šeštadienis

what i've got you've gotta get it put it in you

praėjo jau dvi savaitės, o, regis, tik dabar viskas sugulė į savo vietas. visą tą laiką iki šiol gyvenau tokioj būsenoj, kurią itin taikliai last.fm shoutbox'e apibūdino viena mergina: dar protu nesuvokiu, kas čia atsitiko. bet dabar belieka tik rankioti smulkmeną po smulkmenos, nes ir aš ten buvau, look around dainavau, antanai antanai skandavau
- - - - - - - - - - -

o viskas prasidėjo dar lapkritį, kai paaiškėjo, jog ir į lietuvą ateina šventė. sėdėjau savo mielajam sønderborge ir iš to nekantrumo šiek tiek graužiau nagus, nes niekas dar nebuvo aišku. o tada bum - kad liepos antroji pusė. o tada bum - kad liepos 28. mano gimtadienis. elektroninis laiškas a la kalėdų seniui, ir kitą dieną bilietas į laimę jau atspausdintas, guli stalčiui, laukia. ir aš laukiu.
vėliau buvo amžinas setlistų statistikos tikrinimas, pirmąkart paklausytas i'm with you albumas, dainų žodžių mokymasis, nekantravimas, laukimas, kol laiko tarpas nuo septynių mėnesių sumažėjo iki kelių dienų, kuomet ir prasidėjo tikras pamišimas, šokimas virtuvėje plaunant indus ir klausantis throw away your television, važiavimas nuo kalno su dviračiu dainuojant tell me baby, etc etc.
ir štai tas rytas, kai lyginu mėlyną suknelę. kai gaunu saulėgrąžų puokštę, nesudainuotą happy birthday, kepina kokių 34 laipsnių karštis, bet nieko, juk they're red hot, judu link kauno, kuriam itin didelių simpatijų niekad nejutau. šypteliu pamačiusi minias gražių žmonių, traukiančių tiltais link arenos. ir pati traukiu, bilietas rankoj, šypsena iki ausų. apkabinimas numeris vienas, apkabinimas numeris du, ir mes eilėj, kurioj praleidžiam vos kelias minutes, greita patikra, greitas marškinėlių nusipirkimas ir štai prasideda smagioji dalis pavadinimu įkalbėkim-apsauginius-kad-mus-įleistų-į-tą-minią. aišku, no luck, lipam į balkonus, kur turim vietas, iš kurių viskas kaip ant delno, bet ne, mes geriau nieko nematysim, bet šokinėsim iki numirimo žmonių jūroj. lipam žemyn, daug galvojimo, mąstymo, tobulas planas, šiek tiek neramumo ir - in your face! - mes teisėtai įeinam į stovimą sektorių, per kurį bėgam ir krykštaujam. vis dar negalim patikėt, kad ten esam. sėdim ant grindų vidury arenos ir piešiamės ant riešų asteriskus, svaičiojam apie tas akimirkas, kai užgęsta šviesos ir panašiai, kol nuaidi perspėjamieji skambučiai, ir šviesos iš tikrųjų užgęsta. ant scenos - the vaccines, linksmybės prasideda. ne kažin ką apie juos težinojau, bet tai ir buvo pliusas - tiesiog neturėti high expectations ir mėgautis tuo, kas vyksta. o groja jie smagiai, kokybiškai, nors aplinkui stovintys žmonės itin skeptiški, bet mums nesvarbu. mes plojam ir šokam ir dainuojam if you wanna. kažkas per trumpą pauzę tarp dainų sušunka red hooootaaaai, juokiamės. skamba wreckin' bar, norgaard, all in white, kuri buvo labai labai, wetsuit, kelios dainos iš naujo albumo, tarp kurių - ghost town. savo atgroję, vaikinukai lipa nuo scenos. apšilimas padarytas, rūbai pradeda šlapt nuo karščio. kvėpuoti kol kas dar yra kuo, prasideda didysis migravimas, daug kas klijuojasi kiedžio ūsų kopijas. ir aš bandau, klijuoju ant rankos, nelimpa. oh well. labai labai nekantraujam, kalbam su žmonėmis, stovinčiais aplink, juokiamės iš fone grojančios muzikos, žmonės tribūnose daro bangas, bandom ir mes, spėliojam, kokia bus pirmoji daina, sakau, kad monarchy of roses, ir pati kažkodėl tuo tikiu, dar kažką kalbam apie keruako kelyje ir dharmos valkatas, apie tai, kad kuo daugiau šokinėji ir lipi kitiems ant kojų, tuo mažiau žmonių aplink tave, po kojomis jau voliojasi tušti vienkartiniai indeliai nuo alaus ir kitų gėrimų, nelabai kreipiam dėmesį į tai, kas vyksta ant scenos, nors užmetusi akį matau, kaip į vietą pastatomi chado būgnai. soundcheck'as buvo kažkoks keistas. tiesiog kituose koncertuose, kiek teko būti, jis daug ilgesnis (metallicos gitaras derino gal gerą pusvalandį, ain't that right, james?). pertrauka nelabai užtrunka, neprailgsta. galvojau, kad teks stovėt kokią valandą, o šviesos ėmė ir užgeso daug greičiau. su tuo užgesimu viskas ir prasidėjo. klykimas, plojimas, tobulas  tūkstančių žmonių triukšmas, kai nežinai, ar juoktis ar verkt ar šokinėt iš laimės ar dar pataupyt jėgas, nes norisi visko vienu metu. fone kurį laiką dar grojo tyli muzika, kurios per visus riksmus nelabai ir girdėjosi. ir štai. pagaliau tamsą perskrodžia garsus chado kalamas ritmas, ir jau visai pašėlom, ir atėjo suvokimas, kad tai, ko laukėm visą amžinybę, vyksta čia ir dabar. įsijungia josho gitara, flea bosas, į sceną įbėga anthony ir monarchy of roses (juk sakiau, sakiau!!) prasideda. sunku apsakyt, kas dedasi aplink, visi šokinėja, ploja, dainuoja, rėkia, ir mes kartu, show us love before you go / say i will and then say i want to / the story knows that i will always haunt you. dainą palydėjo neilgas flea solo, kuris peraugo į around the world. dainuoju i know i know it's you / you say hello and then i say i do, ir tikiu viskuo, kiekviena akimirka, kiekvienu rankos mostu. po paskutinio dainos akordo pagaliau išgirstam lietuvišką ačiū ir labas, minia pradeda skanduot antanai antanai, ir mes skanduojam. chadas toliau muša būgnus, kiedis sako what'cha got, smith, flea sako he was once a little baby, but now he's a big strong bad motherfucker, ir po kelių sekundžių chadas pradeda mušt dani california ritmą, dainuoja visa arena, pradeda jaustis oro trūkumas, bet mes vis vien šokinėjam, california rest in peace, suknelė visiškai peršlapusi nuo šėlimo ir nuo karščio, klykiu kaip kokia trylikametė, kai per tą rankų jūrą pamatau joshą, besitaškantį su savo numylėtu fenderiu, žeriantį vieną solo po kito, visus tobulus ir unikalius, tarsi nuleistus iš kosmoso. trumpa improvizacija, kiedis rėkauna i see you, vėliau sako thank you for the warm and loving welcome, ir pirmi kitos dainos akordai visiškai nurauna (sorry, kalbininkai, i know i know it's you. šypt). man tikrai atrodė, kad tą akimirką mirsiu. tiesiog išnyksiu su visam, kai visi darniai pradėjo dainuot how long how long will i slide / separate my side / i don't i don't believe it's bad / slit in my throat is all i ever had. dainavau tą dainą, spaudžiau kito žmogaus kairę ranką, ir prieš akis prabėgo visas gyvenimas. once you know you can never go back, mes buvom vienas balsas, centuries are what it meant to me, jausmas, it lėktum greitkeliu dviejų šimtų kilometrų greičiu, žinodamas, kad stabdžiai neveikia, a cemetery where i marry the sea, rodos, nieko nebelieka, net pačios manęs, pour my life into a paper cup... tai buvo viskas, viskas ir niekas tuo pačiu metu, visiška nirvana, aukščiausia pasaulio viršūnė, pi su milijonu skaičių po kablelio, konstanta, niekaip nedalomi racionalieji, begalybė, something borrowed something blue, visi tie metai, praleisti klausant i'm alright, visi lietūs ir visų žiemų sniegas, nemiegotos naktys, rytai, kai išaušta prieš akis, kai sėdi ir nieko nebeturi, tik grindis, tai buvo garsiausias griaustinio trenksmas pernai birželį, tai buvo uragano nusiaubtas miestas, tai buvo saulė tavo akyse, ėjimas viduriu gatvės per lietų, visas išgertas ir neišgertas vynas, tai buvo gyvenimas. tai tiesiog buvo. ir po tos dainos viskas galėjo baigtis, žemė galėjo nustoti suktis, galėjo sprogti saulė, būti atrasti nauji žvaigždynai, galėjo kilti smėlio audra visose dykumose, sudegti visos knygos, visi kada nors per milijonus metų parašyti žodžiai. burn me out, leave me on the otherside. turbūt taip ir būčiau likusi stovėti, jeigu ne factory of faith, kurios žodžius dar vasarį sąžiningai išmokau, taigi the party is on again, factually i - i'm just a piece of it / factually i - the very least of it. įsimylėjau josho vokalą, na ir ką. toliau šokinėjam ir dainuojam late last night i had a dream and it was great. įdomus jam'as, kurio metu misterio klinghofferio gitara sėkmingai vedė prie kulminacijos - can't stop. buvo daugiau nei puiku, nes tą dainą kelias dienas prieš koncertą vis klausydavau klausydavau, sukryžiavusi pirštus šokdavau - kad tik pagrotų. ir pagrojo. ir visi šėlo, go write your message on the pavement, dar kartais žvilgtelėdavau į šalia stovinčius žmones, tik tam, kad įsitikinčiau, jog ir jie yra visiškai valdomi muzikos, akys užmerktos, šoka iki nukritimo, tiesa - can't stop the spirits when they need you / this life is more than just a read thru. po dainos - pirmasis thank you iš flea, ir jo we've got one australian up here and two americans and one lithuanian (visi šaukia) the good looking one is lithuanian (visi dar labiau šaukia). fingers vis dar crossed dėl especially in michigan, vėl šaukiam antanai antanai, o jie pradeda hard to concentrate. šiokia tokia ramybės oazė, nors visgi žodžiai stringa it koks gumulas gerklėje dainuojant all i want is for you to be happy / take this moment to make you my family / finally you have found something perfect / finally you have found. mėlynomis šviesomis nutvieksta ramybė perauga į eilinį šėliojimą šokinėjant ir dainuojant look around look around look around *clap clap* all around all around all around *clap clap*. visi šypsosi, visiems gera(i), juk antanas stovi prieš visus ir dainuoja please don't look right through me / hurts my heart when you do that to me. dar viena improvizacija, per kurią žvilgtelėjau į laikrodį. rodyklės pašėlusiai artėjo prie 22.10. laikas, kai gimiau. ir nors to gimtadienio daina neabejotinai buvo californication, buvo įdomu, ką gi jie būtent tuo metu pagros. ir pagrojo. i like dirt, per kurią vėl dainavom i'd be water if i could / live in a dream / in your stream / live in a dream. true story bro, gyvenau tikrai kaip niekad nesvajotoj svajonėj, kuri tiesiog ėmė ir išsipildė. sako, these times are hard for dreamers, bet ką jau čia, kai red hotai tau prieš pat nosį trenkia the adventures of rain dance maggie, o tu tik šokinėji, hey now - we've got to make it rain somehow, galvoji - o kad dabar lytų, bet nelyja, toliau šokinėji, who said three is a crowd, visi šlapi ir be lietaus, plaukai limpa prie veido, belieka tik kratyti galvą, kol chadas ir toliau savo būgnais drebina žemę po kojom. dar vienas jam'as, po kurio - universally speaking. palmės ekranuose, karšta it tikroj kalifornijoj, come on baby cause there's no name for / give it up and i got what i came for. ko jau ko, bet goodbye hooray po jos aš mažiausiai tikėjausi. jei žiūrėtum iš viršaus, minia greičiausiai atrodytų it egzorcizmo metu - visi apimti šokinėju-mojuoju rankomis-ploju-kratau galvą-šiaip kratau visas galūnes- būsenos, nepailstamai dainuojam see you around i'll see you around i'll play all night can't get uptight see you so long goodbye hooray. muzikantai šėlsta neprasčiau už mus, visiems gerai. nutilus paskutiniam priedainiui, prasidėjo under the bridge. šypsojau, beveik verkiau, dainavau su visais, o mintyse bėgo kiekviena akimirka, kuomet džo tiesiog einant gatve pradėdavo dainuoti under the bridge downtown is where i drew some blood, ir tai būdavo nežemiška, lygiai taip pat buvo ir toj minioj. tiesiog nežemiška. atsikvėpti nė akimirkai neleido iškart po under the bridge sekusi californication. kiekvienas žodis smigo it adata, ir tai buvo dar vienas visiškos euforijos momentas, kai visa arena gaudžia nuo pay your surgeon very well to break the spell of aging / celebrity skin is this your chin or is that what you're waging. nors man labiausiai oda šiurpo, kuomet šaukiau cobain can you hear the spheres singing songs off station to station. milisekundė kažkokio sąryšio su kosmosu, it vaikščiotum paukščių taku basomis kojomis. dar viena puiki improvizacija ir mes jau plojam išgirdę kiedį dainuojant standing in line to see the show tonight... pamiršom tą dainą dainuot stovėdamos eilėj prie arenos, bet būtent tą tuomet darėm eidamos iš proto kartu su visais, by the way i tried to say i'd be there waiting for. ir tai buvo neva the last song, dar vienas ačiū, thank you, we'll see you and we love you, thanks. hah, you wish. triukšmas, kurį sukėlė minia red hotams nulipus nuo scenos, gal prilygtų tuzinui reaktyvinių lėktuvų. ir taip be perstojo rėkėm ir plojom ir trypėm kojom kokias 10 minučių, kol galiausiai chadas vėl sėdo prie būgnų (you big bad strong motherfucker!!:D) ir kartu su mauro sugrojo pasakišką encore jam, į kurį vėliau įsijungė ir josho gitara. pakankamai nustebino, kai anthony suriko hit me! ir po kelių akimirkų jau dainavom hit me you can't hurt me / suck my kiss!!!  publika atitarė it darnus choras, juk neveltui encore, juk neveltui mes nenorim, kad visa tai baigtųsi! labai norėjau, kad pagrotų ethiopia. ir va - tell my boy i love him so / tell him so he knows. nors kiek keista, kad kiedis šią dainą dainuoja taip, it tai darytų pirmąkart. aaaanyway, it was awe-waitforit-some, dar vienas šėliojimas, užmerktos akys ir josho solo vėl nuneša kažkur tolyn. iiiiiiiir paskutinis vakaro akordas buvo palydėtas skanduojant give it away give it away give it away now, šėlstant atiduodant paskutines jėgas, love is free love me say hell yes, ir nė akimirkai nepersmelkė mintis, kad jau viskas, kad tai, ko buvo šitaip/šitiek laukta, eina link pabaigos, it filme - tik nebėga jokie titrai, nes give it away aidėjo taip stipriai ir užtikrintai, o po jos - outro jam, anthonio please be good to each other, flea thank you so much and thanks for coming, thank you goodnight (visai kaip hetfield, haha), chado skriejančios lazdelės ir thank you so much, so so much, we love you. paskutinės ovacijos ir lights on. jaučiausi it būčiau ką tik nubudusi iš miego. nežinojau, kur esu, kaip esu, dėl ko esu. galva vis dar ūžė nuo triukšmo, žvilgtelėjau į riešą - asterisko it niekad nebūta, suknelė permirkusi, plaukai šlapi, pradėjom judėt link išėjimo, kojos pinasi, norisi tik atsigulti ant šlapios žolės ir ten gulėt tris dienas ir naktis. ne itin smagus laikas stovint eilėje prie gėrimų (you do a little dance and then you drink a little water), bet visų akys blizga, visi laimingi, vis dar gyvenantys tuo, kas ką tik buvo. naktis šilta, lauke visi rūko. paskutinis apkabinimas, galvoje vis dar sukasi give it away give it away give it away now, automobilių aikštelėse visi visu garsu klausosi tik red hotų, dainuoja red hotus, vilki red hotų marškinėlius... ir tai buvo taip... tikra. visiškai. štai toks yra buvimas iki galo, kai po visko esi be jėgų, bet toks pilnas. gaila tik, kad visą vakarą prasimeldžiau, kad pagrotų snow, - nepagrojo. norėjau ir scar tissue, bet po otherside man jau lyg ir nieko nebereikėjo. o juk sugroti visų dainų jie taip pat negali. aaaaanyway, ar dar reikia sakyti, kaip viskas buvo tobulaifantastiškanuostabunerealuidealupuikuvienageriausiųdienųgyvenime? gal ir ne, bet pasakysiu. tai buvo tobulaifantastiškanuostabunerealuidealupuikuvienageriausiųdienųgyvenime. ir dėkoju aušrai ir vytautei, lenkiuosi iki žemės, kad su jomis kartu atšėlom kaip reikiant. merci, kiitos, arigato, tauta!

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

ačiū. tik tiek ir sugebu dabar, viską perskaičius --
gal atgausiu kalbos dovaną Paryžiuj

sm rašė...

SKAIČIAU IR BĖGO ŠIURPULIUKAI! NEMOKU APSAKYT KAIP AČIŪ

Anonimiškas rašė...

ašaros kaupias!

Aurimas Nov. rašė...

vis sekioju akimis sita bloga, vis dar, nors jau tik kartais.
perskaiciau nuo a iki z, vaizdiniu tiek, kad nors semk, rek, nors nera ko, nes parasei puikiau nei galima butu pagalvoti.
dziaugiuosi, kad gyveni sviesiai, greta, dziaugiuosi. tikiuosi, sviesu bus visalai, kad ir kur bebutum, kad ir ka bedarytum.
give it away give it away give it away now -