pirmadienis

. . .

- eik, parašyk knygą.
- gerai, tik batus apsiausiu.

jau kurį laiką galvoju apie žodžius, gražius ir negražius. juk yra tokių, kuriuos išgirdus - nieko pridurt nebereikia. pavyzdžiui, vėtra. šermukšniai. liepa. persona (+personažas). drugys, kartu su posakiu „drugys krečia“. ilgesys. nemiga. obelys. galima vardint ir vardint, bet iš lėto, besimėgaujant skambesiu ir tuo, ką žodis su savim atsineša. tokiom akimirkom net pasimiršta tai, kokie žodžiai kartais būna beprasmiai, kuriais nieko, ničnieko nepasakoma, bet vis vien kalbama, nes kažkaip reikia užpildyti foną, užpildyt tylos skyles, visokiausius tarpus, kad nė vienas plotelis nešviestų.

„Geriau nekalbėkime, - dviem pirštais moteris užspaudė jo lūpas. - Nes, ko gero, vis tiek ką nors pasakysime.“ (iš D. K. - Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys)

Komentarų nėra: