antradienis

234

moody monday.

paduokit man žemėlapį, kuriame bus pažymėta, kur užkastas lobis, ir aš bastysiuosi trisdešimt dienų jo ieškodama.
visa tai tvyro ore, nors ir nepasakyta, net sau neištarta. bet mes tai įkvepiam, iškvepiam. vis tiek jokio įkvėpimo.  žinot, yra dalykų, kuriais netikiu, kol jie nepasakyti garsiai. dalykai, kurie numanomi, tačiau nutylėti, palydėti ilgiausių pauzių, kurias vainikuoja beveik dramatiškas žvilgsnis į tolį.
nors dabar galiu žiūrėti tik į prie žemės vėjo lenkiamus medžius. iš čia nesimato nei alpių, nei laisvės statulos, kurios vos tik atrestauruotą suknelę tuoj taršys uraganas. iš čia, pro jau nuogas medžių šakas, pasistiebus matosi saulėlydžiai ir kažin kokio vienišo paukščio susuktas lizdas pavasarėjant.
banaliai aš čia, žinau. galvoju apie visus kada nors sutiktus žmones. apie tuos, su kuriais tik prasilenkėm. į kuriuos net nedrįsau pažvelgt. nepažįstamasis, atiduočiau savo karalystę, jei galėčiau šiąnakt sėdėti ant tavo palangės ir žiūrėti, kaip sninga. jei tik visą naktį galėčiau, ir tu nieko nesakytum. nebent ką nors apie tieses ir kampus, lietingą senamiestį. let the poets cry themselves to sleep - - -.

po dviejų mėnesių sakysim, kad baigėsi.

Komentarų nėra: