trečiadienis

taikąirvėlnesugalvojupavadinimo

žiauriai smagus užsiėmimas yra sėdėti ir laukt, kol išdžius plaukai. ironizuoju turbūt, bet ar tai svarbu dabar. atsinešiau dar vieną puodelį kavos. kelintą šiandien? pasimetė skaičius, bet kol kas turėtų tilpti ant abiejų rankų pirštų. ir nutylėtas mamos „o tu dar nori, kad tau širdies neskaudėtų“, ir nutylėtas mano „noriu“. bet skauda, ir blogai.

truputį neramios šitos dienos. nė pati nežinau kodėl, ir niekas nežino. ir niekas fone negroja, keista. tiksliau groja - - pokalbio nuotrupos, kurios pačios mane susiranda. ir apie jas aš garsiai nesugebu kalbėt. nesugebu ir tyliai - -.

suku tuos minty užfiksuotus kadrus kaip filmą, kuriam užbaigti nebeužteko pinigų ir režisierius penkias paras nedarė nieko, tik iš nevilties sėdėjo ant nutriušusio fotelio dešiniajam kambario kampe. penkias paras. paskui jį išnešė. vėliau apie tai rašė visi didieji šalies laikraščiai, ir nebūtinai tie žodžiai buvo tiesa, bet užtat kokios skambios antraštės. taigi, sakau, įšalom akimirkose. ir jau jokių nervingų judesių, tik kartkartėm - velniaižin kur klaidžiojantys žvilgsniai, bet taip gi nuolat.

v a i z d a s  s u l ė t ė j a  i r
tu ramiai maišai cukrų arbatoj

v a i z d a s  s u l ė t ė j a  i r
vos vos virpteli blakstienos kai įsižiūri į gelsvą sieną

v a i z d a s  s u l ė t ė j a

ir karuselė vėl pradeda suktis. o fone - - fone depeche mode, kuriuos kai kada keičia muse ir the killers ir dar kažkas, ko neatpažįstu. stabteliu sekundės daliai, kai words like violence / break the silence. va ir prasmė
-  -  -  -  -  -  -

Komentarų nėra: