pirmadienis

books, not guns

galbūt kada nors būsiu medžiu. žydėsiu šimtą žiemų, ir mane nukirs. kaip ir visus medžius nukerta, anksčiau ar vėliau. nupjaustys mano šakas. sakoma, kad žmonės jaučia amputuotas galūnes, it jos vis dar tebebūtų; ir aš jausiu - kiekvieną jų.
beliks tik laukti tapimo kuo nors, kito virsmo, kažkokios supaprastintos reinkarnacijos. gali būti, kad iš manęs gamins stalą, prie kurio triskart per dieną valgys man nepažįstami žmonės. o gal - medinį arkliuką, arba - milijonus degtukų, kurie tyliai barškės hipsterių kišenėse (because using a lighter is too mainstream).

geriausiu atveju, iš manęs pagamins popierių, ant kurio poetai juodžiausiu rašalu braukys nereikalingus žodžius iš eilėraščių.
galbūt kada nors būsiu knyga.

Komentarų nėra: