penktadienis

į dangų, į debesis. oro balionais, kurių mano lange šiandien - trisdešimt. į dangų. trinu pirštais nieko nebematančias akis ir įsivaizduoju tą lietų, kuris trečiadienio vakare taip ir nepratrūko. o juk galėjo šitaip pagardinti jūržolių šokį, aidintį. į debesis. nepagardino. todėl trinu nieko nematančias akis, mąstau, kiek trunka akimirka, ir mintyse tyliai skaičiuoju likusias dienas. vis pametu skaičių. jis dar netelpa ant rankos pirštų. kai dingsta viena nežinomybė, atsiranda kita. galėčiau būti nežinomasis x neišsprendžiamoje lygtyje. dabar vienintelė lygtis - neparašyta kalba išleistuvėms, kurioje vien nežinomieji ir daugybos ženklai. kažkieno pašto dėžutės rytoj, poryt, poporyt ar popoporyt pakvips laiškais. o aš tik tiek ir esu

2 komentarai:

Le Renard rašė...

Apie tokius žmones, kaip Tu aš visada pagalvoju "O kodėl jie nerašo knygų?"

Bet kuriuo atveju, norėjau pasakyti, jog Tavo rašyme yra daug daug man nesuvokiamos magijos. O ir faktas,kad tu skaitai R. Buroką (jei neklystų ;)) mane itin džiugina.

Greta. rašė...

Džiaugiuosi, kad randi čia ką nors, kas galbūt prišaukia lietų. :) O R. Burokas yra vienas didžiausių mano atradimų. :)

(už tokį tavo pagalvojimą dėkoju ir lenkiuosi į visas keturias puses. šypt)