antradienis

Su kuo leidau vakarus (liepa-rugpjūtis)

Transamerica. Žvilgsnis į gyvenimą kitu kampu. Tai, kas neprailgsta.
  What a girl wants. Šiaip, net nežinau, kodėl žiūrėjau šitą. Gal tiesiog norėjosi kažko nerimto ir lengvo, o gal tą vakarą telikas nesiūlė nieko geriau. Nesvarbu. Šitas filmas man buvo išties geras pasėdėjimas su tėvais valgant ledus. Saldu, nuspėjama.
  Vampires suck. 82 minutės juoko. Žinau, kad kai kuriems tai - tik banalių juokelių krūva ir svari priežastis trylikametėms užteršt internetą frazėmis myliu Edvardą, Twilight valdo, etc etc. Tačiau man šis filmas - bene geriausias Scary movie kūrėjų darbelis. Žinau, žiūrėsiu dar ne kartą.
  The notebook. Nežinau, kodėl nemačiau šio filmo anksčiau.
  Wristcutters: A love story. Mano patarimas: prieš žiūrėdami filmą nueikit į biblioteką, susiraskit Etgar Keret knygą Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti dievas, atsiverskit paskutinį apsakymą ir perskaitykit. Tai neatims daug laiko, bet bent jau leis suprast nemažą dalį filmo smulkmenų. Kadangi aš viską dariau atvirkščiai (pirma buvo filmas, po to - knyga), esmės suvokimas vėlavo. Bet šiaip - filmas geras. Įdomus. Kitoks. Neprailgo.
  Elephant. Viską pasako režisieriaus pavardė - Gus Van Sant. Paprastas šiam kūrėjui būdingas žvilgsnis į aplinką. Jokio ryškaus siužeto. Šiokie tokie scenų kartojimai. Gal kiek primena estų filmą Klasė (bent jau pabaigos atžvilgiu). Siūlyčiau prieš miegą nežiūrėt.
  Kurt and Courtney. The film Courtney Love doesn't want to see - tobuliausiai filmą apibūdinanti frazė. Daug faktų, daug pokalbių. Tiesos ieškojimas. Ir mėlynos mėlynos Kurt'o akys. Vienas geriausių dokumentinių filmų.
  Once. Šiame filme dera du dalykai - paprastumas+unikalumas. Graži istorija, puiki muzika, nenusaldintas žvilgsnis į žmonių santykius. Ir nors yra vietų, kai gali braukt ašarą, tačiau istorija tiek prasideda, tiek baigiasi taip, kad nekyla klausimas okastoliau?. Profesionalu.
  Nowhere Boy. Nesu Bitlų mėgėja. Tiesiog... galiu žiūrėti filmus apie tą grupę, manau, galėčiau net skaityti apie ją knygas, bet jų muzika... Nežinau (tiksliau žinau, bet nesakysiu). Ne mano pasaulis. Taigi. Ir filmą žiūrėjau todėl, kad jį man parekomendavo. Nesigailiu jį pamačiusi, tačiau pirmoji filmo pusė - waste of time. Bandymas kažką parodyti, bet kažkas ten nesigavo. O aktorius, vaidinęs Lennoną, yra numerisnesvarbukelintas mano gražiai rūkančių žmonių sąraše. Bet jis nėra aukščiau už Brian Molko. Niekaip.
  Waking life. Gerai man sakė - pasidaryk arbatos ir pasiruošk svajot. Panašiai ir dariau, tik be arbatos. Tiesiog net nepajunti, kaip pradedi mintyse klaidžioti po visokias aukso pievas, o filmo herojai (besikeičiantys kas keletą minučių) vis kalba kalba kalba... Gal būtų gerai, kad jie kalbėdami ką nors ir pasakytų. Manau, režisierius galėjo tą šimtą minučių atiduot Julie Delpy ir Ethan Hawke į rankas, visą laiką filmuoti tik juos - gulinčius lovoje ir nerūpestingai plepančius apie bet ką. Ir - neabejoju - toks filmas būtų masterpiece. O dabar... nuvylė.
  Sid and Nancy. Filmas, tobulai atskleidęs būtent to laikotarpio dvasią. Pažiūrėti pastūmėjo ir kažkada klausytos Sex Pistols dainos. Prisipažinsiu - vienoje vietoje užsnūdau (matyt, netinka labai vėliems vakarams-naktims). Tačiau patiko. Nuogas filmas, neįvyniotas į vatą. Tik kiek erzino aktorė, vaidinusi Nancy. Kažką ji man primena.
  It runs the family. Matyt, viena geriausių mano snobo naktų per lnk. Dešimt balų.
  Before sunset. Something... perfect?
  I am Sam. Jau tiek daug žmonių man kalbėjo apie šį filmą, kad jis ėmė ir virto snobo naktimi. Tik aš, matyt, nemačiau jame tiek daug gerų dalykų kaip visi. Trūko pabaigos. Tiksliau, net nespėjau suprasti nei kaip, nei kada jis pasibaigė. Žodžiu, būna geriau. Bet kai neturi ką veikt, tinka ir tai.
  Candy. Matytas antrąkart, bet šįkart palietęs giliau. Tiesiog šio filmo tarpuose tarp eilučių labai daug jau praėjusio mano/tavo/mūsų laiko. Sentimentalu? Gal. Nors turinys - beveik toks, kaip ir visuose filmuose apie narkomanus, gera Heath Ledger vaidyba atperka viską. Riešutų duona. Žiūrėjau vien dėl fakto, jog programinių kūrinių sąraše yra lygiai toks pats pavadinimas. Ir, atrodo, veltui prašvaisčiau laiką.
  Aš esi tu. Filmas, išstūmęs Nuodėmės užkalbėjimą iš pirmos vietos, ir tapęs mėgstamiausiu iš lietuviškų. Įsimylėjau per du vakarus. Kodėl per du? Nes tik iš antro karto pažiūrėt pavyko (kaltinam Apocalyptica, Rasmus, miego poreikį, išplėstus vyzdžius, skaudantį kūną, lęšius akyse... nors ne. nekaltinam). Žodžiu, puikus. Geri aktoriai, nenusibostanti tyla ir nuo vaikystės pažįstamų vietų vaizdai pradžioje. Suintrigavo. Nepaleido. Tik pačioje pabaigoje kažko pritrūko. Kažko labai mažo.
  Amadeus. Tokia neeilinė rekomendacija. Neslėpsiu - kiek baugino filmo ilgis. Išsėdėt lygiai tris valandas yra kažkas tokio. Tuo labiau, kad nelabai žinojau, ko reikia tikėtis. Bet buvo nuostabu. Neprailgo, sužavėjo. Ypač pats Mocartas, jo elgesys bei juokas. Juokas labiausiai. Ir jei kada (o jaučiu, kad tai gali būti ir itin greitai) pradėsiu klausytis klasikos - tai tik įkvėpta šio filmo.
 The last 48 hours of Kurt Cobain. Dar vienas dokumentinis filmas, pilnas puikios muzikos (šis faktas nustebino labiausiai). Ir nors tokie filmai labai panašūs - visuose kalba beveik tie patys žmonės, tik skiriasi vietos, skiriasi temos. Nelengvas filmas. Bet toks dar ne vienas manęs laukia. Susitiksim kitam gyvenime, Kurt'ai.

Komentarų nėra: