sekmadienis

netvarkingos traukinio mintys, kai išgerti jau trys puodeliai kavos, arba if you believed, they put a man on the moon

„jei tavęs nebūtų
likčiau nesapnuotas...“
gal ir neliktum visiškai, mielas žmogau, bet juk gera kartu sėdėt ant siauro medinio tilto virš upės, plačios it dangus. kojos nukartos, bet vandens nesiekia, kalbam kaip visad - - aš, žinoma, daugiau nebyliai kalbu, bet vis vien - tokia jaukuma. ir tiltui pradėjus trūkinėti, pasileidžiam link dešiniojo kranto, nuo kurio mėtai akmenis į upės tėkmę, aš stebiu, kaip jos paviršiumi nusirita mažytės bangelės, o tu sakai - „norėčiau pamiegoti, bent dvi valandas. juk tai pakankamai žmoniška - pamiegoti?“ ir nežinau, ar ką nors atsakau, turbūt tiktai šypsau, galvodama - - mes miegam, iš tikrųjų tai mes miegam, ir čia tik sapnas, mielas žmogau, tik sapnas, kuriame, kaip ir bet kada susitikus, vienas kito nevadinam vardais, nes vargu, ar tai iš viso įmanoma, čia tik sapnas... ir žiūriu, kaip tavo ilgi pirštai sugniaužia plokščią pilkšvą akmenį
„...o per dangų eina liūtai
taip angeliškai tyliai
viešpatie švenčiausias
na ko tu man įpylei...“
ir tiek daug lietaus. iš kur jis. stankus gal dar paklaustų ir „kaip ten pateko“. nežinau. bet lietus džiazuoja naktį, net ir miegant lašai muša ritmą gan ramiam kvėpavimui. ir noras basomis šokinėti per balas dešinėj rankoj laikant jau ir taip peršlapusius batelius, raudonus kaip vynas.
„...mėlynu ant balto
lūpomis per vėją
jie nežino kur mes
buvome nuėję...“
dar dvi valandos traukinio. [...]
reziumuojant: tiek to buvimo. daug.

Komentarų nėra: