šeštadienis

Hold on, Japan.

Gal kiek neįprastas jausmas pabaigti knygą, ekrane skęstant Titanikui. Bet malonus. Paliekantis daug nežinios. Keista, kad šįkart lietuviai taip suskubo išversti naujausią Murakami romaną 1Q84. Juk vertimas į anglų kalbą (skaičiuojam dienas iki spalio 25, kada pasaulį išvys beveik tūkstančio puslapių knygutė) dar tik gaminamas, o lietuviški knygynai jau krauna ant lentynų japoniškas paslaptis. Toks jausmas, kad šitaip skubėta tik dėl artėjančios knygų mugės - padaryti greičiau, ir (kaip visuomet) šiek tiek bet kaip. Tačiau žodžio magija išlieka. Kiek apgadinta, apkarpyta. Bet lieka. Tobula siužetinė linija, paslaptingi, kažką slepiantys veikėjai, atskiri gyvenimai, labai subtiliai susipinantys romanui slenkant link pabaigos... Ir dabar teks kankintis, kol knygynai patieks sekančius patiekalus - kitas dvi trilogijos dalis (kurios, matyt, irgi bus pagamintos šiek tiek bet kaip). Yra nemažai rašytojų, kurių knygas skaitydama jaučiu malonumą. Bet Murakami yra kažkas daugiau. Kiekvienas jo sakinys sudaro tokią visumą, kuri nukelia kažkur už pasaulio ribų. Bet labiausiai vis dėlto patinka tai, kaip jis netikėtus ir kartais neįmanomus dalykus pateikia kaip akivaizdžius ir savaime suprantamus (suprask - pienas baltas, o žolė žalia). Tad dabar naktimis danguje ieškosiu dviejų mėnulių. Vieno įprasto. O kito - kiek mažesnio ir žalsvo. Po dviejų knygų poezijos ir didelės dozės Šopeno laikas tęsti murakamišką psichozę pradedant After the quake. Dievaži, vasaros pabaigoje išvažiuodama kuria nors kryptimi iš gimtosios šalelės pirmiausia su savimi išsivešiu Haruki knygas. Tegul sninga.

Komentarų nėra: