trečiadienis

stereobaltumas

sapnuose mes brendam per sniegynus. per pusnis, kurios iki kelių. per pūgas, taršančias mūsų ilgus paltus ir dar ilgesnius šalikus. brendam, ir, rodos, tai jau niekada niekada nesibaigs. ir jokios pabaigos nėra vien todėl, kad neegzistuoja horizontas. dangus tampa sniegu, sniegas - dangum. ir kas žino - gal išties mes braidžiojam po debesis. viskas taip balta, aplinkui nieko, nieko nėra - nei medžių, nei paukščių, namų ar miestų. balta dykuma. ir tokia tyla, galėtum melstis, rėkti, šaukti - vis vien nieko nebūtų. eini pirmas, seku iš paskos, stebiu susnigtus tavo plaukus. ir perniek visas snaigių grožis, visas jų unikalumas. kam dabar rūpi, kad nebūna dviejų vienodų, kai jos šitaip beviltiškai užkloja mus it plonytė užuolaida.

nubundu. už lango toks eilinis lietus, kad net nesuskausta

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

paskutiniai žodžiai, mintis labai tiesiogiai pažįstama. Atsitiktinai čia užėjau, panašiai ir aš svajoju apie žiemą http://whitecoastart.com/2012/04/dreaming-about-winter , šiemet ją pranašaują labai šaltą ir tikriausiai baltą..