šilta ir kur nepučia jokie vėjai, susėdam ant grindų prie būsimo įėjimo. panašu, kad danų koncerte daug nebus: kol kas visi (tiksliau - visos) aplink esantys - atkeliavę iš visokiausių europos kampų, kas studijuoja danijoje, kas tiesiog šiaip persekioja placebo. po kiek laiko atidaro rūbinę, tad sėkmingai pasikabinam paltus. smagu atsikratyti nereikalingo papildomo svorio, o ir rūbinės darbuotojai toookie mieli: kai tik priėjau paduoti savo palto, solidus vyriškis šypsodamas pasakė - yes, ma'am, i'm all yours :D
tada dar gera gera valanda laukimo. nežinau, ar tą akimirką jau buvau pasiruošusi koncertui. turbūt ne, nes kažkodėl niūniavau depešų dainą come back, norėjau miegot ir buvau tiesiog pavargusi.
ir pagaliau darbuotojai mus tvarkingai surikiuoja į tris eiles, liepia žengti kelis žingsnius atgal, kad būtų įmanoma atidaryti duris. niekaip neapsisprendžiu, kas geriau: ar kai prie įėjimo grūdasi suaugusiųjų minia (kaip per depeche mode), ar ta paauglių ir jaunimo maišatis, kaip kad čia. darbuotoja tyrinėja mano rankinę labai tikėdamasi rasti gėrimų, bet nesėkmingai. bilietas nuskenuotas. bėgam.
nustembu pamačiusi salę. ji nekvepia jokia naujove ar modernumu, jaukumos suteikia medinės grindys. scena - gal vos kokio metro aukščio ir velniškai arti žiūrovų. tas tarpas tarp scenos ir tvoros - na, jo vos užtenka, kad praeitų apsaugos darbuotojai.
heh. tikslas 5-10 eilė, juk taip sakiau? to hell with it, nes omg omg omg stoviu gal per du žmones į dešinę nuo to taško, kur bus brian'o mikrofonas!! antra eilė!! pagaliau įsijungia kovojimo už savo vietą instinktai ir jau žinau, kad niekas - n i e k a s - iš ten manęs nepastums.
dar viena valanda laukimo. vieni tuo metu apsirūpina gėrimais. salė pildosi vangiai, daug kas tiesiog sėdi ant grindų. o ir skubėti nėra kur - prieš placebo dar gros opening act. minutės slenka neįtikėtinai lėtai, tačiau labiau kankina ne pats laukimas, o paprasčiausias nuovargis.
pagaliau sceną paruošia apšildančiai grupei. nors toks ten ir paruošimas - atneša vandens bei setlistus, kurių net nesivargina priklijuoti prie žemės. išjungia šviesas. toy lipa ant scenos. ką galvoti apie šį kolektyvą nežinau iki šiol. nors man labai, tikrai labai patiko jų įvaizdis: tas penketukas - tarsi pabėgęs iš kokio šešto gėlių vaikų dešimtmečio, bet groja kažkokius truputį psichodelinius editors atgarsius. jų pasirodymo metu garsas - daugiau nei siaubingas. muzika mažiausiai tris kartus per garsi, per visą laiką nesupratau nė vieno žodžio. vokalistas dar bandė kažką mums sakyti, bet, tiesą sakant, net suabejojau, ar tikrai jie iš londono? dėl blogo įgarsinimo net paprastas kalbėjimas skambėjo kaip daniška marmalynė. patiko apšvietimas, nes jis, kaip apšildančiai grupei, tikrai buvo įspūdingas. dar spėjau pagalvoti, kad su tokiais efektais toy bet kokią informaciją klausytojams gali į smegenis įkišti, publikai apie tai net nesusimąstant. kokias dainas jie grojo - nė neklauskit, nes nuoširdžiai nežinau, bet pati paskutinė buvo gera. kas čia dar... vokalisto akys gražios :D ha, nors buvo kiek keista ir kartkartėm nejauku vien į jas spoksoti, juolab, kad iš taip arti. hmm. tai ir tiek. publika nebuvo labai entuziastinga, bet plojimų negailėjo. nepatiko tik tai, kad po tos stiprios paskutinės dainos grupė tiesiog numetė instrumentus ir išėjo - jokio thank you, jokio see you ar have a good night, jokio nieko. na bet ne dėl jų mes čia ir susirinkom :}}
prasidėjo scenos transformavimas ir instrumentų tikrinimas. vos tik buvo išmėginti steve'o būgnai, tapo aišku - oh boy, laukia daug garso. labai patiko scenos darbuotojai: ant kai kurių marškinėlių nugaros buvo užrašyta mad crew, ir jie visi tokie linksmi, net su publika (na, bent jau tais, kurie priekyje stovėjo) pabendravo! kai jau buvo atneštas brian'o mikrofonas, vienas iš tų mad crew narių tikrąja to žodžio prasme perstatė apsauginį, kad jis neužstotų mums vaizdo :D ah. aišku, jautėsi, kaip visi nori prasibrauti į priekį, kaip nori būti kuo arčiau, bet man visai sėkmingai pavyko atlaikyti šį spaudimą, net ir šiek tiek laisvos vietos aplink save sugebėjau išsaugoti. jau laukiant buvo žiauriai karšta. žiauriai. bijojau, kad bus maža oro. prasidėjo pirmieji iškritimai - kas nualpo, kam šiaip silpna. ah, not again... taigi taigi, patarimas visiems: per tokius renginius po ranka turėkit mėtinių pastilių. kad ir paprasčiausio tic tac'o. nes rimtai padeda!
atrodė, tas gitarų derinimas niekad nesibaigs, nes scenos darbuotojai su jomis malėsi iki paskutinės akimirkos prieš išjungiant šviesas.
ir jas išjungė.
man vis dar trūko suvokimo, kad tai -- kad tai -- tai ko laukta tiek metų -- tai pra-si-de-da. oh my oh my oh my, širdis daužosi tuo nelemtu b3 ritmu, ir štai steve'as sėda už būgnų, štai stefan'as ima gitarą, pagalbiniai muzikantai stoja į savo vietas, paskutinis, aišku, įžengia brian'as ir -- ir -- i refuse / to remain / in regret!!! viskas sprogsta, dūžta, visi šėlsta, ir aš kartu, nors niekaip negaliu atitraukt akių nuo brian'o - čia tikrai jis, tikrai tas pats žmogus, kurio balsą įsimylėjus jau nebeįmanoma išlipt iš tos meilės? dievaži. muzika kupina energijos, lyg stiprus smūgis bloškia žodžiai passionflower / catherine wheel / higher power / help me start to heal // over power all my fear / from now to hour / guide me through the realm!!
noriu juoktis, šaukti, klykti, verkti vienu metu, bet pro ovacijų pliūpsnį išgirstu pirmuosius for what it's worth akordus - awww yeah!! vienas iš didžiausių vakaro išsitaškymų pačia tikriausia to prasme, nes velniaižin kas ten su manim vyksta, kai dainuoju for what it's worth / come on lay with me / 'cause i'm on fire / for what it's worth / i tear the sun in three / to light up your eyes! ir pasileidžiam lyg per kokius amerikietiškus kalnelius, nes per visą koncertą galiojo viena vienintelė taisyklė: you jump or you die. tie, kurie norėjo ramiai pastovėti, liko, heh, švelniai tariant aptrankyti. iiir ta akimirka kai brian'as iškelia rankas, ta akimirka, kai visi plojam -- no one cares when you're out in the street / picking up the pieces to make ends meet / no one cares when you're down in the gutter / got no friends, got no lover! -- tai yra tai, ko taip ilgai norėjau...
iškart po šio siautulio gaunam pirmąją dainą iš naujo albumo - love on an atom, love on a cloud... žiūriu į brian'o akis - nors jo veidas ganėtinai santūrus, bet taip - šįvakar jis neabejotinai čia, jis čia ir dabar, su mumis - and we are loud like love!.. negaliu sakyti, kad ypatingai mėgstu šią dainą. gal net mieliau tąkart būčiau dainavusi i-i-i-i-i will battle for the sun / i-i-i-i-i won't stop until i'm done. ir nors techniškai muzika nepriekaištinga, nors tikrai dainuoju iš visų plaučių ir atiduodu viską ką turiu --- something's missing... liūdna tai pripažinti, bet taip - kažko trūksta. kažko labai mažo, lyg tos po lova nusimėčiusios paskutinės puzlės detalės, kad tas šėlsmas taptų pilnas iki galo... ir taip gaila, kad net beveik apsiverkiu ten stovėdama.
brian'as ištaria thank you, we are placebo. nesusilaikysiu nepacitavusi vienos labai jau sarkastiškos apžvalgos: thanks, we'd noticed. stefan'as dar pasako kažką panašaus į good job ir sielą pamalonina pirmosios twenty years natos. there are twenty years to go / and twenty ways to know / who will wear / who will wear the hat. iš publikos reakcijos galima suprasti, kad šiandien visi labiau laukia dainų iš senesnių albumų. visai neblogas video  č i a. o čia bendra nuotrauka su placebo :D


nors twenty years prasideda labai lėtai, su kiekvienu taktu viskas artėja prie kulminacijos - thems the breaks for we designer fakes / but it's you i take 'cause you're the truth, not i. ir tada lyg koks potvynis, lyg upė išsilieja iš krantų ir nusineša viską, ką randa pakeliui, nes you're the truth, not i, nes that's the end and that's the start of it... ir jaučiu, kaip akys prisipildo laimės ašarų - taip, pagaliau, pagaliau - jau beveik jaučiu, jau beveik pirštų galiukais paliečiu tą tikrąją placebo dvasią, tą svaiginantį efektą, kuris amžiais lydėjo jų muziką -- beveik, beveik -- ir kai tik jau atrodo, kad galiu sušukt it's in my arms! - vos tik nutyla eilutės that's the sight and that's the sound of it / that's the gift and that's the trick in it -- tai vėl išslysta... ir jausmas it krisčiau, taip beviltiškai beviltiškai, nežinodama nei kur, nei kada į ką atsitrenksiu.
bandau susitaikyti, kad gal viskas taip ir pasibaigs, kad iš koncerto, matyt, išeisiu su milžiniška skyle sieloj, kurią kažin, ar kas užpildys. brian'o balsas pradeda plėšyti mane į mažus skutelius, vos tik pasigirsta sucker love is heaven sent / you pucker up, our passion's spent / my heart's a tart, your body's rent / my body's broken, yours is bent. išprotėjimas bešokinėjant ir berėkiant carve your name into my arm / instead of stressed, i lie here charmed / 'cause there's nothing else to do / every me and every you. kažkur pasąmonėje it pagreitintas filmas prabėga pastarųjų septynerių metų momentai, visi įsimylėjimai, visi atradimai ir praradimai, tiesiog -- ši daina apibendrina viską. nes tai aš -- like the naked leads the blind / i know i'm selfish, i'm unkind / sucker love, i always find / someone to bruise and leave behind. ir nebėra tikresnės manęs negu kad all alone in space and time / there's nothing here, but what here's mine / something borrowed, something blue / every me and every you...
kažin kokia sumaištis, kurią dar labiau sustiprina nelabai vietoj ir nelabai laiku pradėta too many friends, apie kurią mažai ką galiu pasakyti, nes netikiu nė vienu jos žodžiu. nudžiungu, kai ją pakeičia scene of the crime - send me a sign, let me know / give me a time, a place i should go / reach inside, watch me grow / see me rise. ir taip liūdna, taip velniškai skauda, kad tiesiog stoviu ten ir nebesišluostau ašarų, kurios pasipila kartu su our breath evaporates before our eyes / the ground beneath that shakes under our weight / we almost made it / but making it is overrated. viskas lyg pro miglą, nebematau nei brian'o, nei stefan'o, regiu tik mirgančius šviesų šešėlius. iškart po to - a million little pieces. iš jos - kiek tikėjausi, tiek ir gavau. whenever i was feeling wrong / i used to go and write a song from my heart / but now i feel i've lost my spark / no more glowing in the dark for my heart // so i'm leaving this worry town / please no grieving, my love, understand?.. (video)
nebūčiau ištvėrusi dar vienos tokios dainos, o placebo -- na taip, jie pradėjo groti speak in tongues. dar vienas ilgai lauktas kūrinys, kuris vienu gyvenimo tarpsniu reiškė visą pasaulį. she and me's a history of violence / so i long, i burn to touch her just the same / so we both can speak in tongues / so we both can speak in tongues... veidą nušviečia šypsena, pamažu užpildo lengva ramybė - don't let them have their way / don't let them have their way / you're beautiful and so blasé / so please don't let them have their way... ir taip iš lūpų išskrieja žodžiai, kuriais šitiek tikėta -- we can build a new tomorrow today!.. paskutinįkart brian'as sušukdamas šią frazę neskuba užbaigti sakinio, tad aplink griaudi kurtinantys plojimai bei šaukimas, ir taip - taip taip taip - pirmoji nuoširdi molko šypsena per visą vakarą! achievement unlocked! :D na bet ir užtruko - visas devynias dainas...
o tada placebo mesteli rob the bank. ha. ha ha. ha. daina, kurią kone visad prasukdavau klausydama loud like love albumo :D nesitikėjau iš jos nieko, o kiek gavau -- teisingai kažkas paskui rašys: it is a killer during live shows. ir rimtai! ar dar reikia sakyt, kaip visi šokinėjo ir plojo ir dainavo rob the bank of mexico and canada / rob the bank, then take me home // but take me home, and make love!!! awww yeah, buvo tiesiog uberawesome!! :D beware the very hell and all it's fury / if i am scorned, scooooorned!!! per tą antrą scorned ėjo šiurpas per odą nuo brian'o balso, nes my oh my he can sing! toliau šėliojam su purify - so wash away my sins, give me catharsis! / we magnetize my moral compass! stefan'as pažaidžia su mumis per bosinės gitaros solo, o kur dar tai, kaip jis pritaria brian'ui - to me you're more than a human / you're more complex / you're like a fallen angel... ah, lovely queen of sweden! :D
ir vos tik spėjus įkvėpti -- space monkey. space monkey! aaaa!! netoliese stovėjusi mergina išsitraukia mažą plakatą, ant kurio buvo žavingai nupiešusi kosmose skrajojančią beždžionėlę su skafandru. ir prasideda - space monkey in the place to be / riding in a rocket to a planet of sound / shooting the moon, playing dominoes in drag / an increase in population of one hundred percent. molko balsas - it kulkų lietus, ir koks stipriausias pasaulio ginklas, žodis po žodžio įtampos lygis kyla ir kaista -- space monkey in the place to be / with a chemical peel and a picture of mary / out on a limb in the carnival of me / raising the temperature one hundred degrees.. ir-ir--ir we're sown together / she's born to mesmer! / beside, astride her / i die inside her!.. ak. ak, taip - it's far too sacred / don't ever fake it / and don't, don't / don't let me down -- būtent su šiais žodžiais sugrįžta tas blykstelėjimas, skrieju link jo šviesos greičiu, o molko įsmeigęs žvilgsnį į lubas taria - space monkey in the place to be / with some free-association and a hole in her head / out on a limb in the carnival of me / raising the temperature one hundred degrees -- ir sprogsta gitaros, pasipila garsų lavina, o aš sėkmingai apanku, rankomis tvirtai įsikabinusi į tai, ką buvau beveik sugriebusi per twenty years. tik šįkart tai niekur nedingsta, ir dabar jau tikrai jaučiu - taip, čia placebo. tie patys. tas pats narkotikas, prieš kurį bet kokia reabilitacija bejėgė. ir žinot - tai tas jausmas, lyg rankose turėtum pasaulį. visą visatą, su tūkstančiais saulių, su visais palydovais ir meteoritais... o lūpos vis dar taria don't, don't let me down / like you let me down before / like you let me down before.
ir dabar jau tikrai juokiuosi iš visos širdies, juokiuosi ir verkiu, nes žinau - T A I P - taip, viskas nuo šios akimirkos bus tik gerai. šį mano žinojimą patvirtina ir pirmieji pianino garsai. o ne. o taip. o ne -- if i could tear you from the ceiling / and guarantee a source divine / rid you of possessions fleeting / remain your funny valentine... salė aidi nuo brian'o ir mūsų balsų. nė nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą. ar apskritai tai įmanoma - kalbėti, kai jau išgirsta viena iš gyvenimo dainų -- if i could tear you from the ceiling / i know best have tried / i'd fill your every breath with meaning / and find the place we both could hide. užlūžta balsas, žinau, kad lūpos nebyliai taria you don't believe me / but you do this every time / please, don't drive me blind / please, don't drive me blind... bet širdis dainuoja. dainuoja akys, siela, dainuoja visa esatis (ar yra toks žodis?..) tai tiesiog -- beveik neįmanoma. beveik... if i could tear you from the ceiling / i'd freeze us both in time / and find a brand new way of seeing / your eyes forever glued to mine. ir aidi tylus tylus brian'o i know you're broken, ir tie žodžiai sminga mažomis adatėlėmis į skaudžiausius kūno taškus. kažkurią, iki pasiutimo vienišą naktį ant lapo skiautės sau užsirašiau: „krentu rasa tau į plaukus / žole tau prie kojų / lietum į plaučius // ir dideliu Nieku į širdį“. štai tokia tad būsena - laužanti visas esmes, kertanti per pakinklius, akinanti. labiausiai akinanti..
kurtinantys plojimai, pro kuriuos šiaip ne taip prasiveržia exit wounds. dar vienas lūžis - in the arms of another who doesn't mean anything to you / there's nothing much to discover / does he shake, does he shiver as he sidles up to you / like i did in my time? tai vienintelė daina iš naujojo albumo, kurią sugebėjau prisijaukinti iki galo, kuri lyg ištikimas šuo seka kone kiekvieną mano žingsnį. nežinau, kiek tiesos, kiek prisiminimų galiu sutalpinti į dainos tekstą - mažai, tikriausiai, bet - bet - want you so bad i can taste it / but you're nowhere to be found / i'll take the drug to replace it / or put me in the ground. ir lyja, dievaži kaip lyja - in the arms of another who doesn't mean anything to you / do you lose yourself in wonder? / if i could, i would hover while he's making love to you / make it rain as i cry. po šios dainos esu tik tuščia, sausa dykuma, kurioje vėjas lengvai pusto smulkias smilteles, kurioje tūkstantį metų nepakyla saulė, kur tik tas vėjas, ir nieko, nieko daugiau - put me in the ground / put me in the ground / put me in the ground.
o tada apšviestas lieka tik bri, lėtai lėtai braukia per stygas - i was alone / falling free / trying my best not to forget. ir po amžino klausimo baby, did you forget to take your meds? daina lyg koks uraganas nubloškia mus į bene didžiausią vakaro šėlsmą. nebejaučiu savęs, nebejaučiu jokio nuovargio, jokio fizinio skausmo, bet esu ten ir iki paskutinių prakaito lašų siaučiu rėkdama how it mattered to us, how it mattered to me / and the consequences / i was confused by the birds and the bees / forgetting if i meant it!! ir taip keista, kai dainos trankumas bei virkdomos gitaros nutyla lygiai taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo -- vėl lieka tik brian'as su ta pačia fraze - i was alone / falling free / trying my best not to -- ir čia jis sustoja, o mes šaukiam ir plojam, ir jis taip nuoširdžiai šypsosi žiūrėdamas į mus, kol pagaliau ištaria forget. sprogsta dar viena ovacijų banga.
ir pasigirsta dvi natos, iš kurių galima suprasti, kas laukia -- beviltiškas bandymas kabintis į gyvenimą dainuojant you are one of god's mistakes / you crying tragic waste of skin / i'm well aware of how it aches / but you still won't let me in. song to say goodbye. čia viena iš tų topinių dainų, kurias labiausiai norėjosi išgirsti, kuri tokia stipri, kad vien savo emocine jėga galėtų išdaužti tvirčiausius langus. before our innocence was lost / you were always one of those / blessed with lucky 7's / and the voice that made me cry / my oh my... ir nežinau. visi šėlsta aplink, o man linksta kojos ten iš paskutiniųjų dainuojant now i'm trying to wake you up / to pull you from the liquid sky / 'cause if i don't we'll both end up / with just your song to say goodbye.
ah. liquid sky. regis, būtent tas dangus kaip tik virš galvos ir atsiveria, bet placebo nė neketina leisti mums pailsėti, nes prasideda special k! ten tikrąja to žodžio prasme nėra kada kvėpuoti - i'll describe the way i feel / weeping wounds that never heel / can the saviour be for real / or are you just my seventh seal? o kur dar tas parapapapararara dainavimas tarp eilučių, o kur dar tas taškymasis per no hesitation, no delay / you come on just like special k / just like i swallowed half my stash / i never ever want to crash / no hesitation, no delay / you come on just like special k / now you're back with dope demand / and i'm on sinking sand -- ir kaip maudomės visiškoj nirvanoj dainuodami gravity, no escaping, gravity / gravity, no escaping, not for free...
regis, ta daina jau tikrai paskutines jėgas atima, bet iš kažkur dar atsiranda mažytis jų lašas. nes we're running out of alibis / on the second of may / reminds me of the summer time / on this winter's day. the bitter end, kuri tiek kartų išgelbėjo nuo žviegiančių automobilio stabdžių, kuri amžiais asocijuojasi su sunkiu ir šaltu rudens dangumi, nutviekstu kylančios saulės - you shower me with lullabies / as you're walking away / reminds me that it's killing time / on this fateful day.
po šios dainos steve'as miniai numeta savo būgnų lazdeles, molko nutrenkia ant žemės gitarą ir placebo dingsta. vienas iš mad crew iškart atbėga gelbėti zyziančios gitaros, o mes plojam ir šaukiam, nes na jie juk turi grįžti. jie dar skolingi mums keletą kūrinių, tarp kurių, žinojau, bus tas, tas pats, kur vertas amžinybės.
ovacijos nesiliauja kokias tris minutes, ir štai - jie vėl stoja prieš mus. brian'as lengvai ištaria well thank you very much, ir-ir- - - shine the headlight / straight into my eyes / like the roadkill / i'm paralysed / you see through my disguise. teenage angst skamba taip, kaip ji ir buvo parašyta - toji boso gitaros partija tiesiog užburia. muzikantų veidai ramūs, gal kiek santūroki, tuo tarpu aš ramiai dainuodama priedainį - since i was born i started to decay / now nothing ever ever goes my way - išsitraukiu savo numylėtą plakatą, išlyginu jį, kelis kartus patikrinu, kad nebūtų aukštyn kojom :D iiiir ties antrojo posmo žodžiais, ties one fluid gesture / like stepping back in time / trapped in amber / petrified / and still not satisfied - iškeliu jį aukštai aukštai, taip aukštai, kaip tik galiu. ir oh my, aš tikrai niekad nepamiršiu tos akimirkos, kaip nušvito brian'o veidas!! tai buvo kažkas neįtikėtino. palyginimui nuotraukos:

prieš

(nuotrauka iš  č i a)


ir po

(nuotrauka iš  č i a)

stovėjau ten, plevėsavau tuo plakatu, transliavau savo (o ir kartu - visų visų lietuvių) meilę placebo muzikai, dainavau -- airs and social graces / elocution so divine / i'll stick to my needle / my favourite waste of time / both spineless and sublime. manau, kad galiu paaiškinti, kodėl tas plakatas buvo toks, koks buvo, ir kodėl jis man toks svarbus. yra du skirtingi dalykai pamatyti mėgstamą grupę savo šalyje ir kažkur, kur esi tik svečias, tik praeivis. lietuvą placebo aplankė tik vienąkart, ir po to lengvo fiasko esam amžiais paliekami už borto. tad norėjosi, kad grupė žinotų, jog čia jie turi nemažą būrį žmonių, kurie vertina jų kūrybą. netgi jaučiau šiokią tokią pareigą tai pranešti, nes na velnias - mes jūsų čia vis dar laukiam!! mes norim, kad ateitų vakaras, kai galbūt brian'as ištars - good evening, vilnius, we are placebo. nežinau, ką atiduočiau, kad tai įvyktų. todėl padariau tiek, kiek buvo mano galiose. besibaigiant dainai atbėgo vienas iš mad crew, ir labai lengvai tą plakatą iš manęs tiesiog paėmė. nespėjau nė sureaguoti, nes būčiau jį paprasčiausiai nuleidusi žemyn, juolab kad tai būtų buvęs puikus suvenyras prisiminimui. tačiau likau tuščiomis rankomis ir pilnomis kišenėmis dvejonių - arba jį iškart išmes, arba jis dar kažkokiu stebuklingu būdu paklius į placebo akiratį. ir ką gi ką gi ką gi - sekmadienio ryte, fionos brice facebook'o profilyje randu štai ką:


o ji per teenage angst net nebuvo ant scenos!! žodžiu, jaučiu, kad šis planas išdegė, dar ir kaip. čia dainos video, ir dar viena nuotrauka:

(nuotrauka iš čia)

ir tada ėmė spengti ausyse, nes pagaliau išgirdau tuos akordus, tas natas, tuos žodžius - it doesn't hurt me / you want to feel how it feels / you want to know, know that it doesn't hurt me / you want to hear about the deal that i'm making... ir žinojau, kad dabar jau tikrai viskas. you don't wanna hurt me / but see how deep the bullet lies / unaware that i'm tearing you asunder / there's a thunder in our hearts, baby. ir brian'as klausia - is there so much hate for the ones we love? ir lyg maldą išrėkia so god tell me we both matter, don't we? taip, taip, tiesiog  t a i p - rankos nepailstamai plevėsuoja ore, kūną varpo įsivaizduojami vėjo gūsiai -- come on baby, come on darling / let me steal this moment from you know / come on, angel, come on, come on, darling / let's exchange the experience... ir jausmas, lyg strimgalviais lėkčiau į sodriai žalia žole apaugusią kalvą, lyg tekina bėgčiau, lyg klupčiau kojoms užkliuvus už nelygumų, bet iškart vėl kelčiausi ir skubėčiau toliau - and if i only could / i'd make a deal with god / and get him to swap our places / be running up that road / be running up that hill / with no problems!.. ir lieka tik tas marčėniškas aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai, lieka tik kuždami žodžiai if i only could / be running up that hill / if i only could / be running up that hill, bet juos netrukus išblaško kardinaliai pakeistas dainos outro. taip. pagaliau. pagaliau tai įvyko.
daugiau nebesinorėjo nieko, gal tik prisėsti, nes kojos vis dar drebėjo it tikrai būčiau nubėgusi šimtą kilometrų aukštyn į tą nežemišką kalvą. bet tai dar nebuvo galas, dar reikėjo išrėkt paskutinius savęs likučius - it's in the water, baby / it's in the pills that bring you down / it's in the water, baby / it's in your bag of gold and brown. post blue, ir et, kaip buvo gera ją girdėti, kaip buvo gera ten šėlti, bite the hand that feeds / tap the vein that bleeds / down on my bended knees / i'd break the back of love for you / i'd break the back of love for you...
paskutinis vakaro akordas buvo infra-red. paskutinis šėlsmas, paskutiniai šokinėjimai dainuojant i'm coming up on infra-red / there is no running that can hide you / 'cause i can see in the dark! tobulas finalas, per kurį tiek publika, tiek muzikantai atidavė viską, ką turi. pasibaigus dainai, brian'as dar kurį laiką tupinėjo prie savo gitaros pedalų ir kūrė visokiausius skambesius. tuo tarpu steve'as ir stefan'as plojo mums stovėdami ant pačio scenos krašto, mojuodami, kai kam net rankas paspaudė. ir štai visas jų šešetukas žemai nusilenkia. brian'as dar kurį laiką stoviniuoja priešais, sudėjęs rankas lyg maldai, nuleidęs galvą, galiausiai iškelia taikos ženklą ir išeina iš paskos grupės nariams.
ir viskas. salėje staigiai įjungia šviesas ir iškart pradeda ardyti būgnus bei tvarkyti gitaras. prasibraunu iki tvoros ir kurį laiką ten prastoviu, nes nieko, visiškai nieko nebegaliu. prieina viena mergina, kažko klausinėja apie plakatą, o aš padrikai atsakinėju. ji sako - so sorry they took it away from you, o aš mesteliu - yeah, i feel like i've been robbed. put your hands in the air, wave them like you give a fuck. pasišypsom, dar kažką pašnekam. esu absoliučiai atsijungusi nuo visko, kas vyksta, tad dar iki šiol baru save, kad nesuspėjau sureaguoti, kai mums buvo numesti brian'o pick'ai. et, na gal kitąkart.
palengva išeinu iš salės, eilė prie rūbinės milžiniška, gerti noriu nesveikai, bet alus kažkaip nevilioja. atsisėdu kur papuola (o tai reiškia - ant grindų vidury hotel lobby :D) ir laukiu, kol prasiskirstys žmonės. tik tada pastebiu, kad marškinėliai tiesiog permirkę, plaukai šlaput šlaputėliai, ir pamažu ima krėsti šaltis. išsitraukiu megztinį ir šaliką, tačiau tai negelbėja. gavusi paltą išlendu į kopenhagos naktį. vienas vaikinas lauke koncerto proga stovi su gitara ir groja every you every me, ir tai ištraukia velniško platumo šypseną, tad kartu padainuojam. dabar kiek gailiuosi, kad nepabėriau į jo gitaros dėklą saujos monetų. lyg išsigelbėjimas kitoj gatvės pusėj šviečia mcdonald's, ir pagaliau, kone pusvalandį prastovėjus eilėje, gaunu vandens bei kolos. šalta. kola šalta. šalta dar labiau. lėtai lėtai einu link stoties, iki traukinio dar veik trys valandos, bet žinau, kad šiandien miesto gatvėmis klajoti visiškai nebėra jėgų. tik iki kalėdinės eglės šiaip taip nupėdinu, nes buvo įdomu, bet kadangi ji eilinįkart baisi (danai velniškai, žiauriai, ypatingai nemoka puošti eglučių), nueinu į stotį ir kone dviems valandoms okupuoju suoliuką. po kiek laiko prieina vaikinas, prisėda šalia. klausia, ar rūkau, kažkaip neaiškiai linkteliu, bet sakau, kad neturiu ugnies, o jis taria: here's the deal - i have a light, you have cigarettes. i suppose you do, don't you? vėl linkteliu. so can we, like, smoke together? nuoširdžiai nusijuokiu ir išeinam parūkyti. visąlaik jis sau niūniuoja depešų just can't get enough, sako - i can't help it! i've been humming this song for like 48 hours by now! tad pakalbam apie koncertą. pasirodo, herninge vos ne vienas prie kito stovėjom!
šiaip ne taip sulaukiu traukinio ir vos tik jame atsisėdu, iškart užmiegu. grįžus čia - lyja, lėtai velkuosi namo, gatvės tuščios, visur pilka ir nejauku.
po placebo geras dvi dienas nesiklausiau absoliučiai jokios muzikos. tiesiog negalėjau. reikėjo išsimiegoti, reikėjo, kad viskas stotų į savo vietas, nes buvau ne juokais išsekusi.
bet dabar - dabar taip gera. visiška ramybė, pats tyriausias džiaugsmas, nes aš-ten-buvau, nes jie-irgi-ten-buvo. kone septyni metai laukimo, kad išsipildytų svajonė. buvo verta? neabejotinai.
//nuotraukos iš koncerto  č i a//

Komentarų nėra: