šeštadienis

Taip jau yra, kad geros knygos turi įprotį greitai baigtis. Kaip ir šįkart. Gaila, tik gal ne vien dėl tos pabaigos, o daugiau dėl fakto, kad tokių knygų kaip Pokalbiai su Sigitu Parulskiu yra per mažai. Dar vakar perskaitytų puslapių skaičius vos vos siekė 50, o šiandien - knyga jau užversta ir padėta ant stalo krašto - galas. Nors pagalvojus - ką čia daugiau ir beveiksi visą dieną, kai kompaniją nuostabiai palaiko temperatūra ir jau kelias dienas nepaleidžiantis galvos skausmas. Taigi džiaugiuosi, kad knygyne šie pokalbiai pro akis nepraslydo. Skaitant dažnai apima jausmas, kad esi ne savo kambaryje, o tiesiog sėdi ir stebi patį rašytoją, lengvai pateikiantį atsakymus visokiausiomis temomis. Ironija, kūryba, asmeniškumai, kelionės ir įvairios smulkmenos, kurių norisi dar ir dar, bet... - sapnas dozuojamas. Norėtųsi pacituot kažką, bet vienos eilutės čia niekaip neužtektų, taigi

- Sakai, mažas procentas žmonių turi didelę galią. Bet gal daugelis tų kitų yra kuklūs žmonės, nenorintys tos galios? Ar visi to nori, tik nepasiekia?

Be abejo, yra visokių žmonių. Bet gabiausi, protingiausi individai, tarkim, rūšies atstovai, manau, pasižymi tuo, kad juose sudėta visa, kas geriausia ir kas blogiausia. Negaliu kalbėti apie visą pasaulį, bet kad visur yra panašiai. Pavyzdžiui, Indijoje irgi yra saujelė šiknių, valdančių milijonus skurdžių. Taip gyvenimas ir klostosi. Taip yra nuo seno. Ir nuo seno žmonės prietaringi. Dvidešimt pirmame amžiuje tebėra gajūs tamsiausi prietarai. Mane tai pribloškė Jeruzalėje. Žmonės veržiasi paliesti kažkokių fetišų, religinio kičo. Betliejuje kažkokia sumauta žvaigždė - prikaltas skardos gabalas: va, čia ta žvaigždė, nusileidusi iš dangaus, aiškina gidas. O čia tos ėdžios, kuriose Kristus gimė. Sėdi maldininkai. Prie Marijos karsto kažkokie suskretėliai meldžiasi. Kažkas baisaus. Be abejo, gali į visa tai pažvelgti ir kaip į labai jaudinantį reginį, romantizuoti. Bet man nesinori. Žmogaus baimė neišmatuojama - nežinomybės baimė, mirties baimė. Ir ta baime manipuliuojama. Pinigai irgi tapo religija, amerikonai iš jų padarė religiją. Net ne amerikonai. Europa ilgą laiką rėmėsi krikščionių religija, o religija - tie patys pinigai. Man patiko senovės spartiečių mąstymas - kad kariai labai neįniktų į pinigus, šie buvo daromi labai ilgi, nepatogūs - maždaug su vežimu plieninių virbų turėtum važiuoti televizoriaus pirkti. Žmogus, turintis prie ko prisirišti, labai sunkiai su tuo skiriasi. Maža grupelė valdo didelę žmonių masę, naudodamiesi prievartos svertais. Turi aukotis dėl bendruomenės, turi paaukoti savo gyvybę dėl tėvynės. O kas ta tėvynė? Tėvynė - tai aš. Aš esu išaugęs iš šitos žemės, šitų žmonių, šitos tradicijos, kultūros, aš ir esu tėvynė. Ne, jiems tėvynė yra kas kita, tėvynė - tai politikai, malantys liežuviais iš tribūnų ir sakantys: eikit, mirkit už tėvynę.
---

9 komentarai:

Sum rašė...

Čia S. Parulskis bando paveikti rinkėjų valią. :))

Greta. rašė...

Manau, kad nė velnio nieko jis nebando čia paveikt, o tiesiog sako tai, ką iš tikrųjų galvoja. :)

Auksė rašė...

Parulskiui totaliai px ar jis ką nors paveiks ar nepaveiks. Tai žmogus kuris, nebijo pasakyti tai kas visiems akivaizdu, bet nebūtinai pripažįstama ;]]

Greta. rašė...

Sutinku. :)

Sum rašė...

Na, o man akivaizdu, kad politikai dažniausiai atstovauja kažkieno nors (pvz. rinkėjų) valią.
Gal, Parulskis, viešai kritikuodamas patriotiškai nusiteikusius politikus, žada pasukti tikro politiko keliu?
Nežadu dabar reikšti savo nuomonės patriotizmo atžvilgiu, ir nesu teigiamos nuomonės dabartinės valdžios, konservatorių, socialdemokratų ir daug kitų atžvilgiu, nes dažnas jų yra gana savanaudis(ir tikrai nepatriotiškas), neprofesionalus ir darantis daug klaidų, tačiau nemanau, kad imtis "patriotizmo" kritikos yra ypač vertinga, kai apstu daugybę skausmingesnių ir sunkesnių tiek Lietuvai, tiek pasauliui dalykų...
Globalizacija(arba kitaip tariant - "globalizmas") yra kur kas baisesnis dalykas, išplaunantis intelektualinę(ir kažkiek moralinę) žmonių masę iš labiau atsilikusių regionų, taip dar labiau skatinant vartotojiškumą, neatsinaujinančių žemės resursų eikvojimą(nors žalioji energetika kažkiek ir auga), kultūrinį maišymąsi ir (civilizacinius) konfliktus...
Todėl sveiko patriotizmo manau verta turėti, kaip ir sveiko globalizmo...
Jei pas mus patriotizmai ar globalizmai "serga", tai ne jų galvas reikia kapoti, o - juos gydyti.
Lengviausia yra "prasieiti" poetiškai ar provincialiai, neišmanėliškai ar vulgariai dalgiu per visus tuos gležnus ar kietus augalus, nei imtis jų gydymo.
Gydymas yra sunkus darbas, ir kas nori jo imtis (ypač už dyką, kai Lietuvoje kultūra yra silpnai remiama, o Parulskis yra, ir kalba, kaip tikras įsižeidęs lietuvis, bandydamas įkasti jo neremiantiems politikams, neatsargiai spjaunant į patriotizmo balą iš kurios pačiam tenka ir teks srėbti)?

Greta. rašė...

Na, atrodo, kad mes jo žodžius apie tėvynę supratom kiek skirtingai. Aš kažkaip neįžvelgiu čia jokių patriotiškų politikų. Tiesiog man atrodo, kad jis akcentuoja, kaip skiriasi žmogaus požiūris į tą „vertybę“ (nežinau, ar tai tinkamas žodis) - tėvynę. Tiems valdininkams tėvynė yra jie, o labiau žemiškam žmogui - jis pats. Va ir visas skirtumas.

Sum rašė...

Kaip gali būti "tėvyne pats/pati sau"?
Žmogus gimsta ne savo kūne, tėvų kūne.
Žmogų išauklėja ne jis pats, bet kiti(kurie naudojosi kažkokios erdvės ir žemės resursais).
Žmogus gali būti dėkingas ar nedėkingas tiems, kas jį išaugino, parodė gyvenimo kelią, išmokė įvairių dalykų, juo rūpinosi.
Patriotizmas yra dėkingumo išraiška tiems žmonėms, kurie pasirinko gyventi tam tikrą gyvenimui palankią erdvę(žemę, žmones ir t.t.) ir kurie leido išaugti tokiu žmogumi kokiu tapo, - galėjo augti, mylėti, džiaugtis ir būti mylimam.
Prie mūsų bendros gerovės prisideda kiekvienas tam tikroje erdvėje gyvenantis žmogus.
Kiek yra palanki gamta, kiek vieni kitus gerbiame ir saugome, tiek yra gera gyventi.
Kad būtų geriau visiems, kažkas pirmas turi žengti žingsnį, daryti tam pastangas. Dažnai būna ir taip, kad geriausia patriotizmo išraiška yra tiesiog nekenkimas(neteršimas, nežalojimas ir t.t.) toje erdvėje gyvenantiems žmonėms. Bet dažnai būna ir taip, kad dar geresnė patriotizmo išraiška yra didelės pastangos sustabdyti kažkieno kenkėjiškus ar perdėm (ciniškai)savanaudiškus veiksmus. Ir čia iškyla didžiausios problemos, susijusios su supratimu kas yra blogai, kas gerai, kas turi būti siekiama, ko turi būti vengiama. Visuotinis sutarimas kaip ir neįmanomas, neišvengiamai lieka nepatenkintų, autsaiderių. Atsiranda socialinės daugumos ir mažumos, atsiranda tie, kurie valgo prie ištaigingo stalo ir tie, kurie tik trupinėlius pakampėse renka.
Atsiranda "aukos", "agresoriai" ir "gynėjai", ir tai turbūt neišvengiama. Turbūt svarbiausia ne tai, kokioje "pozoje" mes atsiduriame, bet tai kaip toje "pozoje" mes elgiamės.
Parulskis verkia, jis nori pakeisti "pozą", jam nepatogu, bet užuot keitęs pozą, jis ima kandžiotis ir spjaudytis, todėl prie jo susirenka kolektyvas, kuris yra toje pačioje pozoje, ir nei vienas iš jų nesikelia, o tik mėgaujasi šou...(ir dėl jų (psichologinio) agresyvumo niekas jų negali pakelti(ar padėti pakeisti pozą)).

Greta. rašė...

Šia tema besikasant iki tokių smulkmenėlių galima diskutuoti be pabaigos. Nesu nei patriotė, nei tas žmogus, kuris gali pasakyti, kad myli savo tėvynę, tad tą pirmą tavo klausimą reikėtų ir užduoti pačiam Sigitui.

Auksė rašė...

Manau tai tik nemokėjimas skaityti tarp eilučių ;]