trečiadienis

'80s, '90s & summer of '69

(gavosi labai ilgas įrašas. tiems, kurie vis tiek skaitys, rekomenduoju pasidaryti kakavos.)

tingus pavakarys. į žolę tyliai geriasi lietus, ir mano kaklą apsiveja iš melsvo kaspino glėbio ištrūkusios garbanos. atrodo, nieko per daug ir nedarau, o sąmonėj tiek visko vyksta. tiksliau, iš naujo, vėl ir vėl kartojas šeštadienis. ir šypsau. ir gera. ir gerias į žolę lietus -
- - - - - - -
pirmas dalykas, kurį padariau tą gegužės 25-osios rytą vos išlipusi iš lovos, - tai išsitraukiau iš trečiojo stalčiaus gilumų bilietą, visą prisigėrusį smilkalų aromatų ir paryžietiškų atvirukų šnabždesių. bukai spoksojau į jį kokias penkias minutes sėdėdama ant kėdės, šypsodama, klausydama, kaip arbatinuke verda vanduo kavai. paskui visai nepastebimai prabėgo kelios valandos, ir aš jau lyginau savo mėlynus marškinius, vis prašydama lietaus, kad nustotų. po pusvalandžio aptarinėjom orų prognozes prie arbatos, kol galiausiai buvo nuryti paskutiniai - patys saldžiausi - to gėrimo gurkšniai, tada susivarstėm batų raištelius, užsisagstėm švarkus ir išėjom į truputį rudeniu atsiduodančią dulksną.
kelias buvo paprastas ir lengvas - tiesiai, tiesiai, taigi daug erdvės pašalinėms mintims. pokalbius lydėjo tarp batų ir šaligatvio besitrinantis smėlis, pravažiuojančių mašinų gaudesys, gaiva ir gėlėmis kvepiančios pievos. galiausiai takas pamažu ėmė suktis į kairę, horizonte bolavo aukštas ir niūrus pastatas, iš tolo pranešantis apie miestelio egzistavimą. kol nuėjom tuos beveik 10 kilometrų iki augustenborgo, mano plaukai kone permirko, tačiau kažkaip sugebėjau išlaikyti rankų šilumą, o tai jau šis tas. miestelis jaukus - ir turbūt tikrai jam labai tinka pasakymas „ten gražu, kai saulė šviečia“. truputėlis klaidžiojimų, ir apsistojam ties kol kas uždarytu įėjimu. sunaikinam dalį šokolado atsargų ir obuolių sultis (tuo tarpu daug kas aplink gurkšnoja alų), pamažu renkasi žmonės ir - - lėtai lėtai nustoja lyti! nekantravimo vis daugiau, vis dažnesnis žvilgčiojimas į laikrodį, kuris, rodos, specialiai nejudina rodyklių. bet kažkaip kažkaip išteka tos minutės iš ciferblatų, vyrukas patikrina rankinių turinį, moterėlė nuskenuoja bilieto brūkšninį kodą ir jau bėgam, kiek kojos neša, per balas ir per žolę ir per visokias plokštes, kurios neva padeda išvengti purvo. bėgam, ir jaučiu, kaip plūsteli laimės banga, kai mintyse skamba suvokimas - visa tai vyksta, visa tai pildosi. juk kovo pradžioje, nekantriai pildydama visokius privalomus informacijos laukus perkant bilietą sakiau sau - front row, now or never. ir tai nebuvo šiaip kažkoks teiginys, tai buvo tikslas, kuris išsipildė, kai rankos apsivijo šlapią ir šaltą tvorą.
dar pusvalandis laukimo, kurio metu susipažįstam su šalia stovinčia solidaus amžiaus porele. jie dalinasi įspūdžiais iš roger waters koncerto hamburge, aptariam eurovizijos reikalus ir šiaip visokius festivalius. darbuotojai nuo scenos šluoja vandenį (taip - šluoja). laikas nepastebimai pralekia, ir ant scenos užlipa sko/torp kolektyvas, kuris padovanoja ~40 minučių akustinės muzikos, lengvai dvelkiančios aštunto ir devinto dešimtmečių sandūra. skambant seen you fade away ir in wonderland pradeda sklaidytis debesys, o kai minia darniai traukia on a long lonely night eilutes, muzikantams jau tenka prisimerkti nuo šiltų saulės spindulių. iiiiiir tada suprantu, kad dar daug ko gyvenime nesu mačius. o gal - kad tiesiog kvailumui ribų nebūna jokių. galiu suprasti, kai žmonės per koncertus filmuoja/fotografuoja su tais savo išmaniaisiais ir aiškiai už juos pačius protingesniais telefonais. galiu suprasti, kai kas nors slapčiom prasmunka su ne itin profesionaliais fotikais ir drebančiom rankom gaudo koncertų momentus. bet kai šalia stovėjusi moteris iš kuprinės išsitraukė ipad'ą... tai mintyse iškart raudonom raidėm įsižiebė užrašas: logika? ne, negirdėjau. :D :D nes nu seriously? tuoj gal ant bilietų turės atsirasti ženkliukai su užbrauktais nešiojamais kompais ir kita technika. tai va. nepaisant to, sko/torp įspūdį paliko tikrai puikų ir jų dėka pajutau, kaip buvau pasiilgusi open air koncertų, kai garsas laisvai sklendžia, neatsimušdamas į jokias sienas. o ir nuotaika tokių koncertų ypatinga.
per valandą trukusią pertrauką valgom šokoladą (nes koks koncertas be šokolado :D), kol derinamos kitos grupės gitaros, o jos - iš pažiūros - jau gan daug keliavusios, aptrintais kraštais, daug patyrusios ir mačiusios (na, dėl ipado kameros objektyvo dar galima suabejoti :D). neilgai trukus pasirodo ir tų instrumentų savininkai - tim christensen and the damn crystals. garso šįkart žymiai daugiau, ir jis daug sunkesnis. savo pasirodymą jie pradeda su jump the gun, surprise me, isolation here i come. jau jaučiu, kaip sėkmingai tie garsai kuria mano simpatiją šiai grupei. jos siela, be jokios abejonės, žinoma, tim'as, lengvu žingsneliu klajojantis po sceną, dainuojantis superior / i just try to be superior / but i don't need to be superior / all you need is me, užtikrintai braukiantis per stygas, tačiau beveik visus solo atiduodantis kito gitaristo rankoms. skamba ir dainos iš pirmosios tim'o grupės (dizzy mizz lizzy) repertuaro, tad minia puikiai pažįsta pirmuosius love is a loser's game akordus. šiek tiek judesio ir veiksmo įneša time is the space between us ir happy ever after. dievaži, jau trečia diena kaip vis dar mirštu dėl boso gitaros partijų kaskart beklausydama tos dainos. truputis ramybės, kol skamba wiser, love is a matter of... ir whispering at the top of my lungs, kurią vėl keičia energija trykštanti get the fuck out of my mind ir sunkesnė prieš tai skambėjusios dainos versija su vos vienu pakeistu žodžiu - screaming at the top of my lungs. galiausiai tim'as pasako, kad čia bus paskutinė jų daina ir pradeda groti dizzy mizz lizzy hitą silverflame, besinešantį itin stiprų jausmą. žinoma, netylančios publikos ovacijos išsireikalauja grupės sugrįžimo dar vienai dainai. truputį dvejoju, bet, regis, tai buvo caterpillar, kurios metu muzikantai puikiai parodė ne vien savo profesionalumą, bet ir tai, kad yra susigrojęs kolektyvas, o ne kažkokie random žmonės, susirinkę vienam koncertui, ir tiek. labiausiai vis dėlto įsiminė gitaristas. ir dėl to, kad didžiąją dalį laiko prastovėjo priešais mus, ir dėl tos minos jo veide, kuri išduoda jo mėgavimąsi kiekviena sugrota nata (+dar ir dėl to, kad turi tokią gitarą, kurią galėčiau įvardinti kaip savo svajonių fenderį :D). ak, na ir pianistas, žaviai prisimerkiantis nuo į akis šviečiančios saulės, gyvenantis tarsi atskirame pasaulyje, kurio ribos - baltai juodi klavišai, ir atrodantis taip, kad jei paklaustų - einam kavos?, nesuspėtų nė sekundė prabėgti, o taip jau būčiau pasakiusi :D anyway. kai timas ir jo damn crystals nulipo nuo scenos, prasidėjo muzikinės įrangos keitimas. turėjom dar valandą iki to vakaro priežasties, o rankas jau skaudėjo nuo plojimo. ėmė jaustis vietos stygius ir už manęs stovėjęs vyras man kažką pradėjo sakyti. atsisukusi norėjau mestelėti legendinę randy marsh frazę what seems to be the officer, problem? :D bet tik pasakiau, kad nekalbu daniškai, o jis man iškart - my daughter, can she stand here again? neva suprask - jai maža vietos. mums visiems maža, ir ką? dar tas įžūlumas balse, fu fu. she was always standing here, what's the problem? ir nors diskusija toliau nesitęsė, nuotaika vienu laipteliu krito žemyn. ekranuose už scenos įjungė twitterio srautą ir visiems buvo sensacija ką nors ten parašyti ir nusifotkinti atsiminimui. fone grojo should i stay or should i go, higher ground, ant scenos dėliojo eiles marshall stiprintuvų, vienas vyrukas su šepetėliu valė dulkes nuo fortepijono, o vėliau tikrindamas garsą sugrojo trumpą motyvą iš doors'ų light my fire. apsauga liepė nuimti visus švarkus, etc nuo tvoros ir jau buvo aišku, kaip smagiai teks bučiuotis su ja, ypač rankoms. prie scenos kraštuose įsitaisė fotografų armija. likus penkiolikai minučių grojo metallicos enter sandman ir turėjau puikią progą pasitikrint, ar vis dar moku tos dainos žodžius :D kol vienas iš apsaugos vyrukų stoviniavo priešais, vogčiomis nužiūrėjau jo rankose laikytą vakaro setlistą - ne visą, bet jau žinojau, kuo viskas prasidės. dar truputėlis laukimo, ir vos tik fone nutilo muzika, į sceną įbėgo penki muzikantai - be jokio cirko, be jokio šou ar dar kažkokių dirbtinų gudrybių. tai buvo taip - - netikėta? nes jautėsi iš publikos reakcijos, kuri buvo truputį pavėluota. ir štai bryanas adamsas ima savo numylėtą gibsoną ir šėlsmas prasideda su pačiais pirmaisiais house arrest akordais - - - close the windows, lock the doors / turn it up now, pack the floors / cops are on the outside, landlord's on the phone / quick turn out all the lights / pretend there ain't nobody home! ir sunku nusakyt, kas darosi aplink, bet iš plačios bryano šypsenos galima spręst, kad darosi gerai ir kad tai puikiai atspindi žodžius i gotta plead guilty having too much fun! iškart po jų - iki skausmo visiems žinoma somebody, visa pulsuojanti aštuntuoju dešimtmečiu, kurios priedainį plėšiam iš visos širdies ir visų plaučių ir plėštumėm taip kokį pusvalandį, jei tik kas tiek grotų! tada - here i am. ir džiaugsmo ašarų pilnos akys. ir taip awwww - nes viena, kai ta daina groja kažkur per radiją, ir visai kas kita, kai prieš tave pats nenustojantis šypsotis bryanas, kai ta daina tiesiog teka vietoj kraujo, ir taip marčėniškai - - „jau nieko nenoriu turėti“... po jos adamsas sveikinasi - hello, my name is bryan (ir ištaria savo vardą taip, kaip jis rašomas :D) and here i am. jis pažada mums daug muzikos, ypač iš albumo waking up the neighbours, nes pernai jie šventė jo dvidešimtmetį ir jiems taip patiko, kad švenčia ir toliau :D ilgai nekalbėjo, bet suspėjo padėkoti, kad atėjom, iiiiiiiiir visas uostas gaudė nuo minios, šaukiančios around the world or around the block / everywhere i go, the kids wanna rock!! dievaži, kaaaaiiiip aš džiaugiausi, kad gavau progą pakratyt galvą per šią dainą :D pardon me, sir, i guess your daughter is having some difficulties standing over here :D na bet ką jau čia. siautėm toliau su can't stop this thing we started, keith scott džiugino savo nesibaigiančiais solo, dainavom ne tyliau už bryaną ir kaaaiiiip skandavom can't stop it, i can't stop it, kai jis atsuko mikrofoną į publiką!!. nooo way, i'm going your way! po jos - thought i'd died and gone to heaven. kokia graži daina! bet kvailumui tai įtakos neturi - ta 'my daughter' skambina draugei, kad leistų jai pasiklausyti (seriously?) ir rėkdama klausia, ar ji girdi (seriously??), moteris toliau filmuoja ar tai fotkina su savo ipadu (seriously???) ir kelia iškart viską į feisbuką (seriously????). prieš kitą dainą bryanas sako - this is the most romantic song i've ever written. so guys, if you mess things up and if your lover thinks you're a prick, play this song to your girlfriend or wife or lover. and if she still thinks you're a prick - well, i guess you are :D ir žinoma, žinoma - tai have you ever really loved a woman? keith scott su klasikine gitara, švelnios raudonos šviesos. tiesą sakant, niekad per daug nekreipiau dėmesio į šios dainos žodžius, ir tik tą vakarą juos išgirdau visomis prasmėmis. ką gi. nemelavo bryanas, šitaip pristatydamas dainą. nutilus paskutiniams jos akordams, adamsas padėkojo - muchas gracias señoras y señores :D ir ilgai toje romantikoje neskendėjom, nes vėl mus nusinešė eighties dvasia - some other time / some other place / we might not 've 'bin here / standin' face to face. ji tęsėsi ir toliau - tik ramesnė, ekranuose bėgant juodai baltiems žmonių gatvėse vaizdams, ir tai be galo tiko prie žodžių do i have to say the words? / do i have to tell the truth? / do i have to shout it out? / do i have to say a prayer? truputį skausminga, truputėlį liūdna, ir tuo pačiu velniškai gražu. publikoje buvo gan nemažai žmonių, mojuojančių kanados vėliavomis, bryanas pažadėjo duoti backstage pass ir išgerti kartu alaus su pirmuoju, kuris ištrauks danijos vėliavą. toks laimingasis atsirado tik po kelių dainų (kažkaip keista, kurgi dingo tas daniškas nacionalizmas, kai jo reikėjo? :D) na bet nesvarbu nesvarbu, niekas nesvarbu, nes kas gali dar rūpėti labiau, nei ta akimirka, kai pradedam dainuoti i wanna be young the rest of my life / never say no and try anything twice / 'til the angels come and ask me to fly / i'm gonna be 18 until i die - - 18 till i die!! koks jausmas? amžinybės. laikinumo. visko vienu metu - i couldn't care less if time flies by! bet visa tai geriausiai apibūdina - it sure feels good to feel alive. dievaži, kiek buvo tos gyvasties ir kiek to šėlsmo ir kiek tikėjimo kiekvienu žodžiu. žmogus su kamera sugalvojo, kad visai puiku yra praleisti pusę dainos stovint prieš mus, taigi šmėkščiojom kažkur ekranuose, dainavom iš visos širdies - don't worry about the future, forget about the past!.. buvom toje akimirkoje ir patys buvom akimirka. ir kaip kaip kaip tai yra puiku! ir kam tas atsikvėpimas, kai bryanas sušunka - back to you! ir jau dainuojam - i've been down / i've been beat / i've been so tired that i could not speak. ir stovi jis ant scenos krašto, toks ranka pasiekiamas (deja, rankos per trumpos), per visą vakarą nenustojantis šypsotis, ir kartais tiesiai į akis pažiūrintis. tik negalvojau, kad toji gyvenimo verta akimirka ims ir ateis taip greitai. kad jis paims kitą gitarą į rankas ir pradės groti tuos akordus, kad jau dabar dainuosim apie šešiasdešimt devintųjų vasarą... bet paėmė, ir grojo, ir  ir - -. nežinau. per visus koncertus būna kokia nors daina, kuriai skambant galėtum lengva ranka sielą pralošti, be jokio gailesčio, be jokio susimąstymo. daina, kuriai pasibaigus gali ir visas pasaulis sustoti. ir štai - ji groja, o aš iš pradžių stovėjau ir negalėjau patikėti, bet žodžiai patys, be mano sąmonės susirado kelią - i got my first real six-string / bought it at the five-and-dime / played it till my fingers bled... kiek visko toje dainoje? kiek vasarų, kiek pragrotų naktų, kiek vilčių, kiek nesudainuotų dainų, kiek visko pasakyta ir nutylėta, kiek to jausmo - this summer seemed to last forever. kiek saulės, kiek sėdėjimo ant grindų, kiek valandų prašokta savam kambary be perstojo dainuojant oh and when you held my hand / i knew that it was now or never... ir viskas sukosi kaip kino juosta, ratu ratu ratu - - -.
iškart po dainos apie best days of my life į sceną buvo atitempti plastmasiniai kibirai, kuriais grojo gitaristas, būgnininkas ir bosistas, o bryanas tuo tarpu su akustine gitara - you can't stand still for a moment, / you can't stand still for a night. ir po žodžių you can't find love in the kitchen būgnininkas nustojo groti šaukdamas what? well i found love in the kitchen :D į if you wanna leave me (can i come too) (kurios net nėra youtube. wtf?????) įsiliejo dalis touch the hand, ir viskas, viskas buvo neįtikėtina, o ypač kai pianistas užlipo ant fortepijono ir visiems sulaikius kvapą vienąkart skimbtelėjo muzikiniu trikampiu :D po šios dainos būgnininkas sugrojo solo - su tais pačiais kibirais, kurių skambesį, jei klausytum užsimerkus, galėtum palaikyti kaip gan neblogo būgnų set'o. ir tada gavom progą išgirsti jau klasika tapusią (everything i do) i do it for you, kurią dainavom žodis į žodį ir tie minios balsai ritosi kaip koks aidas nuo kalno. o tada - vėl šėlsmas, 'cause it cuts like a knife, but it feels so right! kažkodėl jos metu galvojau, kaip turėjo būti puiku tiems žmonėms, kurie jaunystės vakarus leido diskotekose šokdami pagal tokią muziką. kita daina - when you're gone, ir bryanas visada pasikviečia ką nors iš publikos padainuoti kartu. nors vienas pusnuogis ir kanados vėliava pasidabinęs vaikinas buvo labai entuziastingas (kaip adamsas sakė - well, it would be kinda embarrasing for me... but send me a picture of him on twitter! :D), pasisekė vienai merginai, kuri, aišku, nemokėjo dainos žodžių ir visą laiką tiesiog prasimaivė ant scenos, o galiausiai ir bryanas nesusilaikė - one thing is for sure - you can't sing. i guess it would've been better with that naked canadian guy :D :D iiiiir scenoje pradėjus žaisti mažiems žiburėliams, jie pradėjo groti heaven. iki koncerto nė nesupratau, kuo ta daina visiems taip patinka. o dabar įsijungus vis kažkas į akį įkrenta. įkrito ir tą vakarą, tik ne per heaven (kurios žodžių, aišku, nemokėjau, bet antrą priedainį kažkodėl jau dainavau), o per please forgive me. po visų tų sugrotų lėtų ir liūdnų dainų jau buvau beveik praradusi viltį ją išgirsti, bet ne - so if you're feeling lonely, don't / you're the only one i'll ever want. sentimentai, sentimentai everywhere. tada adamsas pasidžiaugė, kad per visus šiuos metus jam yra tekę dainuoti su labai daug gerų atlikėjų. but this song was done with the best, the best singer ever. ever. ever. simply the best one. and tonight - rodo ranka į scenos užkulisius, būgnininkas pradeda mušti ritmą, koks dažniausiai skamba, kai laukiama, kol kas nors nutiks - - well, she's not here today, but we have keith scott! :D ir, rodos, buvo paneigti visi tie please forgive me if i can't stop loving you vienu rankos mostu - it ain't easy, baby, but it's only love, and that's all! ir - o vaikyti - kokius solo tas keith scott sugrojo, šokio žingsneliu belakstydamas pačiu scenos pakraščiu! numirt dėl tokių galima. jokio atokvėpio nežadėjo iškart sekusi the only thing that looks good on me is you ir ėmė žiauriai užknist vietos trūkumas, nes per tokią dainą ne stovėt reikia, o šokinėt ir dainuot ir rankom mojuot ir plot iki numirimo. užteko pusę žingsnio žengt atgal iiiiir party is on! šėlsmas nė kiek nerimo per run to you, kaip tik atvirkščiai. ir tas tokių trijų dainų junginys buvo ko gero pats silpniausias momentas per visą koncertą, nes jėgų, regis, jau visiškai nebėra, o vis tiek when the feeling's right i'm gonna stay all night, i'm gonna run to you! cloud number nine buvo šiokia tokia atgaiva, ir per ją buvo labai žavi mojuojančių rankų jūra - the moon is up / the stars are bright / and whatever comes / gonna be alright. šitaip pasėdėjus ant to debesies - we could watch the world go by / up on cloud number nine - teko vėl leistis ant žemės ir šėlti - put on your best dress darling / can't you see the time is right / there will never be another tonight! ir nors be suknelės, buvo laaaabai smagus ir energingas akimirkos žaismas - who cares about tomorrow / let the wind fill your sails - besidžiaugiant tuo, kas čia ir dabar - some people they're looking for paradise / others they're looking for inner light / me - i'm just having the time of my life!! ir nutilus paskutiniam there will never be another tonight skandavimui penketukas paliko instrumentus, būgnininkas atidavė savo lazdeles (viena taip arti praskriejo..), visi nusilenkė ir - - ir išėjo. na, išskyrus bryaną. jis vis dar stovėjo scenos vidury ir klausėsi ovacijų, kurias užsidirbo dvi valandas grodamas su savo kompanija. galiausiai paėmė akustinę gitarą ir pasakė - it feels like i've been playing in denmark since the very beginning of my life. i think the first time they invited me to play here was around 1983. well, it's not really the beginning of my life, but.. :D and that's the song i played at that time in a very small place. it was a club, i remember it was monday. actually it's funny because tuesday wednesday thursday friday saturday and sunday it was a strip club, but on monday - it's bryan adams :D ir tada jau dainavom - you say it's easy but who's to say / that we'd be able to keep it this way / but it's easier / straight from the heart. ir tokia jaukuma - naktis, o tu stovi toj minioj, ir klausaisi, kaip gražiai pinasi lūpinės armonikėlės melodija su ramiu stygų skambesiu. viską užbaigė all for love, kuri visad stebuklingai pasėja gerumo jausmą - let the one you hold be the one you want, the one you need. ir tai jau buvo viskas. paskutiniai pamojavimai, šviesos scenoje užgeso, o šypsena veide liko visai nakčiai, nes svajonė išpildyta, ir dar kaip! kelias namo laukė tas pats - ėjosi iš pradžių ne taip jau lengvai, bet naktis šilta, pro debesis šypso pilnatis, švytuoja žvaigždžių žiburėliai. tai ir tiek. visą sekmadienį negalėjau pakelti rankų ir net šaldytuvo atidarymas buvo mirtino skausmingumo + nuo tos mielos tvoros įsigijau keletą mėlynių. bet tas koncertas buvo tobulas iki smulkmenų. kaip ilgai jau norėjau pamatyti bryaną, dievaži. ir kaip liūdėjau, kai pernai liepos pradžioj jis grojo vilniuj, o aš tuo tarpu buvau vos tik grįžusi namo ir sėdėjau savo kambary, nes ar tik ne sold out'as buvo to priežastis?.. anyway. jeigu kada nors iškiltų abejonė, ar verta eiti į jo koncertą, tai meskit tuos abejojimus pro langą - tegul permirksta nuo lietaus. visa renginio atmosfera yra tokia jauki ir šilta, o muzika - - na, ji pati už save kalba. bent porai valandų įstringi auksiniuose aštunto-devinto dešimtmečių skambesiuose. ai, aš apskritai esu kažkokia tai reinkarnacija žmogaus, kuris iš pradžių hipiavo klausydamas psichodelinio roko, o paskui - paskui roadtripin'o su atidarytais automobilio langais ir visu garsu grojančiomis remember ir all i want is you.
ir nors šie metai pilni koncertų, pamažu galvoju, kada bus kitas kartas, kai stovėdama minioje vėl dainuosiu we were killing time/ we were young and restless / we needed to unwind. nes žinau, kad bus.

foto iš koncerto čia

1 komentaras:

In space. rašė...

Kaip nuostabu skaityti kito žmogaus džiaugsmą. Baltu pavydu Tau pavydžiu :) :)