pirmadienis

hide in a raincoat when things are falling apart

tuščios vakarinės šeštadienio gatvės, tik mes keturi, ir žingsnių aidas atsimuša į sienas. sutemus viskas kitaip.

žmonės balkonuose užsidega kalėdines lemputes ir geria kavą.

eilinįkart neįtikėtinai rami jūra. tik žibintų šviesos supasi jos paviršiuje, tarsi pačios save migdytų. įdomus jausmas būti ten naktį - - prieš akis tamsu, gali ištiesti rankas ir nežinia, ar jas pamatysi. rūkas. tolumoje kartkartėm žybteli žali taškeliai, apsimetantys, kad rodo kelią valtims ir laivams, kurie neplaukia... dangaus nesimato, dangus pilkas ir pilnas debesų, dingsta linija, skirianti mus nuo jūros ir nuo visko. nuo nakties. nuo šitos tamsios amžinybės.

galvoju, kad būtų smagu tokiu metu gerti arbatą prie jūros. kai vienintelė gyva dvasia aplink yra tie kitame krante degantys namų langai ir švelnus vandens srovenimas. galima sėdėti ant suoliuko. arba ant žolės po medžiais. arba ant cementinės atbrailos, virš vandens nukartomis kojomis.

o šiąnakt galvoju apie daiktus (ir dalykus), kurie dingsta, norim mes to ar ne. ir dar apie tai, kaip vasarą saule kvepia oda. ir šiek tiek apie


3 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

žodžiai įtraukia. retai skaitydamas kažką gali taip aiškiai matyti svetimą realybę, kad ir kupiną metaforų.

beje, kairėje puslapio pusėje tiesiog šauni idėja. nesvarbu, kas kiek ko siųs, svarbu, kad neapleistum savojo talento.

peace.

mėlyna avis rašė...

koks gražus tavo sukurtas dalykėlis įrašų kairėj. bet taip baisu, nes atrodo, net neturėtum ką nusiųsti atgal už tokį grožį, naktimis (tikriausiai) gimusį.

o virš tavo jūros šiandien vėjas, jau visai iš rudens

Greta rašė...

ah. ačiū, ačiū jums!

avie (tikiuosi, galima taip kreiptis, nes daugiau nežinau kaip), nieko atgal nereikia. turbūt turėjau kur nors tai paminėti. kur nors šalia vėjo