šeštadienis

kodėlčiavisadareikiaįrašytpavadinimąirkodėlašjoniekadnesugalvoju

vienu didžiųjų būties klausimų vis dar išlieka kodėl oro uostuose nėra pašto? gal iš dalies ir absurdiškai skamba, bet negi niekas nenorėtų gauti atvirlaiškių/atvirukų/kokių nors raštelių iš įvairių pasaulio kampų? negi niekas nenorėtų jų rašyti? kažkaip - - kažkaip. keista. o juk taip patogu būtų - iškart visus laiškus surūšiavai, subėrei į maišą, šast į lėktuvą - ir skrenda. et. ir laikas greičiau laukimo salėse praeitų. hmmm. kaip ir verslo idėja. anyone?

palikus retorikas nuošalyje, šiandien labai daug saulės visur, net ir virtuvėj. gal dar ir nekvepia pavasariu, o medžių šakos varva nuo nakties užsilikusia vėsuma, tačiau vis šis tas. vis ne lietus. jūra yra kaip ir buvo. mane kartais stebina ta vandens ramybė - - - ne, ne todėl, kad vanduo ramina, bet tai, koks jis pats yra ramus. tačiau, kai pagalvoji, - kas gi rūpi, kai esi vanduo? skalauti akmenis. traukti gilyn į save smėlį. sūpuoti jūržoles. ir viskas, vis kas.
vienas vaikas vaikščiodamas pakrante krovėsi į kišenes smiltimis aplipusias kriaukles. žiūrėjau į jį ir mąsčiau - ką man visa tai primena. juk kažkur matyta o gal ne matyta gal tiesiog jausta. paskui toptelėjo, kad aš juk tokia pat kaip ir jis. tada pagalvojau, kad kur nors, kur gyvenimas primena ne realybę, bet a. baricco knygas, turbūt gyvena senas žvejys. ir rytais jis nuo kranto surenka visas kriaukles bei akmenėlius, tada sėda į valtį, kuri tyliai nuslysta vandeniu, nuplaukia kasdien vis tą patį atstumą, kurį, galimas daiktas, matuoja yriais, ir visas tas kriaukles bei akmenėlius suberia atgal į jūrą. grąžina tai, ką ji pametė.
- - - - - - - - - - -

hm. seniai jau taip berašiau. gal todėl, kad ne naktis dar. anyways, turiu vieną gan įdomią idėją, kuria čia dalinsiuosi po kokių dviejų savaičių. naudinga ji bus ne vien tik man, bet ir tiems, kurie langus varsto, todėl - stay tuned. o iki tol - pasidžiaukit vasariu, tuo, koks jis trumpas, apkabinkit kokį nepažįstamąjį troleibuse, pakvieskit seniai matytus žmones arbatos. nusipirkit šokolado galų gale. šyptelkit iš paskos šeimininkui bėgančiam šuniui

o čia daina kuri tinka klausytis, kol džiaugiatės menkniekiais

4 komentarai:

Miglė rašė...

Panašiais dalykais gyvenu pastaruoju metu :) Mintimis apie jūrą (kol kas tik mintimis, tikėkimės, nebe ilgam), apie oro uostus, saldinant gyvenimą šokoladu, kai saldumo kasdienybėj pritrūksta.
Perduodu linkėjimų - Vilniuj šalta, šlapia ir tamsu, bet pavasariu jau irgi ima kvepėti.

mėlyna avis rašė...

kokiu trapiu vasario adresu galima pasiekt tavo pašto dėžutę?

Greta rašė...

linkiu jūros išsipildymo :)

Greta rašė...

parašyk man į el.paštą (cloudmaker50@gmail.com)