trečiadienis

and i haven't felt so alive in years // depeche mode @ jyske bank boxen, herning

taip. taip taip taip. vis dar pamenu pamišimą po koncerto vingio parke. tą negalėjimą kalbėti, nes visuma tiesiog atėmė žadą ir pranoko visus įmanomus lūkesčius. kiek popiečių praleista klausantis tos muzikos, sukant prisiminimus lyg kokią filmo juostą - vėl, ir vėl, ir vėl. pamenu ir tą pavakarę, kai nukeliavau į depešų puslapį patikrinti rudens/žiemos turo datų. tada visus jau buvo apėmusi džiugi psichozė dėl koncerto rygoje, o tuo tarpu mane graužė pokoncertinė depresija. ir akys užkliuvo už brėmeno. ir akys užkliuvo už berlyno. ir akys užkliuvo už... herningo! pirma mintis buvo - kur, po velnių, jis yra. atmintis lyg jūra į krantą išmetė tai, kad prieš b. adams'o koncertą pagyvenusi porelė gyrė herningo arenos akustiką. susiradus šį miestą internetuose ir paklaidžiojus jo virtualiomis gatvelėmis, įsispoksojau į kalendorių. velnias. koncertas - dieną prieš placebo. o tai reiškė, kad reikės daug nemiegot. o tai reiškė, kad per dvi dienas apkeliausiu pusę šalies. hm.
rugsėjis, mėnesio pradžia. kažkurios dienos rytas, dešimta valanda ir kelios minutės. užsimerkusi patvirtinu apmokėjimą ir pasiruošiu lengvam badui. po penkių dienų iš pašto dėžutės išsitraukiu voką. bilietas guli ant stalo. odievaiodievaiodievai!!
ir rytas, kai atsikeli ir žinai vieną vienintelį žodį:  š i a n d i e n. excitement! žvilgteliu į orų prognozes - žada lietų ir vėją. nepatikiu, veltui. šimtąkart patikrinu, ar tikrai turiu visus bilietus, ar teisingai užsirašiau, kur ir kada persėsti į kitą traukinį - žodžiu, eilinė paranoja. išgerti trys puodeliai kavos, nes normaliai pamiegoti iš to džiaugsmo, aišku, nepavyko.
ir tada - beveik penkių valandų odisėja. veidą nušviečia plati šypsena, kai ausis pagaliau pasiekia moteriškas balsas: næste station - herning messecenter. išlipu į dulksnotą ir sutemusį miesto pakraštį ir keliauju kažkokiais neaiškiais takeliais arenos link. iki durų atidarymo - dar pusantros valandos, bet kadangi tikrąja to žodžio prasme nėra ką veikti, stoju į kol kas trumpą, kokių 10 žmonių eilę. vėjas ir lietus, sakot. hah. more like a fucking windstorm. išsitraukiu obuolį ir bandau negalvoti apie tai, kaip lėtai eina laikas. eilė pamažu ilgėja, o šalia arenos pastatyti kioskeliai sėkmingai pelnosi pardavinėdami užkandžius bei... alkoholį. tiesą sakant, karšto vyno būčiau neatsisakiusi ir aš, tik bėda, kad jo ten neturėjo. nors viskas buvo dar pakenčiama (net jei vėjas košė kiaurai), kol nepradėjo lyti. o jei danijoj lyja, tai jau lyja iš visos sumautos širdies! apsidžiaugiu, kad pasiėmiau antrą šaliką, kuris varganai bando atstoti lietpaltį.
trypčiojam vidury balos, vis dažniau žiūrim į laikrodžius. kad nebūtų taip nuobodu, stovintis priekyje vaikinas pradeda dainuot welcome to my world. ir ką gi - visi prisijungia! už stiklinių durų renkasi apsauga, o mes tuo tarpu traukiam black celebration, taip besišildydami save iš vidaus. iiiiiir atsidaro durys, iiiiiiiiiir prasideda stumdymasis, iiiiiiir kažkaip prasibraunu, mergina klausia, kas rankinėje, sakau - definitely nothing to eat (skamba labai įtikinamai :D :D), dar klausia ingen flasker? (jokių gėrimų?), papurtau galvą, tada besišypsantis dėdė nuskenuoja bilietą, prie įėjimo į salę dar patikrina, ar tikrai stovimas bilietas, ir vos tik darbuotoja uždeda ranką ant peties ir pasako ha' en god aften (gero vakaro), su didžiausia pasauly šypsena pasileidžiu tekina per visą areną, nes įėjimas kažkodėl iš pačio galo ir o dieve kaip gera ir nesitveriu savam kaily ir bėgu ir juokiuosi ir sulyti plaukai limpa prie veido ir atsistoju trečioj eilėj tiesiai prieš peter gordeno instrumentus!!! kol kas netikiu tuo, kas vyksta, - tiesiog lengva nirvanos būsena ir tieeek džiaugsmo ir laimės, kad vau. truputėlį keista, kad nėra jokios fanų zonos ar golden circle, todėl, kaip sakoma, - first come, first served. buvo visiškai verta šalti visą tą laiką.
iki apšildančios grupės tenka laukti kiek daugiau nei valandą. tuo tarpu išdžiūna šalikas bei paltas, kuris visai sėkmingai sutilpo į rankinę. publika - itin įvairi amžiaus atžvilgiu (laukiant prie arenos mačiau grupelę žmonių, kuriems tikrai per 60, jie stovėjo eilėje į sėdimą sektorių), tačiau bendraamžių aplink - vos vienas kitas, tad pasijaučiu labai jauna :D prieš renginį live nation feisbuke dalinosi scenos ruošimo darbų nuotraukomis, po kuriomis mačiau žavų vienos moters komentarą, kad jos dvylikametė dukra šiandien pirmąkart pamatys depeche mode ir kad ji džiaugiasi, lyg tai būtų kalėdų rytas. ain't that sweet?
vėl bandau ignoruoti tai, kiek danai išgeria alaus. ta prasme, tai-yra-neįtikėtina. stiklinė ar dvi - dar suprantama, bet ne penkios ir ne dešimt. nežinau. anyway, kol laukiam, ekranuose parodo charity: water video. vingio parke tai buvo palydėta ovacijomis, tad pasijaučiu kiek kvailai pradėjusi ploti: čia niekam tai nerūpi. ką gi. dešimt minučių iki aštuntos, salėje išjungia šviesas. šįkart depeche mode apšildo nadine shah. pernelyg ja nesidomėjau, gal perklausiau kelias dainas, tačiau jos kažkaip atminty neišliko. didelių ovacijų ji ir jos grupė nesusilaukia, o viską dar labiau pablogina nadine komentaras: wow, you really must be crazy about depeche mode as you came here to see them and this place is like in the middle of nowhere. wait what? na, net jei tai ir yra tiesa, nemanau, kad mandagu tai sakyti danų publikai žinant jų nacionalizmo lygį. po šios replikos plojimų dar mažiau ir situacija labai primena vieną epizodą iš pietų parko, tad mintyse ataidėjus cartman'o booo wendy, booo pradedu tyliai kikenti. visgi nadine shah muzika nesužavi - dainos itin panašios ir viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. taip - balsą ji turi, ir dar kokį. tačiau vien to neužtenka. kiek kliuvo dar ir tai, kad ji nė nemėgino užmegzti jokio ryšio su publika: maždaug - atėjau, pagrojau, išėjau. suprantama, kad tai padaryti labai sunku, kuomet žmonės susirenka ne tavęs klausytis, bet pabandyti juk neskauda. ar?.. iš viso pasirodymo gal tik aching bones įsiminė, nes atmosferą sukūrė ypatingą. kitų dainų nelabai prisimenu, bet esu tikra, kad grojo dreary town, to be a young man, runaway.
po šio pusvalandžio, kuris labiau atšaldė nei kad sušildė, nekantravimo lygis su kiekviena minute sėkmingai auga. slapta viliuosi, kad depeche mode ant scenos užlips dar prieš devintą, nes koją kišo nelabai draugiškas traukinio namo laikas, o išeiti iš koncerto anksčiau būtų buvę pernelyg skaudu. bet apie tai vėliau. scena pamažu paruošiama vakaro kaltininkams, darkart pamatom charity: water video, kopėčiomis į palubę užkopia už apšvietimą atsakingi darbuotojai ir pradeda tikrinti, ar viskas veikia. vos tik foninė muzika pagarsėja, prasideda pirmieji plojimai - truputį vangoki, bet vis tiek! aišku, nieko nepešam ir ahhh kokia kankynė yra spėlioti, kuri minutė jau bus ta, kada, kada pagaliau prasidės... kiek ironiška, bet šįkart jau kone visu garsu plieskianti mike duz - bad choice išjudina publiką labiau nei nadine shah. pamažu pradedu kontempliuoti retorinį klausimą, ar šita arena yra kada nors girdėjusi apie kondicionierių sistemą, nes oh my - dar neprasidėjus koncertui tenka nusibraukti prakaitą nuo kaktos. netoliese stovėjusi moteris karščio nebeištveria ir visa jos kompanija ištempia ją iš salės. dievaži, tokie momentai visad nemaloniai nuteikia. žinoma, tas laisvos erdvės atsiradimas sukelia pasistumdymą, bet užlįsti prieš mane nepavyksta niekam.

ir tada muzika baigiasi.

sekundę arenoje spengia tyla

ir per tą sekundę užgęsta šviesos.

ovacijos užgriūna visu svoriu, plojimai ir triukšmas ritasi iš sausakimšos arenos kampų. akys prisipildo laimės ašarų išgirdus pirmuosius intro akordus. dar minutė ir taip, dievaži, taip(!!!!!) -- jie užlipa ant scenos. sunku patikėti, kad esu taip arti, kad nereikia žvilgčioti į ekranus tam, jog pamatyčiau besišypsančias martin'o akis. kol andy ploja kartu su mumis, dave'as klasiškai įsisuka į sceną, apsikabina mikrofoną ir visiškai neskubėdamas pradeda - welcome to my world / step right through the door... publika darniai dainuoja kartu, gal tik nepasivargina iškelti rankų, kol manosios niekaip nenusileidžia. ir viskas absoliučiai tobula. and if you stay a while / i'll penetrate your soul / i'll bleed into your dreams / you'll want to lose control. tikriausiai veidu ritosi ašaros. taip, beveik tuo neabejoju. ir tikėjau kiekvienu žodžiu - i'll weep into your eyes / i'll make your visions sing / i'll open endless skies / and ride your broken wings - welcome to my world, welcome to my world... tik vietoj dangaus atsivėrė pragariškas šėlsmas. besibaigiant dainai dave'as nusimetė švarką (ovacijos! :D), ir prasidėjo angel. ah, ar dar reikia ką nors sakyti, ar dar reikia - - kai muzika skleidžiasi tau prieš pat akis it gražiausia pasaulio gėlė: the angel of love was upon me and lord i felt so small. ir išties jautiesi mažas mažas, ir gal dave'o rankos mostas galėtų nublokšti tave nuo žemės paviršiaus - the angel of love was upon me and lord i felt so weak. silpnumo jausmas išsisklaido pagavus vėsinančius oro gurkšnius, publikos plojimai kurtinantys. pirmieji dave'o thank you, thank you very much ir po kelių sekundžių jis surinka - good evening, herning!!! iškart po šių žodžių - martin'as griebia gitarą (o gitaras jam padavinėja prie pačio scenos krašto!), ir jau dainuojam i would tell you about the things they put me through / the pain i've been subjected to / but the lord himself would blush (video).
iš depešų tą vakarą sklido tokia neįtikėtina energija - nė kiek nemeluosiu sakydama, kad šiuo atžvilgiu koncertas vilniuje gerokai nusileidžia herningui. ir nors publika jyske bank boxen arenoje dvigubai mažesnė (apie 15.000 žmonių), ji buvo itin darni ir vieninga. aplink save nemačiau nė vieno, kuris stovėtų susinėręs rankas ant krūtinės, tad per odą ėjo šiurpuliukai, kai dave'as sakydamas come on, let's hear it atsuko į mus mikrofoną, o publika neįtikėtinu garsumu dainavo try walking in my shoes! ką jau kalbėti apie pačius muzikantus - nė akimirkai jie nepaleido šypsenų, veiduose - tyras ir nesumeluotas mėgavimasis tuo, ką daro.
po walking in my shoes gavom precious, tai dar viena daina, kurią visi iki skausmo žino ir moka. pamenu, vingio parke ją laikiau ramybės akimirka, o čia -- čia ji buvo nežmoniškas siautulys, kurį lydėjo netylantys plojimai. kaip kažkas sakė po koncerto - i've never seen them having so much fun on stage, ir tai buvo visiška tiesa. o tada o tada o tada - maistas sielai, ausims ir akims bežiūrint į dave'ą, nes tai, kaip jis pradėjo black celebration -- na, not only jim morrison can light my fire! :D toks jausmas, kad visi tik ir laukė šios dainos, nes publika tiesiog sprogo nuo pirmų akordų. čia ir čia video, gal ir nelabai kokybiški (antrame garsas geresnis), bet puuuuikiai atspindintys visą atmosferą. atsikvėpti nė akimirkai neleido should be higher, turbūt mėgstamiausia iš viso delta machine albumo. turiu pasakyti, kad didžiausias koncertų arenose privalumas yra ta visiška tamsa, nes tai, kokį efektą kūrė šviesos ir vaizdai ekranuose buvo kažkas tokio. paprasčiausiai atėmė žadą. ir dar - arba niekur iki šiol to nemačiau, arba esu velniškai nepastabi, bet dabar žiūrinėdama video iš koncerto pamačiau, kad net tie reklamoms skirti ekranai, juosiantys balkonus, koncerto metu tarnavo viso šou labui. grįžtant prie should be higher - ji buvo iki smulkmenų tobula. with a touch of your hand / i lose who i am / if i want to. ir dave'as, ore pirštais brėžiantis ratus aplink save, ir you should be higher / i'll take you higher / so don't be afraid / you'll just have to pray, ir tas šiurpą keliantis, per visas esmes trenkiantis bei neapsakomai aidintis loooove dainai besibaigiant, kurį pati, deja, jau tik šnabždėjau, nes reikėjo kažkaip įkvėpti. balsas beveik miręs, bet argi tai svarbu, kai pasigirsta policy of truth!! (net susirimavo :D) andrew rankos mostais bando skatinti publiką, bet to nė neprireikia - aplink visiškas pamišimas, visi šėlsta nuo pat pirmų natų. dave'as atklysta į mūsų scenos pusę ir o dievedievedieve, o dave'aidave'aidave'ai, dar niekad tu nebuvai taip arti :D šelmiškai šypsodamas pasiunčia mums oro bučinį, surinka oooh that's right! ir vėl - tai yra tikriausiai seksualiausia daina per visą vakarą, nes na pažiūrėkit patys  č i a.
po paskutinių never again is what you swore the time before, ant scenos lieka tik martin'as ir p. gordeno. there is darkness and death in your eyes / what have you got burried inside / the shallow grave in your soul / the ghosts that have taken control / you really should have dug a little deeper there. dabar jau tikrai galima trumpam nurimti, įkvėpti truputį daugiau oro ir tiesiog būti ten, tiesiog mėgautis. po kiek tamsokos the child inside, pasigirsta but not tonight, kurią palydi džiugi publikos reakcija. keista, tai viena tų dainų, kurių beveik nesiklausau, bet vis tiek moku visus žodžius. ir tai buvo... taip gražu. taip gražu, kad net ištraukė ašaras. arena gaudžia ne tik nuo martin'o tobulo balso, bet ir nuo mūsų dainavimo, o kur dar tos paskutinės natos -- dievaži. ir kur dar eilutė, nusakanti būtent tos akimirkos būseną - and i haven't felt so alive in years. nes tiesiog - tiek džiaugsmo, tiek neapsakomos laimės, tiek vidinės ramybės ir pilnatvės. tai viena tų akimirkų, kai niekas daugiau nerūpi, nes esi čia ir dabar - the wind in my hair / makes me so aware / how good it is to live / tonight. ir nebežinau, ką daugiau galima pridurti (video  č i a). pasibaigus dainai dar dainavom tas paskutines natas, tad ant scenos sugrįžęs dave'as iškart atsuko į mus mikrofoną, o kita ranka lengvai dirigavo šiam mūsų chorui. ir awww - ta šypsena martin'o veide, aš galiu tik numanyti, kokio nuoširdaus džiaugsmo tai pripildo jo sielą. ir tik nesakykit, kad esu naivi, - man niekaip neįrodysit, kad tokie dalykai gali tapti tiesiog darbu, rutina, kad prie tokių dalykų priprantama.
ramybę tęsė heaven. publika, rodos, dar buvo užburta but not tonight skambesių, taigi kažkodėl didelio entuziazmo nerodė. toks jausmas, kad mūsų pusėje tik aš bei keli netoliese stovėję žmonės plėšėmės iš visų plaučių dainuodami i dissolve in trust / i will sing with joy / i will end up dust / i'm in heaven... nutilus šiems akordams pasigirdo daina, kurios atsiradimas setlistuose privertė šokinėti iš laimės. ir die-va-ži tai buvo kone aukščiausias viso koncerto taškas. behind the wheel. absoliutus išprotėjimas, kurtinantys plojimai, neįmanomas siautulys... įrodymai: čia, ir čia, ir dar truputį čia. my little girl / drive anywhere / do what you want / i don't care / tonight / i'm in the hands of fate / i hand myself / over on a plate. vien dėl šitos dainos, vien dėl tos ekstazės, kurią ji sukelia, verta eit į koncertą. vienu metu rodės, kad taip ir numirsiu ten dainuodama sweet little girl / i prefer / you behind the wheel / and me the passanger / drive / i'm yours to keep / do what you want / i'm going cheap / tonight. viską apibendrinti gali tik gahan'o išrėktas yeah that's right! nes taip ir buvo - kažkas ne iš šios planetos, ne iš šito pasaulio. norėjosi, kad tai nesibaigtų, kad daina tęstųsi ir tęstųsi, bet deja.
po jos peter gordeno ima gitarą į rankas, ir jau aišku - tuoj šokinėsim per a pain that i'm used to! nors labai myliu šią jacques lu cont's remixo versiją, man ji kaskart būna visiškai netikėta. bet tai koooks išsitaškymas kartu su žodžiais all this running around / well it's getting me down / just give me a pain that i'm used to!!! (video, truputį crappy ir shaky, bet negaliu nepasidalint dėl keleto momentų; plius kairėj net savo rankas matau!!) ta daina amžiais išsunkia jėgas ir kone ištraukia žemę iš po kojų. pagalvoju, kad būtų gražu atsiprašyti žmonių, kuriuos aptrankiau ir apmindžiau ten bešokinėdama ir bekeliaudama iš proto, bet - - nėra kada, nes tenka giliai giliai įkvėpt ir išrėkt i've got to get to you first / before they do / it's just a question of time / before they lay their hands on you / and make you just like the rest / i've got to get to you first / it's just a question of time!!! ir dabar jau visi aplink šėlsta ir dainuoja taip, lyg tai būtų paskutinės jų gyvenimo akimirkos (video), o kartu su mumis ir dave'as - griebia mikrofono stovą ir sukasi su juo lyg būtų koks pragariškas dervišas. pati jaučiuos lyg kokioj karuselėj - silpna ir daug kas lyg pro rūką, šlapios plaukų sruogos beviltiškai limpa prie veido, nėra kada kvėpuoti, kūną valdo tik muzika, o rankos dar kažkaip sugeba išploti tas paskutines dainos akimirkas.
ir tada pasigirsta... pasigirsta ir pagalvoju - ak, negi jau?.. apima šioks toks sąmyšis: esu visiškai nepasiruošusi šiai dainai, nes vis dar svaigsta galva nuo ką tik nutilusio triukšmo, nes vos pastoviu ant kojų. andy mojuoja mums, mes mojam atgal, ir taip viskas prasideda - septynios minutės amžinybės, iki skausmo pažįstamos martin'o gitaros natos, pirmieji žodžiai, žodžiai apie žodžius - words like violence / break the silence / come crashing in / into my little world... ak. ak ak ak, kaip gražu, kai po can't you understand / oh my little girl (man tai vis dar yra viena gražiausių frazių ever), viskas lūžta nuo tūkstančių balsų, nuo tūkstančių rankų ore -- all i ever wanted / all i ever needed is here, in my arms... norisi sustingti ten, užsišaldyti laike, kad tarp pirštų amžiais tekėtų tos mėlynos šviesos. ir vos tik paskutinįkart išdainuojam tą tobulą priedainį, prasideda toks šėlsmas, kokio niekaip negalėjau tikėtis iš enjoy the silence. kol christian eigner iš visų jėgų daužo būgnus, martin'as demonstruoja savo šokio sugebėjimus (puikus video čia, tik prasukit a question of time), po kurių dave'as griebia mikrofoną ir rodydamas pirštu į jį sako he's got the moves!! :D ah, o ką jau sakyti apie andy! regis, iki to, kad jis spjautų į viską ir nuliptų nuo savo platformos bei imtų šėlti kartu su visais trūksta tik vieno mažo mažo mažyčio žingsnelio (č i a  tai visai puikiai matosi)! dave'as tiesiog skrajoja po sceną, lyg drugys akimirkai nutūpdamas pasiilsėti prie p. gordeno. ir viskas taip... amžina. tikrai. jaučiu, kad nebeturiu balso, tad belieka tik garsiai ploti, kuomet gahan'as sako ladies and gentlemen, booooooys and giiiirls - mr. martin!! ir atsirita cunamiui prilygstanti ovacijų banga, kuri nuplauna ir paskutines dainos natas - enjoy the silence...
bet kokia dar gali būti tyla -- martin'as pasikeičia gitarą, dave'as tuo tarpu į scenos kampą nušveičia permirkusią liemenę ir po kelių akimirkų arena jau gaudžia nuo pirmojo reach out and touch faith!!! ah, tai buvo tiesiog pragariška, bet pačia geriausia įmanoma prasme. nė nežinau, ar galima ką nors pridurti, geriau patys pažiūrėkit:  č i a  video nuo pat pradžios iki galo (tobulas intro!), č i a  ir  č i a  psichozė iš tribūnų. po visko norėjosi tik šokti į birželio mėnesio šiltumo upę, su visais rūbais, kad vanduo grąžintų bent trupinėlį jėgų, kurias negailestingai atėmė personal jesus ir pirštais sugriebtas tikėjimas. tai buvo paskutinė daina prieš encore, ekranuose mirguliuoja spalvingi depeche mode atvaizdai, o mes -- ką mes, mes norim dar!!
liūdnai žvilgteliu į laikrodį, bet kol kas neįsileidžiu tų beprotiškai besisukančių rodyklių į mintis. dabar svarbiausia išsireikalauti, kad jie grįžtų.
ir grįžta - kol kas tik martin'as su peter'iu, dovanodami mums shake the disease (video). nežinau, ar labiau norėjau jos, ar home, bet laaabai labai gera darkart dainuoti i'm not going down on my knees begging you to adore me / can't you see it's misery and torture for me. ir taip, kol gordeno pianiną pakeičia mūsų plojimai, bei aidintys understand me. po to - halo, graži kaip visada. rami, trapi, švelni lyg raudonas kaspinas. visiškai užburia antroji dainos dalis (video, ta dalis panašiai nuo 3:33). ir tai jau viskas, paskutinė vakaro ramuma, nes iš šio lengvo transo ištraukia just can't get enough intro ir sunku pasakyti, kas dedasi aplink, bet jausmas - pasakiškas! šėlsmas visiškai prilygsta behind the wheel, visi aplink šypsosi, juokiasi ir dainuoja (video čia). šypsau sau ir aš dabar, žiūrėdama šį įrašą, kuris tobuliausiai atspindi, kaip herningas penkioms minutėms stačia galva krito į aštunto dešimtmečio glėbį, kaip iki užkimimo skandavom i just can't get enough!, kaip net nutilus muzikai dainavom diriguojami dave'o, o jis skatino mus mėgdžiodamas firminius andrew judesius :D
purpurines šviesas pakeitė rausva tamsa ir šokančių merginų atvaizdai ekranuose. i feel you. pradėjau panikuoti, nes daina prasidėjo likus trims minutėms iki vienuoliktos vakaro, o tai reiškė, kad iki traukinio turiu vos dvidešimt minučių, nuo arenos iki stoties - apie 10 minučių kelio... negi teks praleisti never let me down again?.. gal dėl viso šito minčių srauto pasidarė velniškai silpna ir todėl beveik nepamenu i feel you, bet dabar, šio video dėka, žinau, kodėl man dar iki šiol skauda kaklą. nes this is the morning of our love, this is the dawning of our love!!
panika vis dar nepaleidžia, akys pilnos ašarų. jeigu išeisiu neišklausiusi paskutinės dainos, dėl to verksiu visą naktį - tą žinojau geriau nei daugybos lentelę. ausyse net spengia nuo tos hamleto dilemos - būti ar nebūti, bet vos tik išgirstu pirmuosius never let me down again akordus, vos tik martin'as paliečia savo gitaros stygas -- spjaunu į viską, kas bus tas bus, nes i'm taking a ride with my best friend!! ir taip gera, tarsi kas būtų nupjovęs per ilgai sielą rakinusias grandines. dainuoju we're flying high / we're watching the world pass us by / i never want to come down / never want to put my feet back down on the ground, žiūriu į aplink stovinčiųjų veidus - visi lyg vienas maudosi tame akimirkos džiaugsme. susišypsau su keliais žmonėmis, džiaugiuosi jų ir savo laime, džiaugiuosi buvimu ten, ir į viršų pakyla rankų jūra. trisdešimties tūkstančių rankų jūra, kuri jau kitą akimirką ima mojuoti. čia labai tinka ta itin populiari frazė iš atskalūno laiškų: and in that moment, i swear we were infinite. tai yra tas jausmas, įprasminantis gyvenimą. jausmas, kuriuo norisi dalintis, atiduoti jį visą, kaip ir save (video čia ir čia).
ir šiuo jausmu baigiasi vakaras. paskutiniai mano plojimai - jau paskubomis skinantis kelią link išėjimo iš salės, lėkdama arenos koridoriais šiaip ne taip sugebu apsivilkti paltą. plaukai šlapi, drabužius būtų galima išgręžti, bet ką atiduočiau už stiklinę vandens ar bet kokio gėrimo, bet tenka bėgti iki traukinio. bėgančių be manęs - ne vienas ir ne du, ir visi šypsosi, aplink nenutyla frazė det var super godt! (buvo labai gerai!), kažkas dar sugeba dainuoti i just can't get enough, i just can't get enough... lyja - smulkiais smulkiais lašais, visur rūkas, visur tamsu. per balas ir purvus pagaliau randam kelią iki stoties. tenka atsiremti į tvorą žiūrint, kaip traukinys lėtai lėtai atvažiuoja. velniškai silpna. karštis ir šaltis krečia tuo pat metu, bet žinau, kad šypsausi. kažkas klausia, ar turiu ugnies, klausia ir dar kažko, bet manęs tie žodžiai nesiekia. aš vis dar ten.
///
turiu pagirti danų organizuotumą: specialiai tiems, kas po koncerto iš šios in the middle of nowhere vietos turėjo kažkaip parsirasti namo, buvo rezervuoti ir ta proga naujai į tvarkaraščius įterpti du traukiniai, važiuojantys link kopenhagos. how cool is that? ką jau kalbėti apie tai, kad traukinio vagonai visąlaik nenutilo apie koncertą. viena porelė turėjo nedidelį grotuvą, pilną depešų dainų. ar dar reikia sakyti, kad visą kelią dainavom? aišku, danai nebūtų danai, jei neturėtų ir nesibaigiančių alaus atsargų, tad vos tik vagone kas nors sušukdavo skål! (cheers!), kaipmat ataidėdavo garsus skål! iš visų pusių. tiesa, traukinys iš herningo pajudėti neskubėjo, nes laukė tų, kurie link stoties keliavo taksi ir kitomis priemonėmis, tad prajuokino vienas vyras, kai, traukinį atidėjus dar dešimčiai minučių, paklausė: tai gal visi pažaidžiam playstation, ar dar ką nors? :D žodžiu, buvo smagu ir labai gaila, kad turėjau persėsti į kitą traukinį po pusantros valandos begalinio delta machine albumo dainavimo jau ir taip mirusiu balsu.
taigi tiek. tiek apie šį iki smulkmenų nepriekaištingą vakarą. namo šiaip ne taip parsiradau apie ketvirtą ryto ir kone iškart kritau į lovą, nors užmigti sekėsi sunkiai. laukė rytojus. mintyse vis dar gaudė prisiminimai, o padrikusoe sapnuose netilo walking in my shoes.
///
kadangi angliškų apžvalgų nerandu, dalinuosi nuotraukomis: čia, čia, čia iš dm oficialaus fb puslapio, o čia iš daniško fanklubo fb

Komentarų nėra: