penktadienis

viskas šiek tiek keista. tos naktys, kai nesutemsta, tos pačios dainos, vieni į kitus panašėjantys rytai... vienas po kito besiritantys daugtaškiai. verčiu knygos puslapius, o vidury vasaros beveik žiema. kas vakarą kažkoks melancholijos šydas. viskas lyg pro rūką. viskas vėl taip, kad nebematau savo rankų. langus dažniau užveriu. tik dar kartais pro mažą tarpelį į kambarį įslysta šniokščiančio lietaus kvapas.
mano grindys rasotos nuo tavo 
mano grindys rasotos nuo tavo 
dieviško nebuvimo.
viskas šiek tiek keista. darausi fragmentiška. būna, sakau sau - dabar jau tikrai, tikrų tikriausiai... būna - nesakau. junginėjų šviesą. vaikystėj žaisdavom tokius menkus žaidimus diena-naktis. ir nebuvo nei ryto, nei vakaro. dienanaktis dienanaktis dienanak t i s...
į mano grindis susigeria tavo 
į mano grindis susigeria tavo 
dieviškas nebuvimas.
viskas keista. pamenu, kai gegužės lietingą popietę beveik visi bandė įrodyti, kodėl jie negali nerašyti. aš rašau nes. negaliu nerašyti nes. turiu rašyti nes. negaliu gyventi be rašymo nes. negaliu gyventi nerašydama nes. negaliu nerašyti nes. negaliu nerašyti nes. negaliu nerašyti nes. o aš kažkaip galiu.

Komentarų nėra: