ketvirtadienis

sėdėjau ant grindų, išjungusi šviesą, beveik beveik nekvėpuodama. pusvalandį. visas trisdešimt minučių. visas sekundes, srūvančias spinduliais man ant veido. šįvakar sugėriau viską. pusvalandį. trisdešimt minučių. sėdėdama ant grindų. išjungusi šviesą. ak, kartojuosi, kartojuosi - -
bet aš tik tik-tikėjau ta tyla besibaigiant posmui, po kurio, matyt, jau tik taškas. po kurio jau, matyt, beliktų vien aikčiot, jei dar kvėpuočiau matydama šitaip žvilgančias akis.

(Likimas vėlei bus man maloningas:
aš ją surasiu, tysančią smėly  
tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,  
nes mano sniego rūmai dulkini)

aš tik-tikėjau kiekvienu žodžiu. pasakytu. nepasakytu. numanytu. gal-gal ir aš - tik tokia, kuomet naktimis stovėdama prie lango kalbu eilėmis, kai jau seniai laikas miegoti. gal - - gal ir aš - - tik tokia.

(žiūrėk žiūrėk, virš mano veido sninga)

ir taip visą pusvalandį. trisdešimt minučių ant grindų. be arbatos, nes kam - - - juk vis tiek atšaltų. juk po to ji gal net pavirstų į vyną. nes aš negaliu netikėt, kai stovėdamas basomis ant smėlio aktorius iškalba - -  

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
tu baltas ciklamenas prapulties
bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties  
dabar jau meilė ar mirtis žydės  
balta šviesa ji mėlynos nakties
spindėjimas ir žiedas prapulties  
mylėk mane ir nebijok mirties

 - - iškalba taip, kad tas smėlis, rodos, man tarp pirštų -

Komentarų nėra: