pirmadienis

pardon me for not using fucking commas

mano akys vėl ne šuliniai o dykuma

užsimerkus - tik jūra. šaltai melsva vėjuota besisupanti giedanti
ir nėra jokio krašto nėra ribos į kurią parodytum ir sakytum žiūrėk va štai čia ji pasibaigia. ir tiltas tėra kažkokia mikroskopinė jungtis. ir traukinys lekia žvėriškai greitai. kojomis nesiekiu vandens nors bandau įsivaizduoti koks būtų jausmas. kol taip galvoju melsvuma pradingsta ir aš ir tie keli keleiviai šiuose keturiuose vagonuose stačia galva neriam po vandeniu. viskas tampa vakuumu viskas tiesiog išsitrina išskyrus slėgio pokyčius ir faktą kad būtent tas kelias minutes tu tarsi nustoji egzistuoti nors kraujas ir toliau nešioja deguonį venų žemėlapiuose - -

ir vėl sentimentalu, sentimentalu iki skausmo. nors iš tikrųjų tai labiau norėčiau skųstis kad niekas nebepadeda - nei šitas šaltis kambary (bet bent jau nebėra to pridvisusio lelijų kvapo ar tvaiko ar tiesiog nežinau kaip apibūdint tą dujų kameros efektą atsiduodantį grynakraujėmis laidotuvėmis) nei kelios taurės neatšaldyto vyno nei šalia lango pradedantis byrėti tinkas. taigi, stebiu ploną raudoną juostą kuri tariamai skiria lubas nuo sienų (iš tikro tai ne tariamai bet. nežinau kodėl parašiau tą žodį) ir kaip ji įsilieja į tamsiai rusvus gėlių raštus ant sienų ir kaip jie ir žalia spalva ir ta juosta sukuria kažkokius kosminius rūkus kai tiesiog sukiesi ant kėdės ir nieko daugiau. viskas iki tos akimirkos kai atrodo kad nebeištversi tad stabteli menkai sekundės daliai ir sukies toliau, tik į kitą pusę. shine on you crazy diamond.
kaip jau sakiau - niekas nebepadeda. pasiimu knygą nuo stalo krašto atsiverčiu bet kurį pasitaikiusį puslapį bedu pirštu ir skaitau -

„ant juodųjų nakties paklodžių
šešėlių nemokamas kinas
žibalinės lempos gaubte
tavo atvirkščias veidas“

ir ką man visa tai primena. ir vėl sentimentalu. aš to jausmo lizdas ir ilgesio paukščiai mane turėtų šapą po šapo išardyt išnešiot į visas pasaulio puses lygiai taip pat kaip vienąkart sunešė ir sulipdė.

„daužau savo smilkinius
kietais atminties kumščiais
pamėgink surakinti žodžius
kad jie pajudėti nedrįstų“

ir dar šiąnakt galima susibadyt iki kraujo pirštus į mėnulio pjautuvą. nebent susitikus paklaustum

„o kaip gyventi kitaip
šios nakties pakeleive pamokyk“

kad ir ką bedaryčiau nors užmušk skamba stankaus keliamųjų metų fragmentas - balandis / labai svarbu nejudėt. ir ką dabar. nebent dar tris kartus savižudiškai apsipilt verdančiu vandeniu bandant pasidaryti puodelį arbatos prieš miegą

/citatos iš a.a. jonyno eilėraščio naktis dviese. just in case

1 komentaras:

mėlyna avis rašė...

atsigulus užsimerk, ir tavo blakstienų žiedams prasiskleidus palei tave stovės visi mano elfai. (išvirs arbatos, jei paprašysi. ir nupūs nerimus nuo pirštų.)\

– kada tu pabusi? – rudenį