šeštadienis

naktys/vakarai. part iv

Goodbye Solo. filmas, kurio visiškai nesupratau. žinoma, žiūrėti įtikino itin geri atsiliepimai, tik gaila, kad tuo metu pro akis praslydo komentaras one of the most overrated movies of the year.
 The King. žiūrėtas vien dėl gael garcia bernal (tiesiog šis aktorius tapo savotišku atradimu). nedrįsčiau filmo vadinti vien drama. pakankamai graži pradžia, tačiau ilgainiui viskas pavirsta į tragišką chaosą. pati istorija išpildyta gana neblogai, tačiau tokio epiteto, kaip astonishing, prie šio filmo niekaip nerašyčiau.
 It's kind of a funny story. sakyčiau, vienas iš didžiausių 2010-ųjų perliukų. privers šyptelėti, privers susimąstyti. labai gyvi ir spalvingi veikėjai, įdomus pateikimas ir gerai apgalvoti dialogai.
- do you like music?
- do you like breathing?
Down to you. matytas jau kokius 10 kartų (jei ne daugiau), tačiau šis vis tiek yra mano vienas mėgstamiausių meilės filmų. žavus, savitas geros nuotaikos užtaisas. tinka, kai už lango lyja ir nereikia kišti nosies į lauką.
 Our idiot brother. štai rezultatas to, kas būna, kai nebežinai ką žiūrėti, o norisi ko nors neįpareigojančio. tuomet pradedu landžioti po visokius forumus ir ieškoti kažko, kas bent kiek primintų komediją. ar šis yra būtent tai, ko norėjau? gal ir ne visai, tačiau neturint ką veikti ir mėgstant aktorę zooey deschanel, variantas neblogas.
Perfume: The story of a murderer. mano manymu, viena genialiausių juostų evar. tobulas išpildymas ir iki paskutinės akimirkos išlaikyta įtampa. pasitaikius progai, būtinai perskaitysiu knygą, pagal kurią sukurtas šis filmas. pasak wikipedijos, netgi nirvanos daina scentless apprentice buvo parašyta dėl šio romano įtakos.
 The art of getting by. štai ir užaugo berniukas iš August Rush. šis jo vaidmuo neturi nieko bendro su muzika, tačiau šįkart jis nuoširdžiai pašvęstas dailei. tokiuose filmuose mane dažniausiai kiek erzina amerikietiškas paauglių gyvenimo pateikimas ir pabaigos nuspėjamumas, tačiau, nekreipiant į visa tai dėmesio, filmas gražus.
 Garden State. labai nuotaikingas, kurį pažiūrėjus netikėtai išsprūdo atikos dainos eilutės: mes laimingi, tik nežinom / mūsų laimė argentinoj. atviras žvilgsnis į tai, kokie mes iš tikrųjų esam, su visom savo keistenybėm ir liūdesėliais. ir štai kas būna, kai tie tikrieji mes susitinka:
- how are you feelin'?
- safe. when i'm with you, i feel so safe. like i'm home. rekomenduoju.
 The Truman show. turbūt visi jau jį matė, net ir po kelis kartus, o aš pažiūrėjau vos prieš du mėnesius. galingas įspūdis, po kurio dar kelias dienas mintyse skaidžiau filmo detales. puikiai perteiktas dirbtinumas, kuris vis dėlto verčia džiaugtis, kad laikinumas yra amžiniausias dalykas.
Water for elephants. kas labai jaučiasi viso filmo metu - tai jo biudžeto dydis. tačiau istorija man nepasirodė itin ypatinga ir išskirtinė. kol daugelis aikčiojo dėl roberto pattinsono ir reese witherspoon romano nesėkmių ir sėkmių, aš ašarą braukiau per visas smurto prieš gyvūnus scenas. vien dėl jų antrąkart niekaip nežiūrėčiau.
A year and a half in the life of Metallica. dokumentinis filmas, skirtas ne plačiajai visuomenei. visų pirma - dėl ilgio. visų antra - dėl pačio turinio. pirma dalis apibendrina albumo black album įrašinėjimą, kuomet antroji pasakoja apie koncertinį turą. vis dėlto gana įdomu žiūrėti į grupę, kuri, nors jau groja kartu dešimtmetį, vis dar atkakliai ieško savęs. išsamūs interviu su kiekvienu grupės nariu, asmenybių skirtumai ir panašumai ir subtilūs cliffo burtono prisiminimai. man šis filmas padėjo šiek tiek pakeisti nuomonę apie jason newsted, kurio niekad pernelyg nedievinau. šiaip - must-see visiems grupės gerbėjams.
Of love and other demons. gabriel garcía márquez romano ekranizacija. tiesa, filme pasiklysta didžioji dalis informacijos apie kiekvieną veikėją, todėl kiek gailiuosi, kad filmą pažiūrėjau neperskaičiusi knygos. tačiau istorija graži. labai estetiška, meniška ir natūrali.
 Happy-Go-Lucky. dar vienas atradimas, padarytas keliaujant per tv kanalus. nuotaikinga, linksma, šviesi ir smagi juosta apie buvimą savimi.
 À la folie... pas du tout (He loves me, he loves me not). kiek kitoks meilės istorijos pateikimas. nepasakyčiau, kad labai patiko (nors turiu pripažinti, kad režisieriaus sprendimas juostą padalinti į dvi dalis gan įdomus), bet audrey vaidyba nenuvylė.
 Scott Pilgrim vs. the World. kai kurie šį filmą vadina šedevru ir tituluoja jį kaip geriausią 2010-ųjų juostą. išties - istorijos užmanymas smagus. žiūrėti nenuobodu ir tos beveik dvi valandos neprailgsta, tačiau apibūdinti filmą sakiniu an epic of epic epicness, mano manymu, kiek drąsoka.
Walk the Line. atlikėjo johnny cash gyvenimo istorija. žiūrėjau visiškai nieko nežinodama apie šį dainininką ir tiesiog mėgavausi. profesionalu, puiki vaidyba, gera muzika. ko dar gali reikėti?
 What's eating Gilbert Grape. daug girdėta ir skaityta apie filmą, tad buvo smalsu ir pačiai jį pamatyti. drįsčiau teigti, kad būtent čia leonardo di caprio atliko vieną geriausių savo vaidmenų. viskas pateikta taip kasdieniškai ir natūraliai, be jokių perdėtų išsigalvojimų, jokio nereikalingo cukraus ir jokių beverčių verkšlenimų. genialu, tiesiog genialu.
 The Libertine. filmas, kurį pavyko peržiūrėti tik iš trečio karto, tačiau vertas dėmesio. tiesa, pirmoji filmo pusė man nepasirodė kažkuo ypatinga, sakyčiau, - vietomis net nuobodoka. bet likusi dalis ir pati pabaiga - puiki. daug tiesos, laisvumo, atvirumo ir tai, koks gi būna tikrasis gyvenimo skonis paskutinėmis jo akimirkomis.
 Life as a house. vienas įsimintiniausių filmų, kuriuos kada nors teko matyti. ir nė nežinau, ar galima rasti geresnį jo apibūdinimą už tiesiog palinkėjimą jį pamatyti.
 When you're strange. the doors ir jos sielos jim'o morrison'o istorija; iš esmės viskas nuo pat susikūrimo, pirmųjų koncertų, iki didžiulės šlovės ir netikėtos pabaigos. puikus dokumentinis filmas, po kurio gerą pusdienį galvoje skambėjo light my fire ir riders on the storm. narrated by johnny depp.
 The Doors. matyt, filmai apie muzikantus yra viena didžiausių mano silpnybių. tik deja - šis buvo bene prasčiausias, kurį kada teko matyti. ne vien dėl to, kad prieš tai mačius dokumentiką apie grupę neabejotinai lygini tas pačias netiksliai meniniame filme atkartotas scenas. tiesiog labai jau kliuvo tas režisieriaus sukurtas morrisono portretas, kurį kritikavo ir patys the doors nariai. tiesą sakant šlykštu, kuomet filmas apibūdinamas kaip biografinis, o režisierius ima ir lepteli, kad some characters, names, and incidents in the film are fictitious or amalgamations of real people. kai kurios vietos net priminė banalų holivudišką šlamštą.

Komentarų nėra: