šeštadienis

WE WANT MORE!!!!

Kažkaip nežinau, nuo ko pradėt. Viskas - tarsi sapnas. Tačiau vienas iš tų, kurį norisi sapnuot net tada, kai nemiegi. Bet apie viską iš eilės. Visą tą laiką, nuo pat pirmosios akimirkos, kai pamačiau, kad į Trakus atvažiuoja mano Dievai, leidau save žudyt toms kvailoms tė vė reklamoms, prasidedančioms Maironio žodžiais. Vilties buvo mažai. Bet nesuvokiu kaip, tačiau žinojau, kad ten būsiu. Kad kitaip niekas tiesiog neis į priekį. Žinojau, kad istorija kartosis. Ir ką gi. Likus penkiolikai dienų iki rugpjūčio tryliktos, po ilgoko trypčiojimo prie maximos kasos rankoje jau laikiau bilietą į savo dangų. Tiesa, penkiolika dienų man buvo per mažas laiko tarpas. Juk reikėjo visų pirma patikėti tuo, o tada jau pradėt save ruošt. Tuo labiau, kad patikėti buvo iš tikrųjų sunkiausia. To nepavyko padaryt iki momento, kai, laikrodžiui rodant šiek tiek po keturių, besiplaikstant juodai suknelei (tai, kur nei pavėjui, nei prieš vėją) sėdau į automobilį ir kelionė tikslo link buvo pradėta. Minutės ėjo kažkaip savotiškai, o nuotaiką gadinti bandė pats važiavimas į Trakus. Kadangi teisinga kryptimi pasukti išėjo tik iš kokio trečio karto (ačiū tau, sumauta navigacija!), iš minčių nepaleidau Hope melodijos. Sėkmingai pastačius automobilį kažkokio vyruko, kuris dar ir palinkėjo gero laiko, kieme, nekantrūs žingsniai nešė link pilies. Lengvai peršokus visus pareigūnų patikrinimus - tiltais į salą. Dar vienas patikrinimas ir patenkam į vidinį kiemelį. Žmonių kažkaip skystokai, tad spėjam apsirūpinti vandens atsargomis ir užsiimti vietas, iš kurių visa scena - kaip ant delno. Neilgai reikėjo laukti ir į ją užlipo ŽAS. Kadangi jų pasirodymas nebuvo kažkoks ypatingas, sėkmingai taupiau jėgas ir kvėpavau šiltu Trakų oru. Gal kiek stipriau įsiminė ta paskutinė jų atlikta daina, o ir gitaristas su juodu Fenderiu toks visai visai neblogas buvo. Pertrauka, o po ~20 minučių į sceną visiškai atsipūtęs atėjo Samas. Bix'ų muzika skambėjo žymiai geriau gal todėl, kad buvo kiek priimtinesnė. Keletas dainų šiek tiek išjudino iš vietos, tad apšilimas, galima sakyti, padarytas. Iiiiiir po tos dainos, per kurią visi dainavo Mes tikim dievais, vėl pertrauka. Tik šįkart - laaabai kankinanti. Truputis spėlionių - kieno gi dabar eilė. Bet kai ant scenos buvo atneštos kėdės, o prie jų padėti smičiai - viskas buvo aišku. Širdis plakė kaip pašėlusi, žmonės aplink rinkosi vis sparčiau. Dar šiek tiek kankinimosi ir pasigirdo čelių skambesys. Šviesų žaismas, nekantrus plojimas ir štai - į sceną nešini instrumentais žengia JIE!! Visiškai ramūs, veiduose - palamingos šypsenos. Ir su ramiais Cohkka akordais prasideda pati tobuliausia beprotystė, kurią greitai keičia Refuse/resist akordai ir kartu su priekyje stovinčiais vaikinais puolam šokinėt kaip pamišę ir rėkt kažkada Sepulturos parašytus žodžius. Žavu stebėti Perttu ir jo atsidavimą tai dainai. Po jos - iki skausmo žinomas Fight fire with fire intro, kurio metu prie manęs ilgam apsistoja vienas vaikinas, su kuriuo sėkmingai ir iš visų jėgų pakratom galvas, pašokinėjam ir ilgai ilgai rėkiam dainai pasibaigus. Tada Eicca pasisveikina su mumis, šiek tiek pakalba ir praneša, jog dabar skambės Grace. Tie žodžiai tiesiog nurauna stogą ir vos tik Mikko pradeda daužyt būgnus - prasideda nesibaigiantis šėlsmas. Jeigu kam būtų įdomu pamatyti, kaip reikia atiduoti absoliučiai visą save priešais grojantiems žmonėms ir jų muzikai - užtektų visą koncertą pastovėt šalia manęs. Vėl daug daug daug šokinėjimo, rėkimo, headbanginimo, nė sekundei nenusileidžiančios rankos, kurias velniškai kerta skausmas, ir plojimas, nuo kurio užsidega delnai. Po kiekvieno kūrinio tiesiog atrodo, kad visiškai neturėsi jėgų nei paplot, nei parėkt, bet muzika tau suteikia viską. Iškart pasigirsta Master of Puppets - vėl su kompanjonu kratom galvas, dainuojam, ir šėlstam, šėlstam, šėlstam. Po viso šito išprotėjimo Eicca vėl bendrauja su mumis. Tiesa, prieš koncertą buvau sau pažadėjusi, kad jeigu jie pagros TĄ dainą, po jos iš manęs nebeliks nieko. Nors visiškai netikėjau, kad tai yra įmanoma (turiu omeny tos dainos girdėjimą gyvai). Ir ką jūs sau manot - į orą paleidžiami žodžiai, kad dabar bus End of Me, į sceną pakviečiamas vokalistas ir aš noriu verkt iš laimės!!!! Juk tai, apie ką svajojau, vyksta ČIA ir DABAR! Ir savo pažadą įvykdau. Juk taip nuostabu dainuoti į dangų, nusėtą žvaigždėmis, priedainio žodžius, kurie reiškia velniškai daug. Ir po dainos norisi tik nugriūt ir gulėt ant šlapios žolės, tačiau Apocalypticos vaikinai net nemano leist mums atsipalaiduoti. Prasideda I'm not jesus, žadanti daug dainavimo ir galvos kratymo su tuo pačiu žmogum, kurį muzika valdo lygiai taip pat kaip mane. Matyt, atrodėm kaip kokie narkomanai, totaliai apsvaigę nuo visko, susikalbantys be žodžių. Ir tai buvo simply amazing. Po šito šėliojimo skamba Eicca's favourite - Betrayal/Forgiveness, o Perttu paprašo per šitą kūrinį prisijungti ir kratyt galvas kartu su jais, ką mes sėkmingai ir darom. Tada seka šiek tiek new stuff - dvi lėtos dainos. Beautiful tampa Mikko debiutu, kadangi šis žmogus vietoj būgnų lazdelių šįkart rankoje gniaužia styginį instrumentą. Garsas toks ramus, švelnus, suteikiantis dvi minutes ramybės. Sacra vėl pasodina Mikko prie būgno ir šio kūrinio ritmas neleidžia delnams atšalt per visą jo laiką. Kažkas neapsakomo yra būti toje vieningoje minioje, kuri ploja vienu ritmu. Tikiu, kad širdis plakė irgi kažkaip panašiai, kol nepasigirdo mano gyvenimo daina. Nors kažkodėl tikėjausi išgirsti Apocalypticą grojant One (juk tai mano svajonė!), bet prasidėjus Bittersweet norėjosi verkt iš laimės ir džiaugsmo ir ir ir... Tai buvo vienos nuostabiausių koncerto akimirkų. Po to ramaus dainavimo seka Paavo mėgstamiausia Last hope, prieš kurią dar paskanduojam Mikko vardą įkvėpti Perttu svaičiojimų. Per Last hope toliau sėkmingai taškomės, o iš muzikos gniaužtų nepaleidžia Life burns, tik niekaip nesuprantu, kodėl vokalo partijai nebuvo iškviestas Lauri. Na bet whatever, parėkėm iš širdies. Toliau - Seek and destroy, sukėlusi didelį judesį minioje, daug daug dainavimo ir Eiccos raginimų. Po to buvo pasakyta, kad dabar skambės paskutinė daina ir mes labai stipriai sušukom Noooooooo, bet Perttu labai paslaptingai nusišypsojo ir pasakė Don't be so sad. Inquisition symphony ištaškė kaip niekad. Kažkada kažkas pasakė, jog niekada negalvojo, kad instrumentinė muzika gali būti tokia stipri ir taip valdyti. Atrodo, tas kažkas kalbėjo mano lūpomis. Ir kai muzikantai dingo nuo scenos, mes puikiai žinojom, kad to mums negana, tad labai stipriai paplojom ir kartu su tais priekyje stovėjusiais vaikinais ėmiau skanduoti WE WANT MORE be galo ir be krašto. Netrukus prisijungė visa minia ir pilies sienos drebėjo nuo mūsų žodžių, kurie, žinoma, prišaukė Apocalyptica sugrįžti. Tačiau kad jie grįš su TOKIA daina, matyt, mažai kas tikėjosi. I don't care. I don't care. Tai buvo I DON'T CARE!!!!!! Reikėjo pamatyt, kas su mumis darėsi tos dainos metu. Tiek šėlsmo, kad net pačiai sunku suvokti, iš kur ta energija ir randasi. Bet ta daina sukėlė manyje revoliuciją. Ir žinau, kad dainuodama If you were dead or still alive - i don't care, i don't care bei visus visus tos dainos žodžius totaliai pasitikėjau jų reikšme. Nes jie kalbėjo mano lūpomis. Jie buvo tiesa. Ir nors per Enter sandman mano galvos kratymo draugas buvo nustumtas kažkur kairiau, toliau ėjau iš proto minioje dainuodama eeeeexit light, eeeenteeer niiight!!!... and we're off to never never land. kad ir kaip bebūtų gaila, po to jau tikrai sekė paskutiniai akordai. Kaip ir numaniau, tai buvo Hall of the mountain king. Įspūdingas atlikimas ir Paavo partijos laukimas. Ir kai atėjo jo solo metas, jis mus visus visus nutildė. O kai mes paklusom, be jokio mikrofono suriko ARE YOU READY? ir tada prasidėjo. Plojimas į ritmą, o vėliau - kaip ir visąlaik - galvos kratymas, šokinėjimas ir visiškas savęs atidavimas. Ir taip užsibaigė nirvana. Nuoširdžios Dievų šypsenos, dėkojimas mums per garsias garsias ovacijas ir see you next time. Kai jie nulipo nuo scenos, žmonės puolė prie gėrimų, o aš vos laikiausi ant kojų. Per pertrauką, kol viskas buvo ruošiama Rasmus pasirodymui, geras penkias minutes prakabojau ant tvorelės, skiriančios minią nuo sėdimų vietų, ir gavau kažkokį keistą žvilgsnį iš Zuoko pusės. Vėl apsirūpinus vandens atsargomis buvo galima gyventi toliau. Kad ir kaip gaila, kad suomiai šįkart pamiršo papilti lietaus, suknelė ir plaukai buvo visiškai permirkę kaip po geros geros liūties. Nors jau žinojau, kad geriausia vakaro dalis pasibaigė prieš kelias minutes, laukiau Rasmus. Juk ta grupė dar prieš tris metus man labai daug reiškė, tada gyvenau vien jų dainomis ir man nieko daugiau nereikėjo. Ir nors dabar ši grupė man nereiškia tiek daug kaip tada, žinojau, kad jiems taip pat atiduosiu visą save, kiek manęs dar buvo likę. Po gero pusvalandžio (o gal daugiau?) ir po kažkokios klubinės Running up that hill versijos, pasigirdo Living in a world without you instrumentalas, iiiiiiiir į sceną įsiveržė Rasmus su Guilty akordais. (Turiu perspėti, kad dabar dainų eiliškumas gali būti ir itin netikslus, kažkaip susimaišė daug kas.) Trykštantis energija Lauri iškart įkvėpė mus šėlsmui. Kadangi aplink mane žmonių buvo nelabai daug, tad galėjau šokinėt į valias ir nesijaudint, kad kažkas gali nukentėti nuo mano jėgų pertekliaus. Daina No fear neleido atsikvėpti nė akimirkai, o žodžių It's up to you if you give it up, give it up In my life metu tiesiog atėmė balsą. Tačiau jį sugrįžti privertė First day of my life, per kurią buvo super daug šėlsmo. Buvo laaaabai gera girdėti tas dainas, kurios kažkada nenutildavo mano mintyse, o žodžiai still feels like the first day of my life tapo gryniausia tiesa. Tada Lauri pasakė, kad skambės daina, kurioje gvildenama, matyt, nuobodžiausia tema - mokykla. Ir F-f-f-falling buvo totalus siautimas, toks iki nukritimo, kai ant kojų išsilaikyt tampa misijabeveikneįmanoma. Chill padovanojo šiek tiek ramybės ir nesibaigiantį oro glostymą rankomis. Dainos Still standing ir Someone else įnešė daug jėgų, kurias švaisčiau į visas puses. Matyt, atrodžiau kažkaip keistai šokinėdama ir kratydama galvą tarp ramiai stovinčių žmonių. Visiškai nesitikėjau išgirsti Funeral song, kuri buvo mano didžiausias Rasmus lobis. Tad jai skambant gyvai teko laikyti susikaupusias ašaras. Šiek tiek užtrukusi Immortal, per kurią buvo daug daug šokinėta, tada - daina gražioms lietuvaitėms - Not like the other girls! Nuostabūs žodžiai, nuostabi ramybė. Kažkodėl labai laukiau Living in a world without you. Gal todėl, kad ir ši daina kalbėjo tiesą. Ir tas pulsuojantis jos ritmas mane nunešė kažkur už visatos ribų žodžių There's a world without you/ I see the light/ Living in a world without you/ There is hope to guide me/ I will survive/ Living in a world without you apsuptyje. Šėldama jaučiau, kad esu stebima, ir ne tik Lauri akių. Kažkoks vaikinas, stovintis gal už penkių metrų į dešinę nuo manęs šypsojosi matydamas ore besiplaikstančias suknelės klostes ir mano plaukus. Šioks toks susikalbėjimas be žodžių ir per Ghost of love jau šėlom kartu, nors ir su tuo pačiu atstumu tarp mūsų. Buvo atlikta ir senoji Liquid, kuri leido šiek tiek atsikvėpti. Bet kiečiausiai vis tiek suskambėjo prieš paskutinė In the shadows, kuri jau nuo pat pirmų akordų neleido nurimti. Šėlsmas, šėlsmas, šėlsmas, nesibaigiantis dainavimas, šokinėjimas, ir norėjimas dar ir dar ir dar ir... Kadangi suomiai mėgsta mus kankinti, jie apsimetė, kad jau viskas, o kai kurie tuo patikėję ėmė skirstytis. Tačiau mūsų atkaklumas buvo beribis ir jie sugrįžo paskutinei savo dainai - Sailing away. Finalinis savęs atidavimas ir mintis, kad reikia pagaliau išmokt grot šitą dainą, daug daug plojimų ir night is over. Gal nereikia sakyt, kad šiandien nejaučiu nei kaklo, nei rankų, kad delnus varsto skausmas (taip, aš neišmoksiu eiti į koncertus be savo žiedo), gyvenu su miego trūkumu (į sapnus nukrist pavyko tik gerokai po penkių ryte, tad miegojau net keturias valandas), kad sunku lipti laiptais, nes kojos po tiek šokinėjimo yra gerokai perdozavusios, kad skausmas gyvena praktiškai kiekviename kūno milimetre, kad mano juodi batai iškeliavo šiukšlių dėžės link, nes irgi neatlaikė tokio šėlimo. Ir dabar, grojant Rasmus dainai The one i love, aš esu pats laimingiausias pasauly žmogus, esu nauja, esu aš, paleidusi lauk visus savo demonus. Tai buvo nepakartojama. Nuostabu ir tobula. Geriausias penktadienis mano gyvenime. Geriausia trylikta rugpjūčio. Ir vien todėl dar norisi į temstantį dangų sušukti tuos tris žodžius - WE WANT MORE!!!!!!!!!!

Komentarų nėra: