pirmadienis

i have birds in my sleeves // the national @ forum copenhagen

būna šeštadienių, kai labai lyja. ir per tokį lietų tenka bėgti iki traukinių stoties su saugiai paslėptais bilietais, žemėlapiu ir obuoliu kišenėj. žinojau, kur važiuoju. žinojau, ko važiuoju. tik niekaip negalėjau suvokti to žinojimo.
bandymas miegoti traukinyje, kol mogwai groja may nothing but happiness come through your door. rūkas virš jūros, vyšnių kauliukai, duriantys šonkaulius kairėj pusėj. ir niekaip nesušylančios rankos, ir kažkokie paukščiai plakasi viduje, kai iš stoties pakliūnu į triukšmingas kopenhagos gatves. jaukus miesto šurmulys, šaligatviai, užversti dviračiais, žmonės - skubantys, kalbantys telefonu, rūkantys, gurkšnojantys kavą, tiesiog stoviniuojantys... šitaip besigrožėdama viskuo pamažu keliavau link arenos. turbūt būčiau radusi ir neturėdama žemėlapio - užteko vos vienąkart į jį žvilgtelėti, kad žinočiau, kur kada pasukti. žavus sostinės paprastumas.
prie įėjimo kiek vangiai, bet būriuojasi žmonės. nusprendžiu būriuotis ir aš - nors liko dar pusantros valandos iki durų atidarymo, bet lyg ir nebėra prasmės blaškytis po pamažėl temstančius skersgatvius. atsiremiu į tvorą, išsitraukiu iš kišenės obuolį ir sustingstu kelioms sekundėms, nes negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. o girdžiu forum'e vykusį soundcheck'ą. vos neiškrenta iš rankos obuolys, kai pasiekia žodžiai oh, when i lift you up you feel / like a hundred times yourself / i wish everybody knew / what's so great about you, oh. ir šalia stovinti mergina ima niūniuoti but your love is such a swamp / you don't think before you jump... niekaip nesušylančios rankos dar labiau atšąla, truputį dreba, pirštinės vidinio drebulio nuraminti nepajėgia.
jau galutinai sutemus nusidriekia nemaža eilė nekantraujančių žmonių. lieku kiek pasibaisėjusi danų jaunimu. nes arba lietuvoje to matyti neteko, arba ten tikrai niekas neatsineša šešių skardinių alaus, kad galėtų ištverti laukimą, kol atidarys duris. kažkaip ne ne ne. žvilgčiojimas į laikrodį tampa vis dažnesnis, vis įkyresnės nejudančios rodyklės, vis daugiau cigarečių dūmų pasyviai įkvepiu. ir pagaliau -- pagaliau atidaro! bebėgant prie įėjimo atsiveria papildomos durys, į ką itin greitai sureaguoju. tik paklausia, ar neturiu nieko valgomo, pribėgu prie kito žmogaus - nuskenuoja bilietą, palinki gero vakaro ir procedūra baigta. kiek sutrikdė pati arena - tikėjausi kažkokio foje, kur visokiausi barai, rūbinės ir pan. o čia - pro stiklines duris iškart į salę, kurios gale galima pasikabinti paltus ar nusipirkti gėrimų. spjaunu į visas rūbines ir bėgu prie scenos - akys pilnos ašarų. ar jau galima šiuos metus vadinti pirmųjų eilių metais?.. neįtikėtina. slapčia vyliausi, kad galbūt pavyks viską matyti iš arti, bet kad iš taip --. tik nusivilkusi paltą ir permetusi jį per apsauginę tvorą pajuntu, kaip-velniškai-šitoj-arenoj-šalta. prasideda dviejų valandų laukimo odisėja, kurią lydi visai smagi ir, sakyčiau, tinkama foninė muzika. ant scenos - kol kas tylūs instrumentai, apkabinti melsvos šviesos ir lengvą rūką kuriančių dūmų. kadangi stovėjau kiek kairiau, prieš pat bryce dessner mikrofoną, puikiai matėsi kairėje salės pusėje, už scenos ir visų ekranų, į backstage'ą vedantys laiptai. jais pastoviai aukštyn žemyn migruodavo žmonės, atsakingi už tai, kad tą vakarą viskas pavyktų. iki apšildančios grupės pasirodymo likus dešimčiai minučių, ant tų laiptų turėklų pačiame viršuje nugara į publiką prisėdo viena figūra. kita - stoviniavo šone, vaikštinėjo ir suko ratus. tie laiptai buvo per toli, ir per ryškiai švietė scenos žibintai, kad būtų galima įžiūrėti bent ką nors konkretaus, bet kai ant turėklų sėdintis žmogus atsisuko ir plačiu mostu pamojavo, viskas buvo aišku - matt'as berninger'is!! šitaip mojavo bent kelis kartus, o mes mojom atgal, triukšmavom, ir, tiesą sakant, nelabai pastebėjom, kaip ant scenos atsirado this is the kit grupės vokalistė :D atsiklaupusi ji tyliai sau derino gitaras, paskui trumpam dingo, o grįžo jau su kitais grupės nariais ir vakarą pradėjo daina easy pickings. jei atvirai, iki koncerto didelių vilčių į šį kolektyvą nedėjau. nežinau kodėl. gal kad perklausius kelių dainų įrašus, jie pasirodė lyg ir vienodi, lyg ir kažkur jau girdėti, nors ir savotiškai jaukūs. jei neklystu, antroji jų daina buvo white ash cut, o tada - our socks forever more. toji muzika sukūrė ypatingą atmosferą ir supratau, kad veltui mažai tikėjausi iš mergaitės raudonu, baltais taškais nusėtu sijonu. o gal tai tik vienas iš tų variantų, kai albumai ir studijiniai įrašai neišpildo dainų iki galo. sometimes the sea, wednesday, vitamins, spinney spinduliavo kažkokią miškui būdingą mistiką, kuomet sutraška viena šaka, o visa erdvė aidi. jei užsimerktum besiklausydamas, net stovint toje minioje galėtum užuosti samanas. tik gaila, kad kai kuriems tai buvo nė motais -- tylesni dainų momentai kovėsi su arenoje gaudusiais ganėtinai garsiais pokalbiais. kažkas skundėsi, kad garsas buvo per mažas. nors nežinau, ar tokio stiliaus muziką gelbėtų didesni decibelai. gelbėtų tik paprasčiausias žmogiškas sąmoningumas - klausytis. tiesa, nesklandumų buvo. regis, kažkoks keistas šeštadienis išpuolė, kai vis atsisega gitarų diržai, kai mikrofonas pradeda gausti nuo kažin kokios reakcijos su instrumentais. bet nepaisant to - buvo labai gražu. aukščiausią pasirodymo tašką this is the kit pasiekė su daina earthquake. nežinau, kiek tos magijos gali atspindėti įrašai, bet tai, kas vyko ten, tą akimirką, buvo labai stipru. dar kelios dainos, tarp kurių - birchwood beaker, bashed out bei dar kažkas iš tik gimstančio albumo - ir this is the kit baigia groti. beveik 45 minutės kokybiškos muzikos. ar ji sušildė? iš vidaus - neabejotinai. ir rankas truputį.
vėl laukimas, šįkart jau nebe toks masyvus savo ilgiu, bet velniškai, velniškai kankinantis. atsigręžus žvilgtelti, kiek susirinko žmonių, - nutirpsta kojos. arena sau-sa-kim-ša. iš tikrųjų nė nenumaniau, koks bus publikos mastas - žinojau tik kad išparduoti visi bilietai. kaip vėliau tai pripažins ir patys the national - forum copenhagen didžiausia arena, kurioje jiems teko groti. tą vakarą ji talpino apie 10 000 žmonių. fucking-dešimt-tūkstančių! tačiau net ir esant tokiai žmonių masei, nebuvo grūsties. stovint pirmoje eilėje niekas nesispaudė, niekas nebandė prasibrauti, niekas nestūmė prie tvoros. kažkuriuo momentu netgi gerokai pajudėjom link scenos vidurio, scenos, nuo kurios pertraukos metu tempė this is the kit instrumentus, o grupės nariai nuėję į kampą viską tvarkingai ir ramiai pakavosi. kas tuo metu dėjosi mano galvoje -- visiškas chaosas. jeigu kas nors būtų užrašęs tą minčių srautą, medžiagos pakaktų penkiems knygos tomams, kiekvienam po 700 puslapių. kas dėjosi sieloje -- ji tiesiog nebetilpo. širdis daužėsi lyg koks varnėnų pulkas, uždarytas į per mažą narvelį. visą kūną krėtė lengvas drugys, rankos nevalingai drebėjo, o oras buvo tarsi įelektrintas. per gerą pusvalandį buvo suderintos visos gitaros, atneštas kibirėlis su ledukais, kuriame - vyno butelis. antroje eilėje netoli manęs stovėjusi mergina tušinuku spalvino mažą plakatą su užrašu zagreb loves you, o aš pagalvojau, kad gal jau būtų laikas įsigyti kokią lietuvos vėliavą, kurią, kiek padekoruotą, būtų galima tampytis į visokius koncertus.
ir ta akimirka, kai salėj užgęsta šviesos.
tiesiog ta akimirka ir, regis, viskas tuo pasakyta. plojimai ir triukšmas užgriūna lyg dangus. apšviesta lieka tik scena, ekrane mirguliuoja mėlyni žiburiai, kol juos pakeičia tiesiogiai transliuojami vaizdai iš backstage'o. fone groja the war on drugs - brothers (o aš taip tikėjausi kokio tom waits'o, che che), tuo tarpu grupės nariai baiginėja savo gėrimus, šnekučiuojasi - ramiai ramiai, lengvai besišypsodami, tarsi nekreipdami dėmesio, kad ten, nusileidus laiptais, jų laukia iš nekantrumo baigianti numirti minia. matt'as stoviniuoja kampe, trypčioja vietoje, veidas susikaupęs ir rimtas - nė pėdsako tos šypsenos, kuomet visiems mojavo. vienas po kito muzikantai palieka ant stalo taures ir stiklines ir palengva ima keliauti scenos link. pirmosios ateina styginių kvarteto merginos, po jų - pučiamaisiais grojantys vaikinai ir, kai laiptais žemyn matom besileidžiančius the national, mūsų plojimai tokie garsūs, kad nebesigirdi foninės muzikos. ir jokių fejerverkų, ir jokios pompastikos - jie tiesiog tvarkingai lipa į sceną, pasiima instrumentus, matt'as šiltai pasisveikina ir visa tai, ko šitiek laukta, prasideda. pasakojant net nėra ko perdėti - nuo pat pirmos i should live in salt eilutės publika dainuoja it darnus choras. o matt'o balsas -- to, deja, jau neįmanoma paaiškinti. velniškai gili gelmė, per gili, kad tiesiog imtum ir išbristum. can't you write it on the wall? / you should know me better than that / there's no room to write it all / you should know me better than that. ir ties priedainiu, ties i should live in salt for leaving you behind, iš dešinės akies kampučio pabėga mažas sūrus lietaus lašas, lašas neapsakomos laimės, džiaugsmo, to tyrojo mėlyno liūdesio visų naktų, per kurias vien dainų žodžiais kalbėta... lengvą melancholiją keičia kiek gyvesnis don't swallow the cap ritmas - pull out breaks behind the houses / i don't see what's strange about this / tiny bubbles hang above me / it's a sign that someone loves me. ir tokia ramybė užplūsta dainuojant i have only two emotions / careful fear and dead devotion, tokia, kad jau nieko daugiau nebereikia. kiekvienas žodis yra tiesa, lengva bryce'o šypsena yra tiesa, užmerktos matt'o akys yra tiesa. trumpam užmerkiu ir savąsias, kol lūpos taria and when they ask what do i see / i see a bright white beautiful heaven hanging over me. ir tai irgi yra tiesa. kitą dainą nujaučiau nuo pirmųjų būgnininko natų, ir akimirką prieš įsijungiant gitaroms dingo baimė, kad jos nepagros. baimė buvo gan pagrįsta - tą liūdesį jie jau nebe visur ir nebe visiems atlieka, ypač po meninės instaliacijos a lot of sorrow, kuomet the national vieną ir tą pačią dainą grojo 6 valandas praktiškai be jokio sustojimo, tad tas liūdesys suspėjo nuskambėti 120 kartų. bet vos tik matt'as pradėjo dainuoti sorrow found me when i was young, viską užtemdė ašaros ir ovacijų banga, besiritanti iš visų salės kampų. tai viena tų akimirkų, kuri yra verta absoliučiai viso gyvenimo - sorrow waited, sorrow won. sorrow they put me on the pill / it's in my honey, it's in my milk. toks tas jausmas, kai siela išeina iš kūno - pati, tyliai, savo noru, vedama už rankos žodžių don't leave my hyper heart alone on the water / cover me in rag and bones, sympathy / 'cause i don't wanna get over you / i don't wanna get over you. ir vedasi ją tas mėlynas mėlynas liūdesys - i live in a city sorrow built / it's in my honey, it's in my milk... pasibaigus šiai kiek per dažnai venomis vietoj kraujo tekančiai dainai, matt'as paklausė is anyone here from ohio? sceną užliejo raudona šviesa ir pirmieji bloodbuzz ohio žodžiai - stand up straight at the foot of your love / i'll lift my shirt up. belaukdama koncerto amžiais svajojau apie šią dainą, svajojau, kaip stovėsiu ten, iškėlusi rankas, užmerkusi akis ir dainuosiu i was carried to ohio in a swarm of bees / i never married but ohio don't remember me. ir kaip viskas išsiverš lauk su žodžiais i still owe money to the money to the money i owe / i never thought about love when i thought about home. ir visa tai buvo - ir iškeltos rankos, ir visi šie žodžiai, ir matt'as, atsitraukiantis nuo mikrofono ir pasiimantis vyno taurę. kažkoks geras žmogus pabandė visa tai nufilmuoti, išsaugoti trupinėlį tos nirvanos, kuri apima dainuojant i'm on a bloodbuzz, yes i am / i'm on a blood...buzz. nutilus jaukiam trimitų gaudesiui dainavom dar vieną dainą iš trouble will find me - when i think of you in the city / the sight of you among the sites / i get this sudden sinking feeling / of a man about to fly. gan dažnokai grodavau ją iki koncerto, ir amžiais užlūždavo balsas ties can i stay here? i can sleep on the floor / paint the blood and hang the palms on the door / do not think i'm going places anymore / i wanna see the sun come up above new york. ir kiekvienas žodis buvo lyg bėgimas laiptais aukštyn - oh, every day i start so great / then the sunlight dims / the less i've learned, the more i see the pythons and the limbs / do not know what's wrong with me / sours in the cup -- bėgimas aukštyn, nespėjant įkvėpti, tik jaučiant vėją plaukuose ir šokimas žemyn nuo stogo, uolos, nuo tilto kartu su when i walk into the room / i do not light it up, fuck... ir suveikia žemės trauka, ir suveikia matt'o balsas - so i stay down / with my demons / i stay down / with my demons. pasibaigus kiekvienai dainai - trumpas tamsos mirksnis, o tada sceną vėl nuspalvina kaskart vis skirtingas apšvietimas. aaron'as pasiima lūpinę armonikėlę, ir jau iki skausmo aišku, kad tai bus sea of love, kad galima trumpam išprotėti šokinėjant ir dainuojant will you say you love me joe? / how am i supposed to know? / will you go under the waste? / what am i supposed to say? sentimentai, sentimentai everywhere, jau vien dėl to vardo dainos žodžiuose. rankų jūra plojant per if i stay here, trouble will find me / if i stay here, i'll never leave. tai užrašas ant mano marškinėlių, kuriuos kantriai saugojau būtent šiam vakarui. ir toliau šėlstam bedainuodami joe i'll always think of you / as the kind of child who knew / this was never gonna last / oh joe you fell so fast. ir toks nekaltas matt'o veidas tariant hey joe, sorry i hurt you / but they say love is a virtue, don't they? o bryce'as nesitveria savam kaily - lygiai kaip ir oficialiame sea of love video. ir kiekvienas išdainuotas i see you rushing now / tell me how to reach you / i see you rushing now / what did harvard teach you? -ah, kiek visame tame jėgos, kiek tos pačios gelmės, kiek - - kiek, juk niekuo neišmatuojamas tas truputėlį skausmingas m. berninger'io balsas. po šios jūros - truputėlį rimtesnė ir intymesnė afraid of everyone, kurią lydi netylantys plojimai - then i'm radio, then i'm television / i'm afraid of everyone, i'm afraid of everyone. ir viskas vėl lūžta, griūna it siena su žodžiais but i don't have the drugs to sort / i don't have the drugs to sort it out. ir jau tik užmerktos akys, ir jau tik dykumos lietus iš tų akių, belydintis eilutes your voice is swallowing my soul soul soul / your voice is swallowing my soul soul soul soul / your voice is swallowing my soulsoulsoulsoulsoulsoulsoul... turiu pripažinti - nesitikėjau, kad ši daina suskaus taip stipriai, taip giliai, ten kažkur, kur pirštu neparodysi. dar su paskutiniais neataušusiais soulsoulsoulsoul lūpose pradedam skęsti žaliose šviesose. ir the national groja, kaip itin dažnai ją vadinu, esminę gyvenimo dainą. kai prieš koncertus tikrindavau įvairius setlistus, būtent jos pasigesdavau - ji buvo dingusi, nesanti, lyg ir primiršta, kol galiausiai vienąkart ėmė ir grįžo, grįžo ir liko, ir klausimas tik, kaip nepaskęsti, kai šitiek tiesos, kaip išsilaikyti paviršiuje -- i think the kids are in trouble / do not know what all the troubles are for / give them ice for their fevers / you're the only thing i ever want anymore / we live on coffee and flowers / try not to wonder what the weather will be / i figured out what we're missing / i tell you miserable things after you are asleep. ir turbūt turiu čia užrašyti visus, visus conversation 16 žodžius, nes kaip kitaip paaiškinti tą jausmą, kaip kitaip, kai it's a hollywood summer / you'll never believe the shitty thoughts i think / meet our friends out for dinner / when i said what i said / i didn't mean anything. nes lieka tik muzika, lieka tik matt'o balsas - we belong in a movie / try to hold it together till our friends are gone / we should swim in a fountain / i do not want to disappoint anyone. ir velniškas gaudesys, kurtinantys plojimai beskambant i was afraid i'd eat your brain / i was afraid i'd eat your brain / 'cause i-i-i'm evil... niekada to nepatyriau, bet manau, jog būtent ši daina veikia lygiai taip pat, kaip narkozė -- kaip ta akimirka, kai pamažu išsitrina visas pasaulis - i'm a confident liar / have my head in the oven so you know where i'll be / i'll try to be more romantic / i wanna believe in everything you believe. -- kai lieka tik rūkas, kažkokie aidai, tik balta abstrakcija -- but i was less  than amazing / do not know what all the troubles are for / fall asleep on your branches / you're the only thing i ever want anymore. visa tai iš esmės galima apibūdinti viena vienintele eilute iš šios dainos - everything means everything. nes kas daugiau belieka - tik lengva lengva mirtis, lengvai lengvai raibuliuojantis jūros vanduo virš galvos, kai į paviršių paskutinę akimirką ištraukia squalor victoria - underline everything, i'm a professional / in my beloved white shirt. ir kyla visų rankos, kyla stiklinės - raise our heavenly glasses to the heavens / squalor victoria, squalor victoria!! šėlsmas ir vieni iš esminių žodžių - out of my league, i have birds in my sleeves / and i wanna rush in with the fools / out of my league, i have birds in my sleeves... you're zoning out, zoning out, zoning out, zoning out... viskas trumpam prityla, kuomet berninger'is ištaria this isn't working, you, my middlebrow fuck-up. o paskui - na, žmonės tokiomis akimirkomis sako - he lost it, tikriausia to žodžio prasme kelis kartus išrėkta squalor victoria ir nutrenktas ant žemės mikrofonas su visu stovu. neveltui the national turi sąrašą su šiokia tokia statistika, kiek visko matt'as per turo koncertus sulaužo :D po viso šito - ramybės akimirka -- i am good, i am grounded / davy says that i look taller / but i can't get my head around it / i keep feeling smaller and smaller... i need my girl - turbūt viena iš mėgstamiausių trouble will find me dainų. ir vis tas sielą paperkantis paprastumas - tokie dalykai, išsakyti eiliniais, regis, niekuo neypatingais žodžiais - remember when you lost your shit and / drove the car into the garden / and you got out and said i'm sorry / to the vines and no one saw it. vėl braukiu ašaras - i'm under the gun again / i know i was a forty-five per cent of then / i know i was a lot of things. po šios dainos - tiek matt'as, tiek aaron'as dėkoja (o per visą koncertą jie tai darė laaabai dažnai) bei džiaugiasi, kad mūsų čia tiek daug, kad tai didžiausia arena, kad jie niekad nesvajojo groti tokio masto erdvėse. bet čia aaron'o žodžiai, po kurių matt'as įterpia - well, actually my bedroom is about the size of this venue. i sleep on stage. :D berninger'is nuryja dar vieną taurę vyno ir the national pradžiugina mus su this is the last time - ta pačia, kurios soundcheck'ą girdėjom belaukdami prie įėjimo. nė nežinau kodėl ją gan dažnai praleisdavau besiklausydama trouble will find me albumo. kokia klaida, kokia klaida, juk čia toks nuostabus kūrinys! ir ak ak kiek tos tiesos - oh, don't tell anyone i'm here / i got tylenol and beer / i was thinking that you'd call somebody / closer to you, oh. gan dažnai iki koncerto juokaudavau, kad važiuoju ten paverkti. ha - and i said i wouldn't cry about it / ah-ah-ah-ah-ah / this is the last time... beliko tik kartu su matt'u labiau rėkti negu dainuoti i won't be vacant anymore / i won't be waitin' anymore - daug daug kartų, kol daina pamažu rimsta, kol pasigirsta jenny i am in trouble / can't get these thoughts out of me / jenny i'm seeing double / i know this changes everything, ir pamažu šie žodžiai pradeda pintis su it takes a lot of pain / to pick me up / it takes a lot of rain / in my cup... o tada gaunam dar vieną perlą iš boxer - i've been dragging around from the end of your coat for two weeks, ah-ah / everywhere you go is swirling, everything you say has water under it, ah-ah. labai laukiau, labai vyliausi, kad pagros brainy. ir tikrai - juk dainavom you might need me more than you think you will / come home in the car you love / brainy brainy brainy. buvo gražu, buvo jauku ir gera, o berninger'is įprastai blaškėsi scenos pakraščiuose plevėsuodamas savo švarko skvernais, besigriebdamas vyno taurės. man regis, kad suprantu jo žodžius - before the show i have a bottle of wine, so i forget that apart from us there are hundreds of strangers in the room. prieš sekančią dainą pasakė - this is a very old song, you might not remember it. bet ką jau čia - ar dar reikia sakyti, kad visa salė skandavo well my mind's not right, my mind's not right! ir kad negali būti jokio pamiršimo, nes na - abel, come on, give me the keys, man / everything has all gone down wrong... ir tieeek pamišimo per i see water on the bridge / you better hold my hand through this / turn around turn around, take me back i can't calm down ir visa tai vėl išauga į begalinį skandavimą well my mind's not right, my mind's not right, my mind's not right, my mind's not right... apartment story - kiek netikėta, bet taip pat labai labai laukta, taip pat labai labai išdainuota can you carry my drink, i have everything else / i can tie my tie all by myself / i'm getting tired / i'm forgetting why. ir visiška harmonija - oh we're so disarming, darling, everything we did believe / is diving diving diving diving off the balcony. ateina žiema, lėtai, bet ateina, ir beliks tik niūniuoti šios dainos žodžius - tired and wired we ruin too easy / sleep in our clothes and wait for the winter to leave. nes taip ir bus, nes we'll stay inside till somebody finds us / do whatever the tv tells us / stay inside our rosy-minded fuzz / so worry not / all things are well / we'll be alright / we have our looks and perfume on. toliau džiugino ir ašaras traukė slow show - turbūt dėl jos taip beviltiškai ir pamilau the national, nes man vis tiek žodžiai you know i dreamed about you / for twenty-nine years before i saw you / you know i dreamed about  you / i missed you for, for twenty-nine years yra vieni gražiausių, vieni tų, po kurių jau nebėra ką pasakyti, po kurių jau nieko sakyti ir nereikia. šios dainos nuostabumą tarsi tęsė pink rabbits - matt'as, skendintis rožinėje šviesoje, publika, sulaikiusi kvapą, aš, galvojanti, kaip jis parašo tokius žodžius dainoms, nes -- nes it wasn't like the rain, it was more like the sea / i didn't ask for this pain, it just came over me / i love the storm but i don't love lightning / all the waters coming up so fast, it's frightening. ir po koncerto aš negaliu ramiai jos klausytis, negaliu, nes beveik nieko nematau pro ašaras, nes tai buvo žodžiais neapibūdinama - and everybody was gone / i was standing in the street 'cause i was trying not to crack... kiekviena eilutė mažom mažom adatėlėm dilgčiojo po oda, ypač i'm so surprised you wanna dance with me now / i was just getting used to living life without you around, ypač you didn't see me i was falling apart / i was a white girl in the crowd of white girls in the park, ir dar labiau you didn't see me i was falling apart / i was a television version of a person with a broken heart... žinot tą "tik tark žodį, ir mano siela pasveiks"? man tai niekad neveikė. niekad, nes gal žodis buvo vis ne tas, vis ne toks, vis ne taip. o tą vakarą užteko you said it would be painless / the needle in the doll / you said it would be painless / it wasn't that at all (when the sun kicks out) - --- tai buvo tas žodis, gelbėjantis sielas iš skęstančių laivų, tas šiaudas, ta ranka, kurios griebiamasi norint kažkaip ištverti šiame pasaulyje. kažin, ar būčiau pajėgusi pakelti dar vieną tokią iki skausmo liūdną dainą, tad apsidžiaugiau, kai aaron'as ištarė - this is probably the fastest song we've ever written. ir tai buvo graceless! ah, kaip aš ją įsimylėjau liepos pabaigoje, kiek kartų aš jos klausiausi prieš miegą gulėdama tuščio kambario vidury, gaudydama mėnesieną ant grindų, sau niūniuodama graceless, is there a powder to erase this? / is it dissolvable and tasteless? / you can't imagine how i hate this, graceless. ir vėl - ten kiekviena eilutė tokia sava, pradedant i don't have a sunnyside to face this / i am invisible and weightless, tęsiant su i'm trying but i've gone through the glass again / just come and find me / god loves everybody don't remind me / i took the medicine when i went missing / just let me hear your voice, just let me listen -- ką jau kalbėti apie graceless, i figured out fow to be faithless / but it would be a shame to waste this... o kur dar ta neapsakoma nirvana dainuojant there's a science to walking through windows / there's a science to walking through windows without you!.. ir galbūt suveikus vynui, o gal muzikai, matt'as atsitempė mikrofoną su visu stovu į mūsų kairįjį scenos kampą ir žodžiai all of my thoughts of you / bullets through rock and through / come apart at the seams / now i know what dying means / i am not my rosy self / left my roses on the shelf, ir tarsi pagalbos šauksmas, tačiau toks, kur viską paaiškina - take the wild ones, they're my favourite / it's the side effects that save us, grace!.. -- tai buvo taip... tiesiog. tai tiesiog buvo. nes jau nebėra dar nepanaudotų epitetų visam tam apibūdinti. po dainos matt'as ištraukė iš kibirėlio pustuštį vyno butelį ir, sakydamas - that's my secret sign, i wonder if they understand it - numetė jį į dešinį scenos kampą. po kelių akimirkų atbėgo vienas iš darbuotojų su nauju buteliu, o matt'as šyptelėjo - oh, they got it. ir pusę balto vyno tą pat akimirką  tiesiog išliejo ant scenos. truputėlį juokingas buvo kiek susirūpinęs bryce'o žvilgsnis, sekant akimis virš scenos besitaškančius balto vyno lašus, kuriems nurimus pasigirdo pirmieji england akordai - daina, kurios dalį taip pat girdėjom soundcheck'o metu. iki šiol tai nebuvo viena iš mano klausomiausių the national dainų, vis kažko jai trūko. bet ten, toje salėje aidint i don't even think to make / i don't even think to make corrections!, ten, dainuojant famous angels never come through england / england gets the ones you never need / i'm in a los angeles cathedral / minor singing airheads sing for me -- ten ji turėjo viską. ir dabar turi, tebeturi, nes vis dar niūniuoju put an ocean and a river / between everybody else / between everything, yourself and home, nes vis dar skauda gerklę nuo dainavimo afraid of the house, stay the night with the sinners / afraid of the house, stay the night with the sinners / afraid of the house, 'cause they're desperate to entertain... o tada -- daina, kurią buvo galima nujausti, nuspėti iš pirmųjų aaron'o ir bryce'o gitarų natų, iš to abstraktaus gaudesio. daina, kuriai pasiruošti - pasiruošti ištverti - turbūt neįmanoma. tad kas daugiau belieka - tik užsimerkti, pasileisti pasroviui, pasileisti, paleisti viską, kas bent kažkiek laiko už rankovių, kas vis traukia atgal... pasileisti pavėjui žodžiams today you were far away / and i didn't ask you why / what could i say... jei yra amžinybė, ji - tos dainos spalvos. žinau, kad lūpos kažkaip sugebėjo ištarti visus tos dainos žodžius - kad ir kiek jų mažai. žinau, kad tokio dykumų lietaus sustabdyti neįmanoma. jaučiausi it tuščias lapas, kurio bijo dailininkai. nes koks menkas, koks neapsakomai menkas menkas menkas esi prieš žodžius hey, are you awake / well i'm right here / can i ask you about today / how close am i to losing you, how close am i... vaikino, stovėjusio man iš dešinės, skruostais ritosi ašaros. ir tai turbūt pasako daugiau, nei mano bandymas sudėti viską į sakinius. paskutinė daina prieš encore - fake empire, per kurią bryce'as nubėgo prie pianino, o tuo tarpu jau su aaron'u priešaky dainavom stay out super late tonight / picking apples, making pies / put a little something in our lemonade / and take it with us, we're half awake / in a fake empire. ir iš esmės pranašiški žodžiai - turn the light out, say goodnight / no thinking for a little while / let's not try to figure out everything at once / it's hard to keep track of you falling through the sky -- nes būtent toks buvo jausmas, kai the national paliko savo instrumentus, pamojavo ir dingo nuo scenos. jausmas - it kristum kristum kristum iš kažkur aukštai, kai nelabai supranti, kas vyksta aplink, kai netyla nei plojimai, nei ovacijos, kai scenoje prigęsta šviesos, o ekranais vėl pasileidžia mėlyni žiburiai... kokios penkios minutės triukšmo - tiek prireikė, kad jie sugrįžtų. ir grįžo. matt'as pasėmė saują ledukų iš kibirėlio ir papylė ant scenos, o prasidėjus humiliation - išmetė į orą pilną taurę vyno, kuri sudužo ant scenos krašto - if i die this instant / taken from a distance / they would probably list it down / among other things 'round town. ir aidėjo per visą salę under the whithering white skies of humiliation, o pasibaigus dainai matt'as nubloškė mikrofono stovą ant žemės, iiiiiiir tempdamas su savimi laaabai ilgą mikrofono laidą peršoko per apsauginę tvorą ir nėrė į minią, nes na žinot - this is nothing like it was in my room / in my best clothes, trying to think of you. ir bėgo bėgo bėgo iki pat salės galo dainuodamas i'm the new blue blood, i'm the great white hope, o tada jau beprotiškai šėlom iki užkimimo dainuodami i won't fuck us over, i'm mr. november / i'm mr. november, i won't fuck us over!!! per visą dainą prasiblaškęs tarp publikos, šiaip ne taip prasiskynė kelią atgal, lipo per tvorą dainuodamas i wish that i believed in fate, i wish i didn't sleep so late / i used to be carried in the arms of cheerleaders / i used to be carried in the arms of cheerleaders... bet tai toli gražu nebuvo viskas - berninger'is nusprendė, kad pats laikas pasivaikščioti tos apsauginės tvoros kraštu! ir odievaiodievaiodievai jis ėjo link mūsų!! bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, prilaikomas apsaugos darbuotojų, dainuodamas i won't fuck us over, i'm mr. november! matt'as keliavo kaip akrobatai cirkuose vaikšto per lyną, liesdamas visų rankas tiek, kiek tik pasiekė. iiiir kai jau priėjo arti arti arti labai arti manęs, nusviedė mikrofoną per petį, gerokai susvyravo ir bandydamas - nesėkmingai - išsilaikyti sugriebė mano dešinę ranką ir griuvo apsaugai į rankas, tačiau iš jų glėbio greit išsivadavo ir bėgo tolyn link pačiame kampe stovėjusiųjų. grįžinėdamas atgal darkart perbraukė savo šaltais pirštais per mano delnus, o ant scenos užlipo jau nuskambėjus pirmiems terrible love akordams. įdomu, ar buvo bent vienas žmogus visoje salėje, kuris nedainavo šios dainos, nes publikos balsai garsumu prilygo iš garsiakalbių sklindantiems and i can't fall asleep / without a little help / it takes a while to settle down / my shivered bones / until the panic's out. o ką jau kalbėt apie it takes an ocean not to break, žodžius, kuriuos skanduojant buvo galima taip ir paskęsti - jūroj, vandeny, upeliuose, kurie eilinįkart iš akių... it's a terrible love and i'm walking with spiders / it's a terrible love and i'm walking in / it takes an ocean not to break... dainai besibaigiant, matt'as atidavė publikai savo balto vyno likučius. koncerto finalas buvo atimantis žadą. broliai aaron'as ir bryce'as pasiėmė akustines gitaras, būgnininkas su bosistu liko tik su barškučiais rankose. visa kompanija atsistojo ant scenos krašto, ir mikrofonus palikę nuošaly grojo vanderlyle crybaby geeks. koks jausmas, kai dainą dainuoja dešimt tūkstančių žmonių? koks jausmas, kai girdi matt'o balsą ne pro garsiakalbius, o tiesiog tokį, koks jis yra? na, vėlgi - kažin, ar žodžiai yra pajėgūs tai paaiškinti. apskritai ta daina yra tobula tobula, o kai ją šitaip atlieka -- kai nuaidi žodžiai leave your home / change your name / live alone / eat your cake... na, pabandykit pažiūrėti patys - čia ir čia, kažkas pabandė nufilmuoti. anyway, buvo iki ašarų gražu, buvo taip gražu... liūdna tik, kad po paskutinių eilučių, po i'll explain everything to the geeks!, jau nebebuvo jokių dainų, tai buvo viskas. aaron'as numetė publikai savo mediatorių, matt'as dar kartą nušoko nuo scenos ir keliems žmonėms paspaudė rankas. vos tik the national išnyko užkulisiuose, salėje iškart uždegė šviesas, ir tai buvo keista būsena -- nes publika vis dar plojo, ir plojo ilgai, o ovacijoms šiaip taip nurimus reikėjo kažkaip atsipeikėti ir bandyti suvokti, kas ką tik įvyko. transas buvo gilus, gilus, kaip ta matt'o balso gelmė -- viso to nenusipurtysi, nenusirengsi lyg kokių drabužių. pamažu visi pradėjo judėti link išėjimų, barų ir rūbinių. mes, kurie stovėjom prie pat scenos, niekur neskubėjom. tiesą sakant, eiti buvo neįmanoma. kol beviltiškai šluosčiausi savo išverktas akis, scenos darbininkai pradėjo pakuoti instrumentus ir šiaip - plauti pačią sceną, kuri buvo sulaistyta vynu. vaikinas, pradėjęs tvarkyti bryce'o gitarų įrangą, nuplėšė nuo grindų vakaro setlist'ą ir pakėlė akis. lengvai šyptelėjau, o jis pažvelgė į mane, dar nelabai besiorientuojančią, paklausė - you, you want it? nė negalvodama ištiesiau rankas ir tas prirašinėtas lapas pasiekė mano delnus. žiūrėjau į jį kaip į kažkelintą pasaulio stebuklą, be amo, išsišiepusi. dar išsprūdo - my life is complete, ir tai turbūt viskas, ką tuomet galėjau ištart. šalia stovėjusi mergina keliskart paglostė mano kairę ranką, it draugiškai ramindama, kažką sakydama - bet nieko, ničnieko negirdėjau. aš vis dar buvau ten, toje muzikoje, tuose žodžiuose, tuose vyno pursluose.
galiausiai šiaip taip prasiskyniau kelią, gavau atsigerti, baisėjausi šiukšlių krūvomis. keli žmonės pribėgo prašydami nufotografuoti setlist'ą. prie išėjimo persimečiau keliais žodžiais su this is the kit vokaliste, kuri dalino mažas korteles su nuoroda į jų interneto svetainę. padėkojau jai už puikią muziką ir jaukumą, o ji mielai šyptelėjo - oh thank you, you're very lovely. išėjau į naktį neužsisegusi palto, ir iš pradžių naktis atrodė pakankamai šilta. tik vėliau jau apsidžiaugiau, kad sugebėjau nepalikti namie pirštinių. turėjau penkias valandas iki traukinio, per kurias matavau žingsniais kopenhagą, sukau ratus aplink miestą - tuo pat metu labai svetimą ir labai savą, stovėjau užvertusi galvą žiūrėdama į tamsos apkabintus bažnyčių bokštus, šypsojau, kai pro šalį dviračiais važiavo mergina ir vaikinas, susikibę už rankų ir dainuodami i believe i can fly, i believe i can touch the sky. bet didžiąją dalį laiko tiesiog praleidau pasislėpusi savo mėlynam šalike, be paliovos niūniuodama the national dainas. kitaip tariant -- buvau mergaitė su degtukais mieste, kuriame kiekvienas kampas pilnas h. k. anderseno pasakų dvasios, ir prisidegti pavykdavo tik iš kokio trečio karto. nuovargis kirto kojas, velniaižin kiek kilometrų sugebėjau nueiti, bet vos atsisėdusi į traukinį užmigau. pravažiavus roskildę, trumpam pažadino kontrolierė, o paskui - vėl snaudulys, tyliai tyliai fone grojant toms dainoms. jaučiau, kaip kartkartėm pabėga viena kita ašara, bet nebuvo nei jėgų, nei priežasties jas nusišluostyti.
/// /// /// /// /// /// ///
spėju, gavosi labai, gal net žiauriai cheesy review.
vargu, ar išeitų kitaip.
the national vadinu savo didžiuoju liūdesiu ir jie per giliai po mano oda gyvena. šiaip per koncertus dažniausiai būna kokia nors viena daina, kuriai skambant jaučiu, kaip griūna pasaulis. o čia -- čia tai vyko kone per kiekvieną kūrinį. gal todėl koncertas buvo toks emociškai stiprus - nemeluosiu, stipriausias, kokiame kada teko būti. tiek kartų dužau į šukes, tiek kartų matt'o balsas mane lipdė ir klijavo, o aš vėl kritau per visus pasaulio langus, skendau giliausiose upėse, gaudydama orą kopiau į aukščiausias kalvas...
nes tiesiog taip būna kartais.
dabar truputį nebežinau, ką toliau daryti su savo gyvenimu. šis koncertas buvo lyg koks atskaitos taškas, kurį pasiekus - pilnatvė, bet ir spengianti tuštuma. dešinės rankos delnas, regis, vis dar dilgčioja nuo šaltų berninger'io pirštų.
out of my league, i have birds in my sleeves. norisi tikėti, kad vis dėlto ištversiu.
mergaitė su degtukais. ir paukščiu rankovėj.
/// /// /// /// /// /// ///
/// /// /// /// /// /// ///
nuotraukos iš koncerto čia ir čia ir čia. o čia dar ir šioks toks review žmogaus, kuris akivaizdžiai mėgsta skųstis.
keli aukščiau nepaminėti video iš koncerto: about today (tik dalis), fake empire, i should live in salt, brainy, sorrow.

2 komentarai:

agnus dei rašė...

Greta, labai gražu!
Žaviuosi, kad rašai, ne kaip daugelis, apie surūkytas cigaretes laukimui, o apie.. obuolį :}}
Šilta.

Tik. "Papastraipuok" dažniau, labai liejosi akyse tiek daug teksto :}

Greta rašė...

aww, ačiū :> ir dar didesnis ačiū, kad įveikei tokį tekstą :D

dėl pastraipų - puikus pastebėjimas. pasistengsiu kitais kartais dažniau pradėt sakinius naujose eilutėse :)