antradienis

coffee cools, cigarettes end, music stops and life simply goes on

- tu nežinai, ką kalbi
- aš nežinau, ką kalbu

žodžiai, žodžiai
galim kalbėtis rankų mostais. žvilgsniais per petį, tolyn į horizontą, atgal į virpančią žvakės liepsną.
galim užsimerkti, galim pirštais išpiešti vienas kito plaukus.
galim pirštus priglausti prie vienas kito riešų, skaičiuoti, kiek kartų per minutę suplaka širdis.
galim apskritai nieko, visiškai nieko nedaryt, nesiliesti net megztinių rankogaliais. tik sėdėti, ar stovėt po medžiu, užsimerkus, vien iš kvėpavimo suprasti mintis, niekada niekam nesakytas, vaikystėj skaitytas tas pačias pasakas, mėgstamiausius eilėraščius, miestus, į kuriuos kada nors pirksim traukinio bilietą, rytojaus planus, paskutinės vartytos knygos puslapių kvapą, dulkių sukeltą čiaudulį, kai iš neturėjimo ką veikt apžiūrinėjam daiktus, sukrautus ant aukščiausios kambario lentynos, - - - visa tai vien iš kvėpavimo.
žodžiai, žodžiai
kam jie, kai tiek visko galima be jų. nors man visad patinka klausytis, žiūrėti į rankas, norėti nupiešti
lūpas
pirštais.

- tu nežinai, ką kalbi
- aš nežinau, ar kalbu


Komentarų nėra: