trečiadienis

maža apokalipsė

griaustinis šeštą ryto išvertė iš lovos. sakė
- kelkis ir eik,
blaškykis po kambarį, nesuprask
nieko, kas vyksta, vaikščiok ratais, triskart
žvilgtelk į laikrodį, ištrauk visus kabelius,
pulk prie lango ir tenutvieks
tavo veidą šviesa.

o iki tol sapnavau. ruošėmės miegoti - vidury tuščio kambario, vidury tingios dienos. buvo birželis.
sapne griaudėjo vakarykščiai ketvirtos valandos nakties žaibai

2 komentarai:

mėlyna avis rašė...

o aš dar šią savaitę galvojau - kaip norėčiau gyventi tavo jūros mieste.

su audrom nesibaigiančiom plaukuos.

Greta rašė...

visai smagu, kol tos audros tik plaukuose pasilieka, kol nepersikelia į kitas (rimtesnes?) dimensijas