pirmadienis

01:27. juodraštis automatiškai įrašytas.

ak ak ak - žiopčioju it žuvis ištraukta iš vandens ir šįkart pašiurpusi jau mano oda kaip taip gali būti, mielieji, kad mūsų gyvenimas - - it didžiulė traukinių stotis. beveik tokia, kaip hamburge, beveik tokia. ir mes esam įkalinti joje iki gyvos galvos. trinamės iš kampo į kampą, nuo sienos prie sienos, lipam laiptais aukštyn ir žemyn, žemyn ir aukštyn. vartom vakar dienos laikraščius, kurių straipsniai nedaug kuo tesiskirs nuo rytojaus naujienų. geriam kavą iš vienkartinių indelių. tikrinam savo bilietus darkart ir darkart, kad tik nepavėluoti. prisimenam, kad pamiršom namie skėtį. galvojam apie neišplautus indus kriauklėje, apie skalbinius, kuriuos palikom nakčiai balkone, o juk žadėjo lyti. galvojam apie per dieną surūkomų cigarečių skaičių. apie ką tik praėjusios moters suknelę ir apie jos auskarus, netikėtai sutviskusius, kai pirštais ji perbraukė per plaukus. kaip gi taip gali būti, mielieji. tie traukiniai vienas po kito švilpia pro šalį. ir laikrodžiai visose stotyse vienodi. ir jų tiksėjimas visose stotyse vienodas - skaudžiai neaidintis. kažkas ką tik pametė raudoną pirštinę. kažkas užmigo sėdėdamas ant suoliuko, susikėlęs kojas ant pustuščio lagamino. - - - - - - - - - - - - nežinau, kodėl visa tai rašau, kai turėčiau miegoti. galbūt tai tik noras atsiminti kiekvieną žodį. išraižyti kiekvieną sakinį sau į delną it į medžio žievę, kad galėtum visur nešiotis kartu ir niekada, niekada nepamiršti. kaip gi, mielieji, šitaip gali būti, kad mes visi iki gyvos galvos? - - - (prieš pusvalandį mane pažadėjo pasiimti į dykumą. ak ak ak)

Komentarų nėra: