sekmadienis

šitas šaltis gal poetams. naktį nubudus tenka ieškotis antklodės, bet nieku gyvu neužverti lango. nes kur kitur tiems naktiniams drugiams. kur kitur man be to jų beviltiško plazdėjimo. jie skrenda į mane. į mano plaukus. tarp mano pirštų. tupia man ant pečių, ant  nuo vėsos pašiurpusios odos. kažkur lyja. kažkur surinka automobilio stabdžiai. nutyla. tyla. sakoma, drugiai nuolat skrenda į šviesą. tai kas tada aš
šiąnakt pakanka vienos vienintelės žvakės. keista, kai nerandi degtukų ten, kur jie visuomet būdavo. keista, kai laikrodžiai tiksi visose pakampėse. kai balkone kažkas rūko beveik visą parą, kai vakare boružė nuo delno nuskrenda greičiau negu kad aš sugalvoju norą.
aš tiek tylėjau, dievaži. tiek sunkios, tirštos it rūkas tylos. nors ir dabar dar nežinau, ar kalbu. ar čia tikrai aš, bandanti įžiūrėti raides tamsoje. jų nematau, bet žinau jas ten esant. ir žodžiai - - va taip va plaukia. it gelbėjimosi valtis, kuri buvo per maža visai skęstančio laivo įgulai.
plaukai įsigėrę lelijų kvapo. nemėgstu lelijų, niekad nemėgau. jos man primena tik du dalykus - laidotuves ir nirvanos mtv unplugged.

aš tiek galėčiau dabar iškalbėti. bet kam, bet kam.

Komentarų nėra: