sekmadienis

Vakar gulėdama tamsoje mėginau prisiminti visus kartus, kai manęs vos nepartrenkdavo einančios per gatvę. Kiek daug dainų, natų. Tūkstančiai akimirkų, ir nesvarbu, ar groja Placebo Bitter end, ar Nightwish plėšosi atlikdami Pink Floydų High hopes. Ar tik ramus aktoriaus balsas taria Prologo žodžius. Kartais į muziką įsipina tas momentas, kai vairuotojai ima staigiai stabdyt. Ir visai ne dėl to, jog būčiau neatsargi. Gal jie tiesiog nepastebi manęs (Greta nematoma, matai?). Bet jei kada sumanysit nebestabdyt, jei tiesiog nebespėsit, ir mano širdis uždus nuo nepaliaujamo plakimo, iš baimės, iš noro gyventi, padarykit, kad tuo metu grotų I'm Alright (you gotta go there to come back). Nes kad ir ką besakyčiau, ši daina yra mano gyvenimas. Ir o kad būtų kam apie ją/apie jį papasakot...

Komentarų nėra: