sekmadienis

naktys/vakarai. part v

Happythankyoumoreplease. kai apima jausmas, kad nenori, jog filmas baigtųsi, matyt, jis geras. go get yourself loved.

Never let me go. net sunku kažką dar parašyt ties šituo pavadinimu, kai apie jį tiek visų prikalbėta ir prirašyta. taip, liūdnas. taip, įsimintinas. taip, kitoks. gal čia mano kaltė, kad nebuvau skaičiusi knygos, bet po filmo - nė nežinau, ar skaitysiu. bent jau ne artimiausiu metu.

50/50. žiūrėjau, nes tiesiog pasitaikė proga. nepasakyčiau, kad likau itin sužavėta, nors joseph gordon-levitt - vienas mėgstamiausių aktorių. galbūt kliuvo tas holivudo prieskonis, išlendantis ne laiku ir ne vietoj.

The boat that rocked. kiek metų atidėliojau šitą filmą? du, tris? dieve, kokia klaida, kokia klaida... juk jis nuostabus! prisipažinsiu, kad prieš žiūrėdama buvau nusiteikusi kiek skeptiškai ir kad kažin kokio stebuklo nesitikėjau, tačiau jau po pirmų 15 minučių filmas taip įtraukė, kad negalėjau nesišypsoti dar kelias valandas jam pasibaigus.

Waiting for forever. žinot tuos mergaitiškus vakarus, kai norisi ko nors saldaus ir leidžiančio braukt ašaras, nes odievekaipgražuiraštaipnoriu? tai va. puikus variantas. labai patiko.

Forget me not. nežinau, kaip jis atsirado mano sąraše. bet čia vienas iš tų filmų, kurį iki galo supranti, tik kai praeina pakankamai laiko. išpildymas gražus. žanras - neva romance, bet yra dramos elementų, ir gan nemažai. patiks londono mėgėjams - juk visas veiksmas būtent ten ir sukasi.

Singles. devinto dešimtmečio atspindys. akį patraukė aprašymas, o ir nuojauta, kad turėtų būti neblogai, nes žmonės prieš 20 metų buvo kitokie, visiškai pasiteisino. gal ir ne šedevras, gal ir neprivertė juoktis iki ašarų, bet patiko.

The Doors: No one here gets out alive. taip, aš nepataisoma tokių filmų mėgėja. valanda dokumentikos. tai, kas liko neparodyta filme when you're strange. o ir pavadinimas šįkart kalba už save. negalėjau atsitraukti.

Almost famous. dar vienas ryškiai per ilgai atidėliotas filmas, visiškai vertas tų 7.9 imdb.com. nors aš daviau 10 nė kiek nedvejodama. aišku, eilinįkart pasiteisino mintis i'm living in the wrong era, bet ką jau čia. žiūrėkit.

South Park: Bigger, longer & uncut. puikiai pamenu, kai šitą filmą rodė per televizorių, o mama neleido man jo žiūrėti. tuomet buvau dar mažas vaikas, tad gal ir gerai, kad jį pažiūrėjau tik šiemet. juokiausi visas 80 minučių, ir po filmo sėkmingai pradėjau žiūrėti south park serijas. dabar sėdžiu vienuoliktam sezone.

Joy Division. dokumentinė legendinės grupės pusė. kadangi control buvo labiau fokusuotas tik į ian curtis, ne kažin ką apie pačią grupę ir težinojau. patiko tai, kad asmeniniai gyvenimai buvo palikti behind the scenes. because what really matters is music.

Talihina Sky: The story of Kings of Leon. filmą galėčiau apibūdint dviem žodžiais: labai, labai. puikiai susukta juosta, po kurios kokią savaitę nenorėjau klausytis jokios kitos grupės. visa istorija, nuo dainavimo bažnyčiose iki didžiausių pasaulio scenų. įsirėžė, ir sakyčiau - gan giliai.

Big Fish. žiūrint šį, šildė ne kiek arbata, bet kiek pats filmas. mažas stebuklas, įrodantis, kad pasakos egzistuoja nepaisant to, ar mes jomis tikim, ar ne. gal antrąkart žiūrėti ir nesinorės, bet pamatyti verta.

L'auberge espagnole. dar vienas prancūzų perliukas. šįkart - apie studentų gyvenimą barselonoje. žiūrėjau, ir pačiai kilo noras susikrovus būtiniausius daiktus traukti ten, kur šilta. filmas gausiai apibertas apdovanojimais. vertas kiekvieno iš jų.

Les poupées russes (Russian dolls). aukščiau minėtojo filmo tęsinys. tie patys žmonės, tas pats pasaulis, kitos vietos ir penki prabėgę metai. ironiškas, juokingas, rimtas, gražus ir labai prancūziškas.

Thank you for smoking. liaupsės liaupsės. kokį blogį jos kartais sukelia. neva ironiška gyvenimo pusė. neva satyrinė komedija. pažiūrėjus atėjo mintis, kad jau baigiu susidėt pliusus ties prasčiausiais mano sąrašo filmais.

Walk Hard: The Dewey Cox Story. nežinau, kodėl nė vienam mano matytam filmo aprašyme nėra žodžio parodija. juk šitas filmas būtent tai ir yra, nes juosta sulipdyta iš walk the line, ray ir net dirty dancing. aišku, be kvailokų amerikietiškų juokelių neapsieita, bet juokiausi, nes buvo iš ko.

American beauty. apie šį buvau girdėjusi daug miglotų atsiliepimų. vieniems patiko labai, kiti tik numykė neblogas, neblogas. negaliu sakyti, kad pati mėgavausi kiekviena filmo akimirka, bet juosta tikrai neeilinė. įdomus istorijos pasakojimo būdas. gera vaidyba. malonus soundtrack'as. tik gaila, kad pabaiga man buvo aiški kiek per anksti.

City Island. tikriausiai vienas geriausių šiais metais matytų filmų. ir net ne tikriausiai, o tikrai. apie tai, kokia ta šeimos idilė, kai kiekvienas turi savo paslapčių. ir kas nutinka, kai tos paslaptys ima lįsti į dienos šviesą ir pintis tarpusavyje. stiprus dešimt.

Vicky Cristina Barcelona. dėka vudžio aleno, imu norėti apkeliauti miestus, kurie niekad pernelyg netraukė. filmas puikus, pradedant profesionalia vaidyba, baigiant tobulais vaizdais. juosta - it puikiai susigrojęs styginių orkestras. kitaip tariant, master-waitforit-piece.

Komentarų nėra: