pirmadienis

metamorfozės.

D. R. - Iš filmo; saulė į akis. Nightwish - High hopes; šiek tiek minčių, ir ramiai besišypsanti aš, vos nepartiesta ant asfalto degant žaliai šviesai. Placebo - Without you i'm nothing; noras atsiremti į sieną ir užverst galvą į dangų, vėjas ir gitarų sukeltas sprogimas, išdaužęs sielą iš vidaus; jausmas, lyg krisčiau. Apocalyptica - End of me; šypsena prisiminus rugpjūtį, greitas paspaudimas *next* Nuaidinti D. Rice - Then go. Susimaišanti su tyla Radiohead - All i need. Skubiai perjungta Blue Foundation - Bonfires. Metallicos The day that never comes. Apo - Bittersweet. Song to say goodbye.  Ir finalinis akordas - Running up that hill. Jaučiuosi lygiai kaip prieš du metus. Tik ką tuomet veikiau, kas buvau?.. Vaikščiojau po rūkus ir klausiausi Follow the cops back home; atsukdavau veidą į saulę, garsiai aidint čelių bosams. Bet, žinai, - nebe tie jau koridoriai, nebe tie kampai, kurie mesdavo šešėlius... Jie seniai išplėšti, perdažyti, nušlifuoti, svetimi, nebeišlaikantys savo pavidalų. Viskas kaip prieš septynis šimtus trisdešimt dienų. Suprantu, skamba juokingai, bet tada daug lijo, atsimeni? Aš atsimenu. Laikas kaip vanduo. Jo daug turi nutekėt, kad potvyniai ir atoslūgiai stotų į savo vietas. Ir gal todėl kai kas manęs dar nepaleidžia, neišleidžia, neleidžia. O kai kas - neįsileidžia. Kaip tam eilėrašty - noris staugti, draskytis ir keltis. Stotis tyliai šnabždant let me out, let me out, let me out... Tada dar nebuvo sniego, ar pameni? Aš pamenu. Viskas juk taip, tarsi šių 17520 valandų - nė nebūtų. Tebėra tik tavo lietaus spalvos akys ir mano tušti delnai. Daugiau nieko, visiškai. Nebent tik Atika ir nuotraukos, kurias peržiūrėjus norisi išeiti iš namų basomis kojomis, atsigulti ant šąlančios žemės, ir tiek. Pajusti, kaip stoja pasaulis, kaip lėtai krenta lapai į mano (o gal tavo) plaukus, kaip šerkšnu pasidengia mano (tavo) oda, kaip vis mažėja sielų - trys, dvi, viena... Kaip keista, kiek kartais gali duoti žmogus, pats to nežinodamas. O dar, ar prisimeni savo žingsnius, kartais aplenkiančius balas, užvertusias akis į dangų? Aš prisim...
 Dužti, kristi, rėkti, užsimerkti, atleisti kumščius, griūti, nesistoti, gulėti, likti, dingti, klausytis. Kažkodėl man jauku girdėti žviegiančius automobilių stabdžius. Viskas - lygiai kaip tada. Ir man patikdavo klausytis žodžių vynas baigias, jausmas išsenka. Patinka ir dabar, tik ironiškai juokinga žinoti, kad jausmas niekada nesibaigia. Išsekti gali vynas, gali išdžiūti taurės, dužusios po tris šimtus kartų. Bet tai juk ir viskas. Taškas sakinio gale. Pamenu, tada žinojau tik pirmąją tavo vardo raidę. Sugrok man vėjo skambalėliais, nuaidėk sniegu palei rankas. Kažkodėl jaučiu, ne, - žinau, kad dabar šypsaisi. O aš girdžiu žodžius Tarpinės stotys. Koma. Sielos?.. Viskas taip pat. Viskas susieta nematomom gijom, rasotais voratinkliais, besidriekiančiais saulės šviesoje. Tavo akys ir mano akys. Tavo rankos ir mano rankos. Tavo lietūs ir mano. Lietūs.
 O vis dėlto ji sukasi...
/kokie visgi nuogi šie žodžiai ir tarpai tarp jų. kaip sakoma - imkit mane ir skaitykit./

Komentarų nėra: