šeštadienis

reached out and touched faith arba kiek kartų galima numirti per vieną vakarą /// depeche mode @ vilniaus vingio parkas

prabėgo jau savaitė, o kaskart ilgesniam laikui užmerkus akis piešiasi praėjusio šeštadienio akimirkos, lėtai lėtai (deja) blunkančios, bet vis dar stipriai įsikibusios į tą nepaaiškinamą kvaitulį. kai žmonės klausia - na, tai kaip koncertas? aš vis dar nežinau, ką atsakyti. aš nežinau, ar įmanoma atsakyti. ar egzistuoja tokie žodžiai, sugebantys it kokią geltoną kanarėlę į narvelį uždaryti tai, kas įvyko tąnakt. kai kam atsakau vienu žodžiu - nuostabus. kai kuriems dar pridedu - iki smulkmenų. kitiems - miriau, miriau šimtąkart.
nesu tikra dėl to šimto, bet mėgindama visa tai užrašyti pamėginsiu suskaičiuoti visas liepos 27-osios mirtis, kurių salsvas skonis, rodos, dar ir dabar nugulęs pečius.
~ ~ ~
gerai pamenu spalio 26 rytą, kuris buvo itin žvarbus. pamenu, kaip tą penktadienį statistikos dėstytojai beaiškinant kažką svarbaus refresh'inau ticketpro puslapį, kol pagaliau galėjau suvesti visus skaičiukus. pamenu tą akimirką, kai atsisiunčiau bilietą ir norėjosi pašokus nuo kėdės lėkt universiteto koridoriais ir šaukti iš džiaugsmo, nes taip - aš ten būsiu! ir dievaži - tie 9 mėnesiai buvo lygūs amžinybei.
žinoma, ta amžinybė slinko. iš pradžių lėtai, kartais - be mano sąmoningo pastebėjimo. atsitokėjau tik tuomet, kai iki visko liko mėnuo. gaila, neturėjau tokio kalendoriaus, kurio lapelius būtų galima plėšyti, stebint, kaip lieka vis mažiau dienų. bet patikėti negalėjau. naktis leidau klausydama the national liūdesių, tarsi kokį uždraustą vaisių taupydama muziką, tas dainas, tuos žodžius.
atsikėlus šeštadienio ryte pirmas darbas buvo išgerti eilinį puodelį kavos. turėjau kokias 3 valandas susiruošti, o kai turiu tiek laiko, reiškia, pusę jo prašvaistau, ir paskui viską darau šviesos greičiu. lygiai taip pat teko skubėti ir iki autobuso. lėkiau su elviu presliu, velniaižin kiek kartų patikrinau, kad bilietai ir ranka pakeverzotas vilniaus gatvių žemėlapis tikrai yra. kelionė - nuobodi ir eilinė. nemėgstu autobusų, bet šis bent jau vežė laimės link. išlipus sostinėje pasitiko šilti saulės spinduliai, nuostabiai nušviečiantys siauras gatveles ir namų stogus. senamiestis alsavo gyvenimu, o kadangi laiko dar turėjau, spėjau pasimėgauti visu tuo šurmuliu.
vingio parką pasiekiau anksčiau nei tikėjausi, bet tą laisvo laiko kiekį sėkmingai išnaudojau klaidžiojimui beieškant pagrindinio įėjimo. kol jį radau, suspėjau pasiklausyti instrumenti soundcheck'o, pabaigti vandens atsargas, ir dar kelis kartus patikrinti, ar tikrai turiu bilietus :D likus valandai iki įėjimo, jau stovėjau eilėje, kuri nebuvo tokia gausi - nė iš tolo nepanašu į tas istorijas, kuomet žmonės apsigyvena prie įėjimų dar likus savaitei iki renginio pradžios. prie šalia stovėjusių merginų priėjo toks ne itin solidus dėdė ir paklausęs, kiek mokėjo už bilietus, išmintingai pareiškė - tie jūsų depešai jau tokie nusenę. važinėja po visokias šiukšlinas šalis ir renka pinigus. na ką jau čia dabar, kiekvienam savo. live and let live, kitaip tariant. tiesa, stovint eilėje lietuvių kalbos buvo beveik negirdėti. aplink būriavosi latviai, estai, baltarusai, rusai, kažkur pačiame priekyje stovėjo vaikinas su argentinos vėliava, dar vienas prancūzas puikavosi marškinėliais, ant kurių nugaros buvo surašyti visi šio turo depeche mode koncertai, kuriuose jam teko būti. taigi, publika internacionali ir marga. laikas slinko velniškai lėtai ir ta valanda stovėjimo, rodės, niekad nesibaigs. bet baigėsi. apsauga turėjo nemažai darbelio, nes mėginimas patraukti apsauginę tvorą nebuvo itin sėkmingas, tad viskas nusitęsė dar dešimčiai minučių. galiausiai eilė pajudėjo, bilietas buvo sėkmingai nuskenuotas, ant kairės rankos užklijuota apyrankė (labai smagiai nustebinęs dalykas!) ir - run, baby, run! kad ir kaip linko kojos bebėgant - tiesiog vis dar negalėjau viskuo patikėti - jau po kelių akimirkų rankos ilsėjosi ant apsauginės tvoros - fan zone, first row. die va ži. stovėjau kiek kairiau nuo podiumo, prie kurio rinkosi daugiausiai žmonių, scena buvo tarsi ant delno, ir beliko tik laukti, kankinančiai žvilgčiojant į laikrodį bei kalbantis su šalia stovinčia panele.
latviai instrumenti buvo ganėtinai punktualūs ir į sceną užkopė pažadėtu laiku. pradėjo jie viską pirmomis dainomis iš albumo tru - lie down, medicine, born to die. kaip ir buvo galima tikėtis, publika netryško entuziazmu. juolab kad dauguma jų indie ir ambient powerpop garsais persmelktą pasirodymą tiesiog praleido - bilietai teigė, kad renginio pradžia 20 val., o viskas prasidėjo 1.5 val. anksčiau. tačiau dėl publikos pasyvumo latvių veiduose liūdesio nebuvo nė pėdsako - jie smagiai pristatė naują savo albumą procrastination sugrodami don't hold onto me ir king of the wild things. nuaidėjus paskutiniams life jacket under your seat akordams instrumenti palinkėjo - now let's enjoy the silence. scenoje prasidėjo instrumentų keitimas, etc., taigi vėl nėrėm į laukimą. pertraukų metu kelis kartus buvo parodyti charity: water video, pristatantys išties gražią akciją. parkas pamažėle pildėsi, darėsi vis ankščiau stovėti prie tos nelemtos tvoros. gelbėjo fone grojanti chill muzika ir lengvas vasaros vėjas. tiesa, dėl tos foninės muzikos nė nepastebėjom, kada - anksčiau laiko - scenoje atsirado vokiečių duetas diamond version. kadangi niekad nebuvau didelė tokios muzikos, kurią groja tie du didžėjai, gerbėja, nieko daug pasakyti apie jų pasirodymą negaliu. na, gal tik tiek, kad patiko mission statement metu ekranuose bėgęs tekstas. oh the irony, kuomet didesnių ovacijų nei diamond version susilaukė scenos darbininkai, pradėję ruošti viską didžiajam vakaro pasirodymui :D patys nekantriausieji kone iškart ėmė rėkti deeeepeeeeeche mooooode. kelis kartus nusirito plojimų bangos, bet bergždžiai - nė velnio jų nepaskubinsi. bet kaip monika sakė - čia labiau dėl savęs, kad pajustum, jog tikrai esi. tikrai esi. tikrai esi. tie žodžiai aidėjo mintyse, o aš, rodos, nė velnio nesupratau, ką jie reiškia. ir dar labiau - kad jie reiškia tai, kas vyksta, čia ir dabar. čia. ir. dabar. tikrai. esi. čia. ir. dabar.
kol galiausiai - ta akimirka. akimirka, kuomet, jei būtų pakankamai tamsu, užgestų šviesos ir sekundei apkurstum nuo publikos. akimirka, kai pasigirsta intro melodija (mirtis #1), kai nevaldomai pradeda drebėti rankos. akimirka, nuo kurios ima svaigti galva, apima silpnumo jausmas vien pagalvojus, kad tai, ko laukta tuos devynis mėnesius, 36 savaites, šimtus dienų, tūkstančius minučių, v y k s t a. tiesiog taip, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. ir štai jie - iš dešiniojo scenos kampo  vienas po kito ramiai žengia prie instrumentų (mirtis #2), šypsodami ir su palaima žvelgiantys į juos pasitinkančią minią. paskutinis itin teatrališkai į sceną tikrąja to žodžio prasme įsisuka dave'as ir tai yra akimirka, kai pagaliau patikiu, kad  j a u. muziką suskaldo pirmieji dainos žodžiai (mirtis #3) - welcome to my world / step right through the door / leave your tranquilizers at home / you don't need them anymore... akys prisipildo ašarų ir kurį laiką nesugebu išleisti nė menkiausio garso, bet tik iki priedainio - and if you stay a while / i'll penetrate your soul / i'll bleed into your dreams / you want to lose control. ir dave'as lengva ranka nubraukia absoliučiai viską - i weep into your eyes / i make your vision see / i'll open endless skies / and right your broken dreams - welcome to my world. sunku apsakyti, kas vyksta aplink - visiškas išprotėjimas, o gahan'as besimėgaudamas tuo gracingai pirštais ore brėžia ratus. welcome to my world keičia angel - dar vienas delta machine perliukas, kurio kiekvienas žodis sminga tiesiai į odą - the angel of love was upon me / and lord i felt so high / i swear i could have reached up / placed my hands upon the sky. su kiekviena eilute daina įsisuka vis smarkiau ir skandina vis gilesniame kvaitulyje, kurį lydi sodrūs m. gore'o gitaros garsai. galiausiai užmerktomis akimis išdainavus (mirtis #4) paskutinius - oh let me sleep / forever more / i found the peace / i've been searching for - žodžius, išgirstame pirmąjį thank you! ir good evening, vilnius!  ir stačia galva neriam į dar vieną beprotybę, kurią pradeda smagi martin'o improvizacija, o dave čiumpa mikrofono stovą į rankas, kelia virš galvos, ir jau aišku - - i would tell you about the things they put me through / the pain i've been subjected to / but the lord himself would blush... ir šiurpuliukai nubėga per odą, kuomet dainuojam now i'm not looking for absolution / forgiveness for the things i do (mirtis #5), ir kaip visas parkas aidi nuo but before you come to any conclusions / try walking in my shoes (mirtis #6) ir kaip viskas sprogsta viduj kartu su you'll stumble in my footsteps / keep the same appointments i kept / if you try walking in my shoes / if you try walking in my shoes (mirtis #7) ir rodos jau nieko nieko nebelieka, tik lengvai plevenantis amžinybės jausmas, besiskleidžiantis nuo plojimo degančiuose delnuose kartu su dainos instrumentalu. švelnaus liūdesio pasėja precious (mirtis #8), kurią tobulai iliustruoja ekranų vizualizacijos. ir dave'ui turbūt nė nereikėtų dainuoti, minios balsai kyla iki pat dangaus - things get damaged / things get broken / i thought we'd manage / but words left unspoken. atsikvėpti neleidžia black celebration, suteikianti progą pasigėrėti įspūdingu apšvietimu bei ekstaziškai į priekį ištiestomis minios rankomis dainuojant i want to take you / in my arms / forgetting all i couldn't do today (mirtis #9), ir kiek tiesos žodžiuose black celebration - i'll drink to that today (mirtis #10). tamsokas pastarosios dainos nuotaikas išblaško puikiai pažįstamas policy of truth ritmas - you had something to hide / should've hidden it, shouldn't you? tenka pripažinti, kad tai buvo viena seksualiausių vakaro dainų, per kurią dave'as ne vien sukosi kraipydamas klubus, bet ir - ką jau čia - šoko striptizą vietoj stulpo sėkmingai panaudodamas mikrofono stovą (ha, tebūnie - mirtis #11). never again / is what you swore / the time before. o tada - i dream of a day / when i dare to believe / you're the answer. pamenu tik velniškai aukštai iškeltas skausmo kertamas savo rankas dainuojant you should be higher / i'll take you higher / don't be afraid / you'll just have to pray (mirtis #12). pamenu dave'ą, besisukantį ratu it kokį dervišą užmerktomis akimis, pamenu, kaip dangiškai - jei čia tinka toks žodis - ir kurtinančiai į jokias sienas neatsimušdamas aidėjo jo išrėktas love, ir kaip jis iškeldamas rankas į viršų privertė mus išrėkti tą patį, ir kaip tai buvo tiesiog viskas. užbraukta linija, skirianti kažkokias neapibrėžtas, nesuvokiamas erdves. arba, paprasčiau tariant, - mirtis numeris trylika. toliau nepailstamai dainavom whatever i've done / i've been staring down the barrel of a gun, po kurios dave'as mikrofoną perdavė martin'ui. o jis - - na, jis tiesiog pradėjo grot higher love. tiesiog taip. turbūt iki tos akimirkos nebuvau pakankamai įsiklausiusi į tos dainos žodžius, o ji štai ėmė ir išsiskleidė visu gražumu. vis dėlto labiau džiugino shake the disease, kuri, gal tik taip pasirodė, bet skambėjo nuoširdžiau nei pastaroji. ir kaip buvo gražu, kai nebereikėjo muzikos, nes publika puikiai ją atstojo (mirtis #14 beplojant pagrindinį dainos ritmą). ir martin'as, rodės, dainos pabaigoj ims ir pakils it koks senamiesčio varnas, nutūps kur nors ant stogo ir amžiams vilniaus skersgatviuose vietoj edgaro allano nevermore girdėsis jo dangiškas understand me. į sceną sugrįžęs dave'as tikrąja to žodžio prasme kartu atsinešė ir dangų (mirtis #15 nuo pat pirmųjų akordų). vienas iš paskutinių vakaro ramybės momentų buvo palydėtas i dissolve in trust / i will sing with joy / i will end up dust / i'm in heaven. iškart po jos - viena labiausiai lauktų dainų, su kuria ir prasidėjo didysis vakaro šėlsmas - i'm coming for you when the sun goes down / i'm coming for you when there's no one around (mirtis #16). ir ką gi - beliko tik iki pamišimo šokinėti ir šėlti dainuojant there's only one way to soothe my soul!! (mirtis #17) nors tiesą sakant toks šėlimas stovint pirmoje eilėje iš pradžių atrodė neįmanomas, tačiau muzika tarsi ištirpino viską - žmones, stovinčius aplink, visas tvoras, vietos trūkumą, spaudimą iš visų pusių... nebuvo kada apie tai galvoti, kai oras įsielektrino nuo i'm coming for you / my body's hungry / i'm coming for you / like a junkie (mirtis #18). lenkiu galvą būgnininkui christian eigner'iui, nes tai buvo wow. puikiai atidirbta beprotybė. nespėjus atsigauti nuo jos, iškart teko giliai įkvėpti (mirtis #19) ir dainuoti - i'm not sure what i'm looking for anymore / i just know that i'm harder to console. a pain that i'm used to skambėjo naujai ir šviežiai, įkvėpta jacques lu cont remixo, ir tas skambesys buvo žiaauuuuriai geras! iiiir bedainuojant all this running around, well it's getting me down / just give me a pain that i'm used to - per patį patį pirmą priedainį - oficialiai mirė mano balsas (taigi, mirtis #20), tad eilutes there's a hole in your soul like an animal / with no conscience, repentance, oh no / close your eyes, pay the price for your paradise / devils feed on the seeds of the soul (mirtis #21) teko žiopčioti be garso, kol galiausiai balsas iš kažkur vėl sėkmingai atsirado. antrą kvėpavimą tarsi automatiškai įjungė a question of time intro, kuris jau pats savaime buvo mirtis #22. anksčiau beklausant šios dainos įrašo iš koncerto barselonoje per odą nubėgdavo šiurpuliukai, kuomet vos pasigirdus pirmiesiems dainos skambesiams visi ima klykti. ir štai - dabar stoviu to klyksmo apsuptyje, ir mirštu jau 23-ią kartą, iki kol dave'as išrėkia i've got to get to you first (mirtis #24) ir muzika visu svoriu užgriūva it pasakose griūnantis dangus (mirtis #25). ir nėra jokių dievų, kurie galėtų, kurie pajėgtų sustabdyti tą pragarišką šėlsmą, kai nė minutei nepaliauji šokinėti ir tiesiog nesitverdama savo kailyje dainuoji it's just a question of time / and it's running out for you / it won't be long until you'll do / exactly what they want you to (mirtis #26). ir ta dainos pabaiga, už kurią vėlgi tenka lankstytis grupės būgnininkui, nes jausmas toks, kad išsunkta jau paskutinė gyvybė, o jie pradeda groti secret to the end, ir, regis, dave'as šokio estafetę perduoda andrew fletcher'iui. išrėkus thank god i'm not the same as you / you always know exactly what to do (mirtis #27), galima darkart įsilieti į šėlimo ir plojimo ir tiesiog transo bangą, po kurios pasigirdę sekančios dainos pirmieji garsai persmelkia kiekvieną ląstelę (mirtis #28). akys prisikaupia ašarų, kurios tuoj pat ima ristis skruostais kartu su iki skausmo pažįstama m. gore'o gitaros partija ir dabar, rodos, mirštu jau su visam (#29), kai dave'as pradeda - words like violence / break the silence / come crashing in / into my little world. ir dar viena mirtis (#30) kartu su eilute can't you understand, oh my little girl, ir tai, kas vyksta po to yra kažkas ne iš šio pasaulio. net ne iš šios visatos, kai iškėlus aukštyn rankas lūpos taria all i ever wanted, all i ever needed is here, in my arms (#31)... nežinau, kaip įmanoma paaiškinti tą jausmą. rodos, stovi visų smarkiausių tornadų ir viesulų viduryje, bet kurią akimirką gali išnykti tarsi kokia nereikalinga eilėraščio eilutė poeto rankrašty, bet stovi ir negali pajudėt, negali nieko padaryt vien todėl, kad tai tiesiog taip velniškai gražu (#32). visiška pilnatvė, jei tokia egzistuoja, buvo ten, buvo žodžiuose words are very unnecessary / they can only do harm (#33). ne vienas stvėrėsi už galvos, ne vienas dairėsi į šalis, tarsi negalėdamas patikėti, tarsi aplink ieškodamas patvirtinimo tiems iki koncerto aidėjusiems žodžiams - tiesiog esi, čia ir dabar. esi, ir nieko daugiau, nieko nebereikia. ir niekas nebesvarbu. ir jei tai ekstazė, ji buvo ten (#34). jei tai transas, jis buvo ten (#35). jis buvo tie 30 tūkstančių balsų vienu metu (#36). jis buvo ta muzika, kuri sudainavus paskutinį priedainį ir dave'ui sušukus yeah that's right! (#37) panardino povandeniniam šokiui (#38). nes po vandeniu niekas neatrodo tikra. nes tai buvo iki smulkmenų tobula improvizacija. ir atsitokėti pavyko tik nuaidėjus žodžiams enjoy the silence (#39), ir jei tyla galima vadinti kurtinančias ovacijas, ji buvo ten (#40). jau žinojau, kas gros po to. žinojau ir net drebėjau iš nekantrumo, tad kol martin'as lėtai lėtai braukė per stygas, nusišluosčiau nuo ašarų šlapias akis, triskart giliai įkvėpiau ir prasidėjo - - your own personal jesus / someone to hear your prayers / someone who cares (#41). lėtai lėtai it koks cigarečių dūmas aplink pirštus besivejantys žodžiai, dave'as į scenos kampą numeta savo liemenę, o fletcher'is paspaudžia stebuklingą mygtuką, visi išrėkiam pirmąjį reach out and touch faith!!! (#42) ir egzorcizmas prasideda!! kitaip to, kas vyksta, ir nepavadinsi, kuomet kiekvienas žodis traukia lauk visus demonus - lift up the receiver, i'll make you a believer! (#43) - ir paverčia juos velnišku siautuliu, kol dave'as šoka dar vieną striptizą, o rankas kerta skausmas nuo tikėjimo lietimo (#44). nė nepastebiu, kaip kartkartėm vietoj faith išsprūsta dave ir kaip iki numirimo siaučiam kol nutyla muzika. sekanti - goodbye - taip pat skamba naujai. rodos, pažįstama tik gore'o gitaros partija. nė kartelio nepersmelkia mintis, kad čia jau paskutinė daina prieš encore, nes viską nubraukia žodžiai now i'm pure, now i'm clean / i feel good and serene in you (#45), kol atsitokėji, kai depeche mode pranyksta scenos užkulisiuose, ekranuose šviečia jų atvaizdai, o mes pradedam penkių minučių šaukimą. ir ko tik neskanduojam - ir one more time, ir depeche mode, ir we want more (#46)... ir prisišaukiam - martin'as stoja prie mikrofono tardamas here is the song from the wrong side of town / where i'm bound to the ground by the loneliest sound / and it pounds from within and is pinning me down (#47). dar niekada home neskambėjo taip... taip pilnai. taip gražiai, kad iškart apsipyliau ašaromis dainuodama and i thank you for bringing me here / for showing me home / for singing these tears (#48) ir kaip dangiškai aidėjo feels like home / i should have known / from my first breath (#49). galiausiai liko tik pianino melodija ir gore'as, diriguojantis mūsų chorui, kuris dainavo netgi pasibaigus dainai (#50). per parką it sniego lavinos iš visų kampų ritosi minios balsai ir tai vėlgi yra kažkas, ką reikia patirti, kad suprastum. į sceną sugrįžę dave'as ir andy pradžiugino tobula halo versija, savyje slepiančia kažkokias apokaliptines nuojautas. tačiau viską paaiškina žodžiai - when our worlds they fall apart / when the walls come tumbling in / though we may deserve it / it wil be worth it (#51). kartosiuosi sakydama, kad po tokių dainų galėtų viskas pasibaigti. viskas - pasaulis, gyvenimai, oras. tiesiog taip. tarsi paspaudus mygtuką switch off. užmigus amžiams su tokiais žodžiais lūpose nebūtų gaila nė sekundei. tačiau tokių pabaigų ilgai kontempliuoti neteko, nes depešai mus nukėlė tiesiai į aštuntojo dešimtmečio diskotekas ir jau visi iki vieno šėlom dainuodami when i'm with you baby - i go out of my head / and i just can't get enough / i just can't get enough!! (#52, šįkart labai laiminga) be reikalo nuvertinta (ar - neįvertinta) daina, nes juk taaaaip smagu buvo maudytis tose purpurinėse šviesose ir be galo be krašto skanduoti i just can't get enough! ta frazė buvo taikliausiai apibūdinanti visą visą šeštadienio vakarą. netgi prieš mus stovėjęs apsauginis nebeišsilaikė ir irgi subtiliai prisidėjo prie šėlimo! :D tiek depešai, tiek visa publika tiesiog švytėjo, nes tai buvo - tai buvo kažkas wow. ypač andy, kuris, nors ir išlaikydamas savo mr cool įvaizdį, tryško entuziazmu. o tada o tada o tada skendom i feel you akorduose, ir kiekvienas į orą paleistas this is the morning of our love / this is the dawning of our love (#53), ir you take me there / you take me where / the kingdom comes (#54), ir i feel you / your heart it sings / i feel you / the joy it brings (#55), ir where angels sing / and spread their wings / my love's on high (#56)... na, tai tiesiog buvo velniškai gerai. velniškai stipru, taip stipru, kad rodos net nudegino delnus. galiausiai nutvilkė pirmieji never let me down again garsai (#57), sėdami iškart sudygstančias, akyse išaugančias ir tuoj pat pražystančios beprotybės sėklas. kiekviena tos dainos sekundė buvo neapsakoma. nuo pat pirmųjų i'm taking a ride with my best friend / i hope he never lets me down again (#58) visas vingis skambėjo, labiau net nuo publikos nei nuo dave'o balso. ir kiek pilnatvės buvo iškėlus rankas dainuoti we're flying high / we're watching the world pass us by / never want to come down / never want to put my feet back down on the ground (#59). kiekvienas žodis vis labiau artino momentą, kurio šitiek laukta, apie kurį tiek svajota - -. ir štai jis - iškart po dangiško instrumentalo - - iškeltų rankų jūra (#60), kurios jau po kelių akimirkų ima mojuoti į šalis (#61) ir tai yra vienas iš geriausių pojūčių ever. dave'as pats gėrisi šiuo vaizdu, šiais tūkstančiais rankų, ta visuma, kai stovi ten, džiaugsmo ašaros bėga upeliais, o tu su martin'u dainuoji see the stars they're shining bright / everything's alright tonight (#62). nes argi gali būti kitaip, argi kitoks buvimas dar gali būti įmanomas...
ir tai buvo viskas. tai tiesiog buvo viskas. we'll see you next time, thanks very much, goodnight! die va ži. tobulai tinka morrisono žodžiai - when the music's over, turn out the lights. kurį laiką skendėjom tamsoje, o fone grojo outro muzika. teko praleisti šiek tiek laiko atsirėmus į tvorą, kad bent kiek atsitokėti nuo visko, kas ką tik įvyko. tobulas apsauginis atnešė butelį vandens, monika paklausė - na, kaip tu? ir aš nė nenumaniau, ką galima atsakyt. norėjosi tik žiopčioti be garso, kaip žiopčioja žuvis ištraukta iš vandens. nujaučiau, kad depešų koncertas vingyje bus stiprus, bet kad šitaip - -. nežinau. po visų tų čia papiltų žodžių, aš vis dar nesu tikra, ar įmanoma tai užrašyti. tai buvo kažkas, ko su niekuo neįmanoma palyginti. jau pernai metų red hotų koncertas atrodė visiškas absoliutas, po kurio pilnatvė neblėso velniškai ilgai, bet depeche mode buvo tūkstantįkart labiau. po koncerto niekas neskubėjo skirstytis, dar kurį laiką skandavom ačiū, ačiū! bent keletas žmonių praeidami pro šalį klausinėjo, ar jau tikrai viskas. kai kurie sustodavo pakalbėti ir netilo apie never let me down again tobulumą. aš vis dar jaučiausi lyg ką tik išlipusi iš laiko mašinos. sunku buvo suvokti, kur esu ir kas aplinkui vyksta. kažkas (ar tik ne pati monika? :D) prieš mus stovėjusio apsaugos darbuotojo paklausė, ar jam patiko. o jis atsakė - man patiko žiūrėti, kaip jūs taškotės. šaunuolės, taip ir reikia! ir išties. dar nei po vieno koncerto neturėjau tiek mėlynių (ačiū, tvora!). dar nei po vieno renginio visko taip neskaudėjo. kažkokiu būdu nusigavom iki merchandise palapinės, kur visi tiesiog grūdosi. po kiek laiko šiaip ne taip gavau tai, ko norėjau, ir marškinėliais apsisiautusi pečius pamažu pradėjau kelionę iš vingio parko. ir tai buvo paskutinioji - 63-ia - mirtis tąvakar. visą kelią iki automobilio verkiau. viduje maišėsi džiaugsmas, pamišimas, laimė, ir sodrus sodrus liūdesys, kad jau viskas. kad tai buvo ir kad buvo taip, kaip nė nesvajojau.
~~~
taigi tiek. kažkas padirbėjo ir pabandė iš prifilmuotų video sulipdyti visą depeche mode pasirodymą, kuris slepiasi štai čia. kiti apie koncertą rašo taip ir dar va taip. nuotraukų iš koncerto galite rasti čia ir čia. maloniai nustebau tarp j. kalinauskaitės foto atradusi šią:
saldus laukimas. o ta vėliava gražiai plevėsavo kone tiesiai virš galvos per a pain that i'm used to.
ką gi, regis, belieka laukti, kol išsipildys dave'o žodžiai - see you next time! o iki tol dedu pliusą savo to-do sąraše ties reach out and touch faith

2 komentarai:

Tukas rašė...

Net susigraudinau skaitydama ir prisimindama, koks neapsakomas buvo koncertas! :)

Jurga rašė...

Iš tiesų neeilinis renginys :) Smagu, kad pavyko maloniai nustebinti su nuotrauka ;)